Rita Baltušytė: "Bandžiau suteikti žmogiškąjį veidą tarybinei spaudai"

"Vakarų ekspresas", pasinaudojęs reta proga pakalbinti Juozo Baltušio dukterį, pateikė jai klausimų, į kuriuos Rita Baltušytė mielai atsakė.

Rita, praėjo nesakysiu kiek metų, bet aš vis dar atsimenu Tavo rašinį, atrodo, "Švyturio" žurnale, kai Tu, nepaisydama sovietmečio žurnalistikos rėmelių, "pavarei" apie savo nuotykius Palangoje, nevengdama užsiminti, kad esi madinga - su bananiniu sijonu, na, tokiu iš įstrižų įvairių spalvų skiaučių tarsi banano žievės pasiūtu. Tuomet be galo žavėjausi Tavo rašymo stiliumi, kuris labai skyrėsi visuotinių publikacijų apie procentinius karvių primilžius ir paršelių svorio prieaugius fone. Prisimenu ir Tavo nestandartines rubrikas "Jaunimo gretų" žurnale. Kai Tu atsidūrei Vakaruose, kaip sekėsi pritapti prie tenykščių žiniasklaidos standartų? Ar Tau buvo įdomu dirbti "Amerikos balso" radijo redakcijoje?

Tais laikais man irgi buvo labai įdomu dirbti. Nuo karvių primilžio ir veršelių bei kiaulių prieaugio nušvietimo tuomet pavyko išsisukti, tačiau aš ir dabar laikraščiuose mieliau matyčiau veršelių augintojų ir net veršelių nuotraukas vietoj "nusikaltėlių pasaulio vadovų" ir pusiau pornografinių vaizdų. Ir gamyklose, ir kolūkiuose medžiagą rinkau ne kartą, esu kalbinusi darbo žmones radijuje. Ir su dideliu malonumu. Lietuvos radijuje, kur su Leonu Stepanausku kūrėme valandos laidą "Jaunimo radijo klubas", esu padariusi nemažai reportažų ir iš kaimo jaunimo gyvenimo.

Aš, kaip Prahos pavasario vedlys Aleksandras Dubčekas socializmui (komunizmo statyba gi taip ir liko nebaigta), bandžiau suteikti žmogiškąjį veidą tarybinei spaudai. Nemažai pasimokiau iš tuometinio socialistinio lagerio geriausių pavyzdžių, ypač Lenkijos žurnalistų, satyrikų ir humoristų. Stengiausi rašyti apie tai, kas įdomu, o įdomumo gali rasti ne vien garsių žmonių (interviu su jais buvo kaip ir mano arkliukas) aplinkoje. Ir tais laikais buvo įdomių profesijų. Nelikdavo skaitytojų nepastebėtos ir humoreskos. Bet man atrodo, geriausiai skaitytojai vertino mano žurnalistinių tyrimų rezultatus, pavyzdžiui, "Reportažą iš Antiserviso". Na, kai kurie jų amžiams liko redaktoriaus stalčiuje, bet didesnė dalis buvo išspausdinti. Beje, kiek praėjo metų nuo to ar kito įvykio, neslepiu, nes tai yla, kuri nuolat išlenda iš maišo. Be to, tikėsi ar ne, sutikau žmonių, kurie daugiau kaip 40 metų saugo mano rašinių iškarpas... Buvau šokiruota, nes pati ne visas turiu. Vakaruose pirmiausiai susidūriau su Australijos (nors ji, žinia, toli Rytuose, bet, kaip ir Naujoji Zelandija, laikoma Vakarais...) žiniasklaida (oi, nekenčiu šito žodžio), buvo baisiai įdomu ir smagu. Kita vertus, lietuvių leidiniai, įskaitant savaitraštį "Mūsų pastogė", kurį ir man teko redaguoti, šiek tiek panėšėjo į tarybinę spaudą, tik, žinoma, priešingos politinės krypties.

HEROJUS. Klaipėdoje žurnalistė sutiko vieną įdomiausių herojų - narą Volodią Avsijevičių.

Dirbti "Amerikos balse" buvo nepaprastai įdomu. Pamačiau Ameriką iš arti tikrąja žodžio prasme. Ir dar kokią Ameriką: Baltieji rūmai, Kapitolijus, turtingiausi pasaulio muziejai (beje, Vašingtone nemokami), komandiruotės į didmiesčius, gamtos stebuklai. O kiek nuostabių mūsų išeivijos asmenybių sutikau! Nors daugiausiai teko versti vadinamuosius "house scripts", tai yra balsu anglų kalba kuriančių žurnalistų reportažus, komentarus, apžvalgas, juos pritaikant savo klausytojui (nė žodžio pakeisti nebuvo galima tik vedamuosiuose). Taip darė 42 kalbomis transliuojamų laidų kūrėjai. Mano "arkliukas" - valandėlė "Amerika iš arti" - irgi buvo "nuleidžiama" kaip "house script", bet galėjau ir pati medžiagą susirinkti, jei norėjau. Kaip vėliau sužinojau, net Kauno klierikai trečiadieniais vakarienės nebaigę bėgdavo jos klausyti. Tiesa, "Amerikos balse" apsilankęs Antanas Terleckas pareiškė, kad jis šio radijo, rizikuodamas vos ne papulti į kalėjimą, klausosi, norėdamas sužinoti rimtų dalykų, o ne kaip pagaminti kotletą (jis turėjo omenyje mėsainį, apie kurį Lietuvoje tuo metu niekas nebuvo girdėjęs, kaip ir apie "McDonald`s", kurį galima pavadinti ir Amerikos veidu). Dėl standartų jokių problemų neturėjau, tobulintis nereikėjo...

"Amerikos balse" gerai jaučiausi ir todėl, kad čia dirbo visokių tautybių žmonės, kurie, kaip ir aš, buvo atskirti nuo savo gimtinės, dažnas - ir nuo artimųjų. Susipažinau su rusų tarnybos darbuotojais, tarp jų su Viktoru Francūzovu, kurio antitarybinių komentarų klausydavausi beveik nuo vaikystės. Beje, buvau nustebusi, kai čekų tarnybos darbuotoja Dubčeką pavadino kvailu ir neatsakingu žmogumi, absoliučiai ignoruodama mano susižavėjimą juo.

KNYGA. "Akvilės" knyga prasiplėtė jos laiškais, kurie prieš penkiolika metų buvo neprieinami, taip pat išsamia menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės įžanga ir Akvilę pažinojusių žmonių atsiminimais.

Po dukters Akvilės mirties Tu, regis, atsidėjai jos tapybos ir rašytiniam palikimui tvarkyti. Taip atsirado knyga "Akvilė", kuri vėlgi buvo nestandartinė lietuvių memuaristikos fone. Paskui atsidėjai tėvo - Juozo Baltušio epistoliariniam palikimui, savo memuarams "Su kuo valgytas cukrus", praplėtei "Akvilės" knygos apimtį. Ar šiuose sūkuriuose dar lieka laiko žurnalistikai?

Naujoji knyga "Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų", kurią ir atvažiavau pristatyti Klaipėdoje, tik sąlyginai vadintina 1997 m. išleistos knygos "Akvilė" praplėstu variantu, nes yra visiškai iš naujo sudaryta, sumaketuota. Tiesa, dalis laiškų ir atsiminimų, paveikslų reprodukcijų kartojasi. Bet kitaip. Baisiai malonu, kad Klaipėdos galerijoje drauge bus atidaryta ir Akvilės darbų paroda.

Žurnalistikai laiko ir jėgų nelieka. Man jos labai trūksta. Patikėk, apie kitus rašyti šimtą kartų lengviau negu apie savo artimuosius ir ypač save. Karts nuo karto nesusilaikau ir sukurpiu kokį vaizdelį "Mūsų pastogei", vis tiek pasaulį matau pro akinius, pagamintus firmoje "o, apie tai būtų gerai parašyti". Antra vertus, ne taip sunku ir susilaikyti, esu labai gerai įsisavinusi nieko neveikimo bei laiko veltui leidimo metodiką. Mano įgimtas sunkus negalavimas - tinginitas. Įdomu, kad šią viešą paslaptį vienas komentatorius pernai įvertino teigiamai, pareiškęs, kad ir taip jau daug visko prirašyta. Aš su juo absoliučiai sutinku, bet "dar vienos poniutės nevykusio gyvenimo" (pasak to komentatoriaus) aprašymą baigsiu.

Gyvenai sovietinėje Lietuvoje, Australijoje, JAV. Kiekviena patirtis turi savo vertę, skonį ir kvapą. Gal suminėtum pačius svarbiausius ir reikšmingiausius savo gyvenimo momentus įvairiuose kontinentuose?

Aš gyvenau ir prieškarinėje nepriklausomoje (tik prašau nepataisyti į "tarpukario") Lietuvoje. Tai buvo laimingiausi treji mano gyvenimo metai. Turėjau tėvelį ir mamą ir netgi dvi močiutes, tų laikų kvapas - kepamo pyrago ir obuolių. Atsimenu ir vadinamuosius vokiečių laikus, ypač kareivių dalintą šokoladą ir karbidinės lempos kvapą (fe). Sovietinėje Lietuvoje kvapų ir skonių buvo visokių, o svarbiausi momentai - mokykla, universitetas, vedybos, darbas, Akvilė ir, deja, automobilio avarija, po kurios beveik penkerius metus vaikščiojau su lazdele. Dėl to atsidūriau Australijoje. Vos išlipus iš lėktuvo atkreipiau dėmesį, kad oras kvepia kaip Lietuvoje po audros - ozonu, o miestas - kepta žuvimi ("Fish and chips" krautuvėlių buvo daugiau negu "McDonald`s"). Ten sutikau savo paskiausią vyrą, po sėkmingos operacijos praėjo visi skausmai ir iki šiol vaikštau beveik nešlubuodama. Dirbau parduotuvėje, lietuviškoje radijo valandėlėje, redagavau lietuvių savaitraštį, kol buvau pakviesta į "Amerikos balsą". Visa šeima - vyras ir jau Australijoje mokslus pradėjusi Akvilė, nutarėme, kad reikia pabandyti. Amerika kvepėjo šviežiomis bandelėmis ir kava (kuri paragavus, deja, pasirodė silpnoka), garstyčiomis ir raugintais troškintais kopūstais, dedamais ant karštų dešrelių perpjautoje bandelėje. Darbe pasijutau kaip žuvis vandenyje - juk radijas buvo mano pirmoji žurnalistinė meilė, jeigu taip galima pasakyti. Sėdėdama prie mikrofono žinojau, kad kreipiuosi į savus. Ameriką įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio (na, kiek užtruko, kol pripratau prie benamių gatvėse). Deja, vyras ir dukra atvažiavę tik apsidairė ir išvyko, aš likau, nes turėjau pagal sutartį atidirbti trejus metus. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, nežinojau, kad netrukus bus dar baisiau - vaikas susirgo nepagydoma liga. Po Akvilės mirties buvau nusistačiusi dirbti, "kol iškrisiu" (JAV per prievartą nevaro žmonių į pensiją), tačiau Lietuva tapo nepriklausoma, informacija iš Vakarų ėmė laisvai cirkuliuoti ir be mūsų pagalbos, "Amerikos balsas" ėmė mažinti etatus... Grįžau Australijon, vėl ėmiau dirbti "Mūsų pastogėje", netrukus tapau ir "Lietuvos ryto" korespondente.

DARBAS. Akvilės Zavišaitės darbas "Juodoji peteliškė".

Nuo vaikystės esi supama išskirtinių asmenybių, pradedant tėvu, mama, pamote, didžia aktore Monika Mironaite. Savo kelyje sutikai daugybę iškilių tautiečių Lietuvoje ir svečiuose kraštuose. Kurie Tau yra palikę neišdildomus įspūdžius, kurie Tau yra davę neįkainojamas gyvenimo pamokas?

Vaikystėje, gal kaip visiems vaikams, didelę įtaką turėjo močiutės, ypač tėvelio mama Marijona Juzėnienė, kurią mes vadinom Didžiąja bobute. Bet gerokai buvau paveikta ir Monikos mamos, kurią vadinome Mažąja bobute. Kiek pamišusi, mažytė, beveik akla ji dienas leisdavo pro padidinamąjį stiklą skaitydama Bibliją (vokiečių kalba), o vakarais sugulus (ji miegojo vaikų kambaryje) mums su Dagne pasakojo, kaip, atėjus pasaulio pabaigai, visi degs pragare, išskyrus šeštadienio adventistus, kuriems ji priklausė. Netrukus ir aš tapau slapta adventistė, kas gi norėtų degti pragare? Kaip šiandien atsimenu save, kokių aštuonerių metų "špirkę", Kaune stovinčią Žolinės girliandomis išpuoštoje Šv. Antano bažnyčioje ir skambant "Marija Marija" galvojančią, kokie kvaili visi čia susirinkę, juk (pagal adventistus) Marijos danguje nėra, nes ji tik paprastas žmogus.

Na, Monikos Mironaitės atžvilgiu manyje susiformavo vadinamasis Helsinkio sindromas, - kai priešas pasidaro sektinu pavyzdžiu. Šiai temai skiriamas vienas didesnių mano "Cukraus" gabalų (rengiama memuarinė knyga - Autor. past.).

Iš didžiųjų gyvenime sutiktų žmonių nepasakyčiau, kad kuris nors jų turėjo lemiamos įtakos, bet pavyzdžiu man nuo ankstyvos jaunystės iki dabar yra Vincas Kudirka, jo raštų tomą turiu prie savo rašomojo stalo ir su malonumu skaitinėju vėl ir vėl kaip Mažoji bobutė vokišką Bibliją...

Apskritai, man įtakos turi kiekvienas, kas netingi, įskaitant akcijų organizatorius prekybos centruose. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų esu metusi kelią dėl takelio. Laimė (deja?), tos įtakos ilgai nesilaiko ir per gyvenimą užsidirbau užsispyrusios ir nieko neklausančios "asabos" renomė.

Kai grįžti į Lietuvą, Tu čia jautiesi namuose ar tik viešnia?

Vilniuje jaučiuosi kaip susitikusi išsiilgtąjį mylimąjį. O Lietuvoje tikrai nesijaučiu viešnia, ypač gera pirmosiomis dienomis. Pernai kioske net aprėkta bilietus pardavinėjusios tokios storulės, negalėjau susilaikyti nesišypsojusi - taip viskas sava, pažįstama. Kita vertus, nesijaučiu kaip kadaise, kai elgdavausi principu "nepraeikite pro šalį", tai yra kovodavau su vis dar pasitaikančiomis negerovėmis: neduodu pastabų besikeikiančiam jaunimui, nekritikuoju spaudoje oficialių asmenų, kurie nežino, kad negalima viešumoje rodytis atsegtais švarkais (vyrui iš priekio niekas neturi būti atsegta). Gal ir amžius kaltas, bet ne visada suprantu naujosios greitakalbės, kai visi sakiniai užbaigiami lyg gale būtų klaustukas. Bet tai tik smulkmenos. Kas kartą atvykusi iš naujo nustembu, koks gražus jaunimas užaugo.

O dabar grįžtam prie Tavųjų darbų: kuo praplėtei "Akvilės" knygą, kada skaitysime Tavo memuarus "Su kuo valgytas cukrus"?

"Akvilės" knyga prasiplėtė jos laiškais, kurie prieš penkiolika metų man buvo neprieinami, taip pat išsamia menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės įžanga ir Akvilę pažinojusių žmonių atsiminimais. Daugiau sudėta ir nuotraukų, piešinių ir paveikslų reprodukcijų. "Cukraus" gamyba vyksta vangiai ne vien dėl tinginito, bet ir dėl to, kad esu viešai pažadėjusi, jog mano memuarai nebus fantastinės literatūros žanro, tai yra, laikysiuosi kaip įmanoma arčiau tikrovės. O ta tikrovė vietomis tokia, kad visai nesinori jos laikytis... Daugiau pasakyti negaliu, nes niekas nepirks knygos.

Na, ir pabaigai - kas Tau yra Klaipėda? Žinau, kad joje kurį laiką gyveno Tavo dėdė su šeima, o drauge ir Tavo Didžioji bobutė Marijona, kurią puikiai mena buvę Minijos gatvės namo kaimynai už jos gerumą. Gal Klaipėdoje yra daugiau Tau brangių vietų?

>Klaipėda man įdomi ir net, galima sakyti, brangi. Taip, čia, aprašytame name Minijos gatvėje gyveno dėdė Leonardas (jis kartu ir mano krikšto tėvas) su teta Mite (Mikalina Juozėnienė) ir keturiais vaikais, Didžioji bobutė. Dar Klaipėdoje gyveno Bobutės sesers sūnus dėdė Viktoras Kuncevičius ir jo žmona, vieni šilčiausių mano gyvenime sutiktų žmonių. Pirmą kartą Klaipėdoje apsistojau ne pas gimines, o... ligoninėje, Palangos pionierių stovykloje susirgusi skarlatina, dėl to pavėlavau į mokslus penktoje klasėje. Daug vėliau vos nepavėlavau į stojamuosius egzaminus universitete, kai atvažiavusi (ir vėl) iš Palangos pritrūkau pinigų traukinio bilietui į Vilnių. Už manęs eilėje stovėjęs žmogus paskolino, o paskui nuėjome pas dėdę Viktorą, kuris jam atidavė. Gal todėl man Klaipėda ir dabar atrodo labai draugiška. Kai gyvenau Nidoje, šiek tiek bendradarbiavau laikraštyje "Lietuvos žvejys", teko pabūti netgi plaukiojančioje bazėje "Žvejo šlovė". Vėliau dirbdama "Jaunimo gretose" Klaipėdoje sutikau vieną įdomiausių savo herojų - narą Volodią Avsijevičių, buvau beveik susidraugavusi su "Nerijos" ansambliu - rašiau apie dainininkus Birutę Petrikytę, Benediktą Gadeikį, "berniokus su gitara" Antaną Čapą ir Mečislavą Murnikovą. Turiu iš Klaipėdos ir liūdnų prisiminimų - du kartus važiavau į teismą skirtis su Akvilės tėvu Algiu Zaviša (pirmą kartą taip verkiau, kad teisėjas nutarė mus bent ant popieriaus dar palikti kartu)...

Ir dar - ketini grįžti į Lietuvą, ar taip ir liksi Australijoje, kurioje, bent jau taip įsivaizduoju, Tave prirakino Akvilės atmintis ir jos aplinkos aura?

Visi klausimai šį kartą pasitaikė gana sunkūs, o šis sunkiausias. Taip, esu įsipareigojusi Akvilei, kad mūsų pelenai bus kartu išbarstyti vandenyne prie jos mylimo Niukaslio paplūdimių. Tačiau, nors jau esu savo gyvenimo, kaip sakoma, finišo tiesiojoje ir kardinalių posūkių joje nelabai nusimato, visgi atsakysiu Džeimso Bondo žodžiais: "Niekada nesakyk niekada". Šiuo metu kuriame planus, gal tiksliau, svajojame apie Akvilės paveikslų galerijos Nidoje galimybę. Daugiskaitą vartoju ne iš didybės manijos, o todėl, kad šioje svajonėje dalyvauja ir daugiau mielų žmonių.