Rimantas Dichavičius: "Viskas pasaulyje yra paslaptis"

Gūdžiu sovietmečiu, kai pas mus "nebuvo sekso", Jūs išleidote moterų aktų albumą "Žiedai tarp žiedų". Dabar tęsiate ciklą. Kaip gimė tie aktai?

Prasidėjo nuo Dailės akademijos; mes jau nuo antro kurso piešėme figūras, mokėmės anatomijos, tyrinėjome kaulus, raumenis. Piešėme nuogas moteris, gimnastes, sportininkes. Kaip chirurgai tiksliai piešėme kūnus, ne kokius skudurus ant "viešalkos".

Kas jūsų mūzos?

Tai ne mūzos. Jaunystė, grožis, plastika, gracingumas, elegancija, judesys, formos... Psichologija.

Moterys jūsų fotopaveiksluose dažnai būna vandens stichijoje.

Jūra amžina. Nerasite nė vieno mano darbo, kad moteris būtų salone, ant kušetės. Dangus, jūra, akmenys. Šventos formos, gamtos dalelė.

Ar turite Klaipėdoje draugų?

Yra daug. Marinistas Edvardas Malinauskas, skulptorius Arūnas Sakalauskas, mokslo draugai. Neburiuoju, tiesiog malonu pabūti prie jūros. Iš tiesų klaipėdiečiai yra laisvos dvasios, kokie visi norėtume būti, kitiems gal neduota. Jūra moka užkerėti, padeda atrasti taiklų žodį ar potėpį.

Kas jums gyvenime ir kūryboje yra tabu?

Melas. Svarbu nemeluoti sau ir kitiems, viskas, ką darai, turi būti gryna, tikra. O kam nors įtikti, padlaižiauti nesinori. Viską perleidi per savo filtrus, ko nereikia - išmeti į šiukšlių dėžę.

Turbūt pats sau esate žiauriausias kritikas?

Be abejo, nes save sunkiausia apgaut. Fotografijų neplėšau - pavyksta, nepavyksta, sumanymas gražus, ir kartais išeina visiškai kitaip, nei manei padarysiąs. Kūryba - toks dalykas: gatavo recepto nėra; ir kulinarai, darydami pagal receptą, prašauna: vienoje šeimoje skanu, kitoje kąsnio praryt negali. Ne kasdien šedevrai sukuriami. Mano darbai nėra tik fotografijos, tai - fotopaveikslai, išmonė, ten yra ir tapybos, ir skulptūros, ir gamtos dalelė. Mišri technika, vaizdas realus ir kartu nerealus. Realūs daiktai nerealiose situacijose.

Kino milžinas Frederikas Felinis sakė, kad filmo kūrimas pasiglemžia jį visą; kurdamas jaučiasi gyvesnis, laisvesnis, drąsesnis, moterį myli stipriau. Ką pasakytumėt?

Kūryba yra mūsų pagrindinis veiksmas. Buitiniai dalykai lieka nuošalyje. Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome, kad gyventume.

Kokie potyriai apima fotografuojant, ką sau atrandate? Legendinis prancūzų fotografas Anri Kartjė Bresonas sakė, jog prie peizažo sėlina kaip medžiotojas.

Galima apie tai atskirą novelę parašyti, visų nutikimų ir neišpasakosi. Nesijaučiu medžiotoju. Bet pro akis niekas nepraslysta - nei uola, nei kopa, graži gėlė, gamtos reiškinys. Visą laiką kas nors stebina ir stulbina - žmogaus charakteris, poza. Va dabar su jumis kalbu stovėdamas lauke, pastogėje nuo lietaus, aplink laksto žmonės ir automobiliai.

Ar menininkui būdingas egoizmas, jautrumas kritikai?

Visi esame egoistai. Jeigu savęs nemylėsi - neturėsi ryžto, sveikatos. Egoizmas yra tam, kad ką nors padaryti galėtum.

Menų mokiausi Dailės akademijoje šešerius metus ir visą gyvenimą. Aplankau šimtus parodų, tūkstančius knygų perverčiu. Kai ką koreguoju, papildau, keičiu. Nesu užbaigtas kaip ridikėlis.

Alpinistas sakė, kad debesis mato ne pro iliuminatorių, o jaučia kiekviena ląstele, degančiais skruostais, dūstančiais plaučiais. Ar buvo jums tokių aštrių gyvenimo epizodų?

Visko buvo, viską norisi pačiam pačiupinėt. Kaip sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Kūryba yra kalnas, į kurį kopiu. Žinau, kas yra skausmas. Geriausius romanus rašo tie, kurie kalėjo lageriuose ar karstėsi po kalnus, Sibiro golgotas perėjo. Dabar žmonės labiau skaito ne romanus, o autentiškus prisiminimus, dienoraščius, tai, kas tikra, išgyventa, autoriaus patirta. Tai įdomu, o ne rašymas stebeilijantis į debesėlius.

Jūsų gyvenime netrūko patirčių.

Jau greit šimtas metų, kaip gyvenu. Kai buvau septynerių, reikėjo utėles maitinti, duonos trupinėlį nuliežti iš saujos. Buvo pokario karta, mirtys kasdienės ir kančios. Į Sibirą mane išvežė su tėvais, tik aš vienas gyvas likau. Net nebūdavo kam laidoti. Ir kolonijoje su banditais sėdėjau būdamas paauglys.

Bet vaikystėje supo ir gražūs dalykai, kad tapote menininku?

Norėjosi nuo to purvo pabėgti, kur gražiau, kur šviesiau. Kasdien šaudė, gaudė. Turėjai sau susikurti kokią nors oazę, kur nepasiekia purvas ir žiaurumai.

Menininkui svarbus autoironijos jausmas?

Turi atskleisti tai, ką geriausio savyje radai - aiškaus, ir tuo pasidalinti. Be abejo, menininkui reikia valios, anot Levo Tolstojaus, be talento, reikia dar turėti kietą užpakalį, kitaip neparašysi kelių šimtų puslapių romano, ir dar keletą variantų. Visko reikia.

Kokius paprastus, žemiškus darbus mėgstate?

Mėgstu indus plauti, keliauti, po mišką vaikščioti.

Berods Lipšicas sakė, kad vos supranti, kas yra skulptūra, jau ir laikas mirti. Ką sužinojote apie fotografiją?

Kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kiek daug dar nežinai. Plečiasi žinojimo ir nežinojimo ratas. Tik "durniui" viskas aišku. Visada norisi dar ko nors pasisemti, pakilti, pasitobulinti, išsiaiškinti.

Ar moteris jums vis dar yra paslaptis, tolstanti vizija?

Viskas pasaulyje yra paslaptis. Gaisrai, katastrofos, žemės drebėjimas. Svarbu, kaip pasielgsi - ar katiną nuo palangės gelbėsi, ar savo draugą išneši iš gaisro kaip koks Stalonė. "Mandrūs" visi abstrakčiai samprotauti, o kai konkrečiai atsiduri ekstremaliose situacijose, sužinai, kas yra kas.

Ar yra dar koks fotografijų ciklas jūsų galvoje?

Oi, dar man reikia kelių gyvenimų, kad padaryčiau, ką noriu, ir to būtų mažai. Dar man reikia įšokti į paskutinį vagoną. Turiu daug sumanymų, noriu pagražinti pasaulį. Visi juk nori gražiu automobiliu važiuoti, gražų namą, gražų drabužį turėti; grožis yra visur, kūrėjas nori juo dalintis. Esu Klaipėdoje pristatęs knygą "Laisvės paženklinti". Ne vienam milijonieriui sakiau: o kas sukūrė tuos gražius pinigus, monetas, banknotus?

Žmonės dažnai abejingi kūrėjams. Vincentas van Gogas numirė beprotnamyje badaudamas. O dabar už jo darbus milijonus gauna. Baisi neteisybė. Aš buvau Arlio mieste, kur Van Gogas gyveno ir mirė - ten viskas pavadinta jo vardu: kavinė, namas, išvietė. Jo vardu dabar reklamą, milijonus darosi.

Jūs turbūt badu nemirsite.

Aš ne apie save kalbu - apie visuomenės skurdų suvokimą. Jos abejingumą ir apskritai apie vertybių suvokimą.

Sakoma, tarp genialumo ir beprotybės - plonytė riba.

Nežinau, nebuvau dar išprotėjęs, ir iki genijaus dar nepriaugau.