Režisierius Rimas Tuminas: Ligai aš nepasiduodu

Kai vasaros pradžioje Jevgenijaus Vachtangovo teatro artistai gėrė šlovės spindulius „Eugenijaus Onegino“ triumfo žygyje po pasaulį, spektaklio kūrėjas Rimas Tuminas buvo švitinamas Tel Avivo ligoninėje Izraelyje. Perėjęs penkių savaičių gydymo kursą, liepos antrąją pasirodė Maskvoje, dalyvavo J.Vachtangovo teatro, kurio vadovu ir besąs, sezono uždaryme, o praėjusį šeštadienį jau visu smarkumu dirigavo tarptautiniam „Vasaros“ festivaliui Druskininkuose. Ir tik režisieriaus balsas - kaip per švitrinį popierių, - ir tik kitaip užrišta šilko kaklaskarė rodė, kad kažkas šio neprilygstamo menininko portrete yra nebe taip.

- Viskas buvo netikėta. Po operacijos, kurią padarė Maskvoje (pašalino gerklės auglį - red. past.) gastrolėse Izraelyje sakau užeisiu pasitikrint, o ten nusprendė staigiai švitint, - „Respublikai“ pasakojo R.Tuminas. - Daugiau kaip mėnesį Tel Avive gyvenau kaip nakties vaiduoklis: saulėje man negalima, maudytis negalima, visos teisės buvo atimtos iš manęs. (Juokiasi.) Girdžiu, Amerikoj baisus ažiotažas dėl „Onegino“, sako, jis antroj vietoj po garsaus miuziklo „Operos Fantomas“, o man kiekvieną rytą - manų košė, Izraelyje ji ruda (žydai viską spalvina, cukrų, košę), skani, net pasitaisiau; gyvenau tyliai, ramiai, tik paskutinę savaitę, kai trupė gastroliavo jau Izraelyje, užgriuvo ir atstovybė, ir pažįstami, ir Izraelio prezidentas skambino. Sergu, sakau. 28 procedūros, po kiekvienos duoda organizmui kvėptelti ir vėl... Iki 22-ojo seanso aš laikiausi, niekas, sakiau, manęs nepaims. Gydytojai stebėjosi, kokie stiprūs genai, bet kai panorau grįžti su teatru, ir teko padidint dozę, ji priveikė mane. Kaip Etušas (Vladimiras Etušas - rusų aktorius) kalbėjo: aš gyvenau ir man nebuvo kliūčių, visas moteris mylėjau, kurios tik manęs geidė, bet va gyvenimas ėmė ir sustabdė. Taip ir mane gyvenimas pristabdė. Bet pakankamai pailsėjau: prisiėmiau dar vieną teatrą, Rubeno Simonovo, jis greta mūsiškio, dar mažąją Vachtangovo teatro salę reikia atidaryti (bus tokia maža imperija) ir Vilniaus mažajame teatre reikia pastatyti spektaklį.

- Laukiam nesulaukiam jūsų Vilniuje.

- Izraelyje norėtų, kad jų teatre pastatyčiau Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“, bet negaliu sutikti, nes jei išvogęs savo laiko važiuočiau į Ameriką, Izraelį ar dar kur nors, tai būtų išdavystė Mažojo teatro atžvilgiu. Jei rasis du mėnesiai, aš būtinai atvyksiu į Mažąjį... Jie sako, atvažiuokite ir padarykite taip, kaip Vachtangovo teatre... Keletą metų jiems žadu, bet, kita vertus, teatras turi išgyventi ir kai manęs nėra. O jeigu aš numirčiau, - kas? Viskas? Ne, jis turi gyventi. Kad sukurtum teatrą, maža padaryti spektaklį, - reikia gyventi teatre, būti ten kiekvieną dieną, kaip aš Vachtangove. Kiekvieną dieną.

- Nuo pernykštės liepos, kai gimė jūsų vardo festivalis, pritraukęs Lietuvon garsių vardų, įdomių teatrų, pasaulyje įvyko trumpas sujungimas - šiandien jame šviesos mažiau. Turbūt tai jautėte formuodami jo programą?

- Teatralai supranta situaciją, supranta, kad yra verčiami politinio elito įkaitais. Ne vienas iš teatrinių veikėjų yra atsiprašęs dėl Rusijos politikos: „Izvinite, čto my tak postupajem“. Ne vienas iš tų teatrų, kurie turėjo atvykt, neatvyko, - buvom priversti sumažinti rusiškąją programos dalį, nes menininkai visur veliami į politiką, formuojančią nelabai gražų požiūrį į juos. Tai ką? Tada ir varškės nevežkim, ir sūrių nevežkim, užsidarykim langus ir duris? Kaip tik reikia vieniems pas kitus važiuoti, reikia, kad jie suprastų: taip, mūsų valdžios pozicija dėl įvykių Ukrainoje yra teisinga, bet niekas neprivers mums tapti priešais tarp žmonių. Reikia kaip tik susitikinėt, diskutuoti, aiškintis, rodyt mūsų gyvenimą lyg mūsų drąsą, kad mes neuždari...

- Izraelyje duodamas interviu televizijai sakėte, kad pasaulyje, kaip ir žmogaus gyvenime, itin trumpi tebūna taikos, ramybės tarpsniai. Paskui viskas eina šipuliais...

- Tiek griaunama, tiek yra griūčių... Aš vis pagalvoju apie tai: šitiek karų praėjo, viskas buvo sugriauta, sulyginta su žeme, išniekinta ir, žiūrėkit, viskas atstatyta, viskas. Stebiuosi. Stebiuosi ne žmogaus galybe, bet žmogaus bėda, tuo kryžiumi, kad jis turi gyvent. Jam duotas gyvenimas ir jis turi gyvent. Priverstas. Jis pakviestas į gyvenimą nelaimei. Būtent dėl to, kad jis pakviestas į nelaimingą pasaulį, jam dera pateisint savo egzistenciją būtent grožiu, nukreipiant savo pastangas į harmonizavimą pasaulio. Ne dėl to, kad jo toks pašaukimas arba toks poetinis nusiteikimas, ne. Jis iš bėdos priverstas kurti, statyti vėl. Kai matau aplink visa griaunančią neigiančią energiją, nemanau, kad ji liejama dėl reklamos ar dėl populiarumo, - negražiai skambės, bet pasakysiu - taip elgiasi netalentingi žmonės, kuriems neduota kurti grožio. Na, o tie, kurie yra Gėtės, Šekspyro pašaukti, turėtume tik harmonizuoti pasaulį. Laikui bėgant many tik sustiprėjo grožio jausmas, idealaus grožio siekis, grožio, kuris dramatiškas, tragiškas, kaip liūdesys, didis liūdesys...

- Tik kaip nesusipykti su pasauliu, kai ateina liga? Kovoti su ja? Harmonizuotis?

- Ne, nekovoti, ne. Aš atsisakiau kovos. Negražu kovoti: oi oi, kaip noriu gyvent, - taip nepatogu, neetiška. Nepasiduoti reikia - tai kitas reikalas.

- Neetiška gyventi?!

- Kovoti dėl gyvenimo neetiška. Kai kovoji, kenčia artimi, kiti...

- Kai nekovoji, kenčia dar labiau.

- Kai nepasiduodi, niekas nekenčia. Tai kita pozicija - nepasiduoti ir viskas. Kovai reikia visko: pinigų ir ginklų, o nepasiduot galima ir psichologiškai. Jau esu pasakojęs vieną epizodą, kuris man viską apvertė aukštyn kojomis. Buvau jaunas, pradedantis režisierius, sėdėjau dantų gydytojo kabinete, dabar ten kažkokios „lovos“ - nesuprasi, už ko tvertis, o tuomet krėslai buvo su atramomis - įsikimbi rankomis, įsiremi kojomis ir kenti... Buvo langas didžiulis ligi grindų, jame - gatvė, Vilniaus gatvė ryte anksti. Kažkoks šeštadienis, dulksna, ir vieniša močiutė, einanti gatvės viduriu. Ji nešė kažkokį rezginį, pakrypusi tempė nešulį, matyt, iš parduotuvės gatvės apačioje. Matyt, buvo pirkusi kažką, ėjo namo, aš ruošiausi skausmui ir žiūrėjau į ją. Įsivaizdavau jos jaunystę, tuometinę jos situaciją, jai sunkiau nei man, pagalvojau, jai blogiau nei man. Patikėkit, po to aš nepajutau skausmo. Aš nugalėjau skausmą, nes pamačiau skausmą kitame. Persivertė viskas: apie kito skausmą reik kalbėti, ne apie savo.

- Minėjot Druskininkuos žinąs vietą, stiklo kupolą, kur pastovėjus galima viską pakeisti...

- Buvau, stovėjau pernai. Norėjau, kad sugrįžtų tai, ko netekau, bet supratau, kad tai beviltiška. Apgaudinėju save ir susitaikyti nenoriu, bet keisti - ne... Galvoju, kad ir pats teatras vargu ar gali keisti. Kartais girdi sakant: va, išeis žiūrovas po spektaklio ir gal susimąstys... Kokia begėdiška drąsa šitaip kalbėti apie žmogų kaip apie nemąstančią esybę, lyg patys būtume ant pjedestalo užkelti. Tu būk adekvatus, būk atviras, sąžiningas, tu kalbėk apie žmogaus likimą, kaip savo, kaip apie savo motiną kalbėk, kaip apie tėvą, eik gilyn, kaskis į žemę ir tik taip rasi protėvių kaulus, kurie pabylos tavo skausmus. Šviečiamosios prasmės teatras seniai neteko, ir gerai, nereikia jos, reikia, kad žiūrovas taptų kūrėju kartu su mumis, kad pasijustų amžinu, kad bent sekundę pajustų, kad, ko gero, gyvenime nėra mirties, kad bent sekundę pasijustų šventas, pakviestas gyvenimui šventam, nes tik apie šventus dalykus aš ir noriu kalbėt.

- Kai kurie šiandienos režisieriai teatrą ragina patirt protu.

- Ne mąstyt žiūrovą reikia kviest, o just gyvenimą, jo grožį. Kai žiūrovui spektaklis tampa rebusu, kai jis sako „nesupratau“, vadinasi, toks teatras jam nereikalingas. Dieve, juk visi, ir Puškinas, ir Šekspyras, norėjo būt suprantami, pasiekti žmogaus dūšią, o ne save išreikšti, kaip neretai teigiama mūsų dienomis. Aš mačiau, kaip dirbo didis režisierius Anatolijus Efrosas Maskvoje (laikau save jo mokiniu): du mėnesius vaikščiojo su pjese, su knyga: atidaryti tekstą jam reiškė atidaryti gyvenimą. Atidaryti žodį reiškė atidaryti klodą, jo gelmes. Po dviejų mėnesių jis, būdavo, užverčia knygą, padeda ranką kaip padėkos ženklą, atsimenu tą jo gestą, - dabar eisim toliau. Dažniausiai daroma kitaip: perskaitoma pjesė, užverčiama ir režisierius ima reikšti save... Kas prašė jį išreikšt save?

- Izraelio televizijos laidoje jūs tikriausiai išreiškėte save, taręs, kad metafizine prasme vaikai tolsta nuo mūs ir kad, ko gero, mes niekada nesusitiksime, ir šita mintimi išreiškėt klausiančio mintis. Gal tai ir yra talento esmė - išreikšti kitą per save?

- Ne. Tik kitą išreikšdamas išreiški save. Tu kaip išdava. Kaip rezultatas. Jeigu tu dirbi teatre ir jeigu neanalizuoji žmogaus, jo likimo, jei jo negaili, jeigu tau neskauda dėl jo, tai tokį teatrą reikia uždaryt arba bent jau nefinansuot valstybei.

- Stebiuosi jūsų dosnumu. Mačiau šitiek žmonių šįryt, kuriems reikėjo jūsų, ir jūs nė vieno, tarp jų ir žurnalistės, nepasiuntėt velniop. Jums gerai pažįstama vertėja Lora Gveros, kurią irgi mačiau šį rytą, priminė garsų atvejį, kaip du garsūs vyrai - scenaristas Toninas Gvera ir režisierius Federikas Felinis dirbti susitikdavo nustatytą ryto valandą. Gvera kartą labai susinepatogino pamatęs, kad Felinis ateina dešimčia minučių anksčiau ir dešimt minučių stovi vienišas prie vartų. Kai kitą rytą jis anksčiau sutiko Felinį, tas tik susierzino: buvo atimtos tik jam priklausiusios minutės. Kada toks laikas būna jums?

- Naktimis. Bet naktimis irgi skambina. Arba, sakykim, tomis valandomis, kai dirbu teatre. Negaliu pakęsti, kai žmonės nežino, kad rytais vyksta repeticijos. Bet šiaip... gal neturiu charakterio: išmokau ne gintis, bet ginti. Bet gal tai ir yra didžiausia žmogaus pareiga - saugoti ir ginti kitą, negalvojant apie save. Tai kaip vyro, kareivio pareiga ginti Tėvynę. Ką reiškia gint Tėvynę? Žemę, pušis? Ne, ginti gyvybę, ginti žmogų. Taip ir teatre: kalbėti reikia ne apie save ir gal žiūrovas pasvarstys, gal tai jo, gal tavo skausmas, bet nesuabejos, - jis yra žmogaus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“