Repetavo „Baltą drobulę“ ir statėsi namą

Deimantė ZAILSKAITĖ, "Respublika"

2013-03-10 17:11

Kaune gyvenantis aktorius Dainius Svobonas (45 m.) sako, kad niekas geriau neišvalo minčių kaip fizinis darbas. Tuo jis įsitikino repetuodamas pagrindinį - Antano Garšvos - vaidmenį spektaklyje „Balta drobulė“, kuris pastatytas Antano Škėmos (1910-1961) garsiausio kūrinio motyvais. Kauno dramos teatre aktorius toliau vaidina „Baltoje drobulėje“ ir jau repetuoja naują vaidmenį I. Turgenevo kūrinyje „Mėnuo kaime“, kurio premjera jau balandį.

- Ar neištiko šokas, kai įvykus „Baltos drobulės“ premjerai A. Škėmos duktė pareiškė pretenzijas?

- Jokio šoko man nebuvo, nes tai tiesiog administraciniai dalykai, kurie yra sutvarkomi, ir mes jau toliau vaidiname šį spektaklį. Buvo įvykęs elementarus nesusipratimas. Kiek aš girdėjau, teatro vadovybė bandė susisiekti su A.Škėmos dukterimi, bet jinai neatsiliepė. Matyt, tuo metu nepriėjo prie kompiuterio, o paskui išgirdo, kad yra rodomas spektaklis, ir norėjo gauti savo dalį. (Juokiasi.)

- Ar galvojate, kad skaitytojas turi pribręsti tokiam kūriniui?

- Be abejo, šitam kūriniui reikia pribręsti, bet, žinote, vienas pribręsta keturiolikos metų, kitas ir devyniasdešimties būna dar nesubrendęs. Kadangi dabar „Balta drobulė“ yra tapusi privaloma, tai tarp jaunimo ji nėra mėgstama. Kiek žinau, daug kas pradeda šitą kūrinį skaityti ir nebaigia, nes romanas tikrai yra labai sudėtingas. Ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės ne visada perskaito romaną. Tikrai yra gražių vietų, kurios prasideda įdomiai ir užkabina, bet nesu girdėjęs, kad kas nors prie šio romano prisėda ir praryja per naktį.

Sakykim, A. Škėmos pjesės atrodytų paprastesnės, nes jose mažiau daugiaplaniškumo, o „Baltoje drobulėje“ pinasi ir praeitis, ir dabartis, išnyra prisiminimai, tai išeinama į paralelinį pasaulį, tai grįžtama į dabartį, ir visa kita. Dabar neprisiminsiu pavardės, bet kalbėjome su tokiu vertėju apie tai, kaip kažkelintais metais buvo labai norima šitą romaną išversti į anglų kalbą. Bet taip neatsitiko. Paskui jis pasakė labai gražų dalyką: galima drąsiai pasakyti, kad A. Škėma su „Balta drobule“ buvo keletą žingsnių priekyje to, kas buvo parašyta kitų užsienio autorių.

- Kokį įspūdį jums buvo palikusi „Balta drobulė“, su kuria greičiausiai susipažinote dar mokyklos laikais?

- Tada, žinoma, labiausiai įsiminė momentai, kur rašoma apie paauglystę - apie Pajiesio miškus, kaip jis ten pirmą kartą perskaitė A.Šopenhauerį, apie gyvenimo prasmingumą ir beprasmybę ir visa kita. Tada viskas atrodė labai įdomiai ir labai teisingai. Man labiausiai ir įstrigo tie momentai. Vėlėliau studijuojant akademijoje jau truputėlį kitokie dalykai buvo įdomūs - sakykime, atėjo pirmosios mintys, kaip tai pavaizduoti, kitados net keletas etiudų buvo daroma pagal šitą kūrinį. Netgi filmuoti bandėme, nes kartu mokėmės su televizijos režisieriais. Tai va tokių įdomių dalykų pas mus buvo.

- Neišsigandote, pradėjęs narstyti pagrindinio romano herojaus Antano Garšvos minčių kauburėlius?

- Ne, tiesiog pasidaviau darbo tėkmei, ir viskas. Man buvo įdomu, kas norima pasakyti vienoje vietoje, kas norima pasakyti kitoje, ir kaip tuos dalykus sujungti.

Sudėtingiausia buvo tai, kad tokį daugiaplanį kūrinį mes turėjome paruošti per labai trumpą laiką. Kadangi visa tai buvo pradėta vasaros pradžioje, o stojome dirbti vasaros pabaigoje, per tą laiką buvo galvojama, dar kažkas pasiskaitoma ir rudenį atėjome jau su tam tikru bagažu. Tai lyg ir spėjome. Be to, repeticijų periodas buvo toks, kad po pirmos savaitės mes jau darėme pirmą „perbėgimą“, kaip kas supranta, kaip kas moka, kaip kas atsimena, - tai buvo labai keistas jausmas, buvome tikrai kaip viščiukai, įmesti į vandenį, kurie turėtų plaukti. Niekas neišplaukė, visi nuskendo. (Juokiasi.) Išvis nežinau, ar šitą kūrinį yra įmanoma perkelti į sceną, nes tai yra romanas, aš ir režisieriui tai esu sakęs, - tačiau bent jau tolimos šito kūrinio atplaišos tikrai yra.

- Kad viena iš svarbiausių kūrinio temų - emigracija, rodo ir pagrindinio veikėjo žodžiai: „Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus...“ Ar jums yra tekę pabūti emigrantu?

- Yra, gal 1990 metais teko pabūti Londone, bet tiktai du mėnesius. Buvo taip, kad gyvenau nedideliame kambarėlyje, žiūrėjau pro langą ir galvojau, ką aš čia veikiu. Aišku, buvo ilgesys, bet visą laiką turėjau galimybę grįžti, o A. Škėmos personažas Antanas Garšva neturėjo galimybės grįžti. Bet nemanau, kad šiame kūrinyje pagrindinė tema yra emigracija. Negaliu net pasakyti, kokia yra ta pagrindinė kūrinio tema, bet emigracija - tik viena iš aplinkybių, kuri, sakykim, sustiprina pagrindinę vyro ir moters santykių liniją. Bet kūrinyje juk: aš nesu nudžiūvusi kriaušė, aš esu persodintas akacijos krūmas. Bet jisai sužydėjęs - vien dėl to galima pasakyti, kad emigracija nėra pagrindinė tema. Esu skaitęs ir girdėjęs atsiliepimų, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ nėra atlaikiusi laiko išbandymo, kad tai jau yra nusenęs kūrinys, - nė velnio nenusenęs, nes ten paliečiami pagrindiniai žmogiškieji dalykai, todėl jie visą laiką stiprūs ir amžini - tai meilė, supratimas, atsakomybė, tolerancija ir kiti dalykai.

- Vis dėlto esate padaręs tokią nedidelę migraciją - gimėte ir augote Vilniuje, tačiau išvykote gyventi ir dirbti į Kauną. Dar stipriau įleidote šaknis laikinojoje sostinėje, kur su žmona jau įsikėlėte į gražiai įsirengtą namelį.

- Kodėl atvažiavau čia? Todėl, kad buvo labai stipri teatro trupė, dabar, manau, jinai irgi yra stipri. Ir dabar jau apsistojau Kaune, kur yra mano šeima ir namai. Nenukrypstant nuo „Baltos drobulės“, Antanas Garšva dirbo liftininku, nors jis iš tikrųjų jautėsi esąs didelis menininkas, suprastas ar nesuprastas - tai jau kitas klausimas. Kai repetavome „Baltą drobulę“, labai daug dirbau prie namelio. Tai, žinokite, labai smagu - grįžti iš repeticijų visiškai išsunktas ir eini įrenginėti namuko - tai mintys iškart pašvarėja po visų fizinių darbų. Arba repetuoji ir per pertrauką važiuoji dar padirbti ir vėl grįžti repetuoti. Buvo labai smagus ir labai nelengvas periodas, nes tada ir fiziškai nusivarai, ir psichologiškai, morališkai nuvargsti. Bet viskas susidėliojo labai gerai. Netgi dirbdamas prie namo mokydavausi tekstą ir atrodydavo, kad daug greičiau viskas susideda į galvą.

- Kadaise mokėtės groti smuiku. Ar dar kartais juo pagriežiate?

- Tai ir spektaklyje juo groju, ten - ne įrašas. Baigęs muzikos mokyklą, padėjau smuikelį į šalį. Kai reikia, išsitraukiu. Bet tikrai taip nėra, kad šviečia mėnulis, išsitraukiu smuiką ir groju mėnuliui - tikrai taip nebūna. (Juokiasi.) Beje, muzikėlė ir yra toks dalykas, kad jinai suprantama visoms tautoms, bet kartu klausaisi muzikos ir panyri į savo vidinį pasaulį, tai yra kaip savotiškas jėgų atgavimas. Pasisemti jėgų galima iš muzikos ir iš gamtos.

- Žinodamas, kokia sunki aktoriaus dalia, suprasdamas, kad vieną dieną teks atsisveikinti su teatro scena, ar nesigailite dėl tokio pasirinkimo?

- Buvo taip, kad baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą ir elementariai atsirado laisvo laiko. Tai ką daryti? Tai mes mokykloje sukūrėme tokį teatrinį būrelį - grynai moksleivių iniciatyva susibūrėme ir pastatėme vieną spektakliuką, paskui kitą. Man labai patiko, ir viskas. Žinoma, pagalvoju, kad vieną dieną teks nulipti nuo scenos. Pagalvoju ir apie tai, kad mirsiu, bet karsto gi nesiperki. (Juokiasi.) Galima gyventi ir be teatro, galima gyventi ir su teatru. Tai yra požiūrio reikalas, jeigu tampi vergu, tada jau nebegali be teatro. Gal ir ne taip sakau, gal ką ir įžeisiu, bet nereikia būti vergu. Būdamas vergas nieko nepadarysi, tik priklausysi nuo ko nors, o reikia būti laisvu žmogumi.