Regina Varnaitė nenori vaidinti Dezdemonos

"Esu laiminga moteris ir aktorė. Su vyru, taip pat aktoriumi, Vytautu Eidukaičiu praleidau pačius nuostabiausius gyvenimo metus. Su juo drauge užauginome dvi dukras. O kaip aktorė, iki šiol jaučiu žiūrovų simpatijas, išreikštas juoku ir ašaromis. Džiaugiuosi, kad esu dar reikalinga", - po savo autorinio vakaro Klaipėdos žiūrovams kalbėjo Kauno dramos teatro aktorė Regina Varnaitė.

- Penkiasdešimties metų darbui, aktorystei, atiduotai Kauno dramos teatrui. Nors, tiesą sakant, labiausiai norėjau žiūrovui dar kartą priminti Vytautą Eidukaitį, jo vaidybą. Trylika metų, kai neturiu jo šalia.

- Ne, aha, bet tik tada, kai myli! Vytautas buvo nuostabus, idealus vyras, tėvas ir draugas. Aš laiminga moteris, gimusi po ryškiaspalve žvaigžde. Ne kartą man mama sakė, jog pagimdė mane su marškinėliais.

- Neturiu jokio yaptingo mokėjimo sukelti šypseną. Vis viena daugiausia žiūrovai juokiasi, kai vaidinu, o ne kai einu gatve. Nors Jūs teisi, jau ne kartą girdėjau sakant, kad galiu tylėti, o vis viena aplinkui visi krizena. Bet norėčiau pasakyti, kad labai daug priklauso nuo pjesės, nuo autoriaus, kurio veikalą vaidini. Man gal pasisekė, nes dauguma jų labai mokėjo gražiai pasijuokti, tada ir vaidinti lengva.
Nors vaidinimą, mokėjimą, kaip sakėte, kutenti kitus, atsinešiau su mamos pienu. Aš esu visos jos pačios neišsipildžiusios svajonės. Mano mama kliedėjo noru būti aktore arba operos dainininke, tai va, matote, koks rezultatas - Regina Varnaitė. Nuo mažens žinojau, kad būsiu aktorė, ir niekuo daugiau. Nors kartą vienas draugas aktorius paerzino: "na, Varnaite, tu niekada nesuvaidinsi nei Kleopatros, nei Dezdemonos". Aš ir nenoriu jų vaidinti, man ir paprastų bobų vaidmenys labai mieli.

- Buvo toks dalykas, net pati savo ausimis girdėjau ir patikėti nelabai galėjau. Atvykome į Vilnių, į festivalį, surengtą aktorių namuose. Po spektaklio "Mamutų medžioklė" Miltinis visiems girdint štai ką pasakė... oi, net nepatogu garsiai man pačiai vėl apie tai kalbėti... "Varnaitė - šventa moteris, net blevyzgos jos lūpose gražiai skamba".

- Namuose tekstus iškalu kaip daugybos lentelę, be jokių emocijų ar vaidinimų. O kai ateinu į teatrą, užlipu ant scenos, tada pradedu įsijausti ir vaidinti. O visiškai tampu personažu, kada prieš save išvystu žiūrovą. Tada užplūsta toks džiaugsmas, atsipalaiduoju ir atsiduodu vaidmeniui. Oi, kaip smagu tada būna.

- Niekada. Žinote kodėl? Esu pastebėjusi, kad turiu ir režisūrinę gyslelę. Ir kai pamatau, kad kuris nors iš aktorių leidžia sau blefuoti, toks siutas mane apima, kad galėčiau net trinktelti per minkštą vietą. Net mokykloje pykdavau ant bendraklasių, kurie eilėraščius berdavo kaip žirnius. Degdavau iš pykčio ir niekaip nesuprasdavau, kaip taip galima. O man literatūra buvo kaip tyras šaltinio vanduo, atsimenu, gulėdavau lovoje įsmeigusi akis į lubas ir deklamuodavau iki užspringimo.

- Nieko nedarau, nerūkau ir negeriu. Tik kartais kokio skanaus raudono vyno taurę, šiaip pasimėgavimui. Oi, vieną kartą, kai buvau jauna, tai prisidirbau. Buvome gastrolėse, linksma, visi patenkinti po spektaklio. Vyrai pasirūpino buteliukais, tai ir mes, merginos, neatsilikome nuo jų. Ir aš netyčia padauginau. O viešpatėliau, dar ir šiandien, po šitiek metų, prisiminus oda šiurpsta. Tai buvo pirmas ir paskutinis "pijokavimas" mano gyvenime. Šokome, kvailiojome, bet kai atsisėdau ant lovos krašto, pradėjo pasaulis suktis, viskas važiuoti ratu. Mane apėmė toks baisus jausmas, galvojau, kad giltinė ant šluotos atjojo. Ir nuo to laiko mano išdaigos baigėsi.

- Motušė Kuraž.

- Vaikystėje labai norėjau, dabar jau nebe. Mano vedlys ir didžiausias autoritetas buvo vyresnis brolis. Sekiojau paskui jį ir kopijuodavau kiekvieną judesį. Gal vyru ir geriau būti, bet ne, jie anksčiau miršta.

- Kartais norisi pabėgti nuo dėmesio, bet specialiai niekada nesislėpiau. Neteko susidurti su "nachališku" lindimu į akis. Tik dabar, po Grybauskų šeimynos serialo, pamato vaikai gatvėje iš šaukia: "tetulyte, tetulyte".

- Ne, vaikeli, tai ne atgimimas, tai vadinasi "dar nenurašė".