Regimantas Adomaitis: gal jau nebevaidinsiu

Taip jau išėjo: po karaliaus Mindaugo, Mažvydo, Skirgailos vaidmenų tokios premijos dar nebuvo, kaip nebuvo ir pačios Nepriklausomybės, kurios viltį šitie spektakliai sovietmečiu ir daigino, paskui, nors aktorius ryškiai figūravo tiek kine, tiek teatre, gal trukdė jam jau pelnyti titulai, gal trumpa ekspertų atmintis, bet, kaip sakoma, geriau vėlai negu niekada. Kad ir nutrūkus paskutiniam su scena rišusiam siūlui - R.Adomaitis nebevaidina Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Sakykime - kol kas.

- Kodėl nebematyti jūsų spektaklyje?

- Praėjusių metų pradžioje jame dar dalyvavau, bet prasidėjo negalavimai, aš atsidūriau ligoninėje ir iškritau. Galbūt jau nebevaidinsiu, nes tos negalios, matyt, nebelabai pataisomos. Paskutinio vaidmens medžiaga buvo įdomi, Vaižgantas - šviesi asmenybė, būtų buvę prasminga prie jo prisiliesti...

- Kai nevaidinate, galite žiūrėt, ką suvaidinęs, - juk pasiutusiai daug...

- Specialiai nežiūriu, nesu mėgėjas, nebent atsitiktinai pakliūva po akimis. Štai neseniai peržiūrėjau kone visuotinai šiandien peikiamą „Niekas nenorėjo mirti“, buvo įdomu pamatyti dar kartą. Žinoma, ir tada, kai filmavom, žinojome, kad ten ne viskas, ką Vytautas Žalakevičius sugalvojo, atitinka tikrovę. Jau tada režisieriui sakiau, kad nebūtas daiktas, jog kaimo žmonės imtų ginklą į rankas ir eitų prieš miško brolius, - šito nebuvo; kaimo žmogus bijojo ir tų, ir tų, ir miško brolių, ir stribų, neduok Dieve, jei jie kartu užeina.

Atsimenu dar tuos laikus, nes mano dėdė gyveno prie Panevėžio, kur labai buvo daug miškuose partizanų, ir tie patys stribai užeidavo, ir miško broliai, ir jis visą laiką drebėjo dėl savo didelės šeimos. Bet tie, kurie dabar išsijuosę kritikuoja, pamiršta aplinkybes, kuriomis tai buvo daroma. Tada apie miško brolius partizanus net užsiminti nebuvo galima nei mene, nei gyvenime.

- Ko gero, nė pats nesate visų filmų, kuriuose vaidinote, matęs, juk filmavotės įvairių šalių kino studijose...

- Jūs teisi. Man vis dėlto pasisekė gyvenime, kad dėl to kino ir nemažai pakeliavau. Sovietiniais laikais buvo paisoma scenarijaus, jei pagal jį filmo veiksmas vyksta Lotynų Amerikoje, vadinasi, ten reikia ir filmuoti. Dirbdamas su V.Žalakevičiumi pabuvojau ir Čilėje, ir Kolumbijoje, ir Argentinoje, su kitais režisieriais - Armėnijoje, Ukrainoje, kitur, užtat šiandien nepavydžiu amerikonams, kurie, išėję į pensiją, važinėja po pasaulį - kelionių troškulio neturiu.

Kitados Vokietijoje nusifilmavau net trijuose vaidybiniuose filmuose, paskui kiek senstelėjau ir nebetikau tiems vaidmenims, kuriems kviesdavo anksčiau, - vaidindavau įvairiuose kriminaliniuose serialuose nedidelius epizodus. Iš tiesų tų serialų nesu net matęs, bet tais laikais, kai prasidėjo bankų griūtys, kai viskam trūko pinigų, jie buvo didelė paspirtis.

Gana skeptiškai žiūriu į serialus todėl, kad jie greit filmuojami, nekreipiama dėmesio nei į kadrų kompoziciją, nei apšvietimą: tekstą moki, eik ir kalbėk. Dažniausiai serialuose labai mažai tėra dalykų, kurie turėtų ką nors bendra su menu, dvasinių gilybių juose ieškok neieškojęs.

O kaip G.Kozincevo „Hamletas“ mūsų Jono Griciaus nufilmuotas! Kiekvienas kadras yra taip išieškotas, kad atrodo kaip paveikslas. Suprantu, teatrai mažai moka aktoriams ir tie lengvai sutinka dalyvauti įvairiuose šou. Bet jeigu jie manęs klausytų, pasakyčiau: neikit į tuos šou, nedalyvaukit, nes ten nusitrinat kaip aktoriai... Nors suprantu, pinigo ir valdžios pagunda yra didžiulė. Esu dėkingas premijų komitetui, kad parsiduoti tokiems šou man nereikės... (Juokiasi.)

- Galbūt nebekils ūpas kritikuoti ir negerovių, kurių apstu Lietuvoje?

- Kur jūs girdėjot mano kritiką?

- Kai tik jus skaitau, visados girdžiu: ir apie valdžios savivalę, ir apie baudžiauninką lietuvio viduje, trukdantį jai paprieštarauti, apie skurdo prarają tarp žmonių... Be to, juk buvote Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys...

- Visa tai tiesa. Į Sąjūdį buvau išrinktas už akių ir labai džiaugiausi, nors mano principinė nuostata - nesivelti į jokią politiką. Ne iš baimės, ne, bet visada, jei tik nenutylėdavau, sakydavau, ką galvoju, - matyt, dėl šitos priežasties manęs į Komunistų partiją niekad nevadino. Teisybės ieškojimas man buvo natūralus. Ir gilindamasis į vaidmenį aš visad ieškodavau tiesos grūdo personažo pasaulėjautoje; kartais pavykdavo, kartais ne.

Nors buvau Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, nors paskui dalyvavau demokratiniame judėjime, tačiau po jo lyderio Kęstučio Čaplinsko mirties niekur nedalyvauju, nes nebematau prasmės. Nestoti į partijas ir nesišlieti prie jų, manau, teisinga pozicija: jeigu tu su kokia grupe susidedi, tu privalai būti jos ruporu, o aš matau daug negerovių, kylančių iš daugiapartystės, pirmiausia susiskaldymą. Kol reikėjo vienybės kovoje dėl Nepriklausomybės, buvome labai vieningi, o kai iškovojome Nepriklausomybę, išsilakstėme po partijas, kiemelius, namelius, darželius, ir vienybė baigėsi. Išlindo grobuoniškas instinktas, noras kuo daugiau už kitą prisigrobti. Vienybė baigėsi labai greitai. Deja, deja.

Gal aš per daug pesimistiškai žiūriu į aplinką, bet matau, kaip išbujojo mūsų valstybėje biurokratija. Košmariškai. Siaubingai. Mūsų vis mažėja, darbingų rankų vis mažėja, ir tos pačios, kurios liko, sulindo į visokiausias kontorėles, kurios tik dauginasi ir galo tam nėra. Nuo to nukenčia ir Lietuvos biudžetas, ir kuo tolyn, tuo labyn: nors jau ketvirtis amžiaus, kai Lietuva nepriklausoma valstybė, ji dar negali užtikrint žmonėms tokio atlygio, kuris bent kiek prilygtų vakarietiškam. Žmonės kaip bėgo, taip bėga iš Lietuvos.

- Štai du jūsų sūnūs, Vytautas ir Mindaugas, gyvena Vilniuje.

- O trečiasis, Gediminas, - Londone, turi šeimą, dukrytę. Gal grįš, nežinau. Juk jaunų žmonių santykiams meilė reiškia labai daug.

Gal mes, vyresni, linkę kitaip gyvenimo prasmes sudėliot. Jauni sprendžia greit: šiandien noriu automobilio, šiandien važiuoju ten, kur galiu užsidirbt, o intelektualiems žmonėms dvasiniai dalykai svarbesni už materialius. Juk aš buvau laimingas todėl, kad turėjau mylimą darbą, turėjau galimybę dirbti ir siekti toje srityje.

- O prarasta galimybė šiandien nesukelia jums skausmo?

- Žinot, ypatingų kančių nejaučiu. (Juokiasi.) Matyt, kai jėgos senka, ir norai visi mažėja. Visiškai neišgyvenu, jei nedirbu kine ar teatre. Kartais savęs klausiu, ar galiu, ar galėčiau suvaidinti keletą spektaklių, ir organizmas atsako: dar ne, dar palauk, atsigauk; aš ir laukiu, ypatingos graužaties nejausdamas.

- Bet kažko ilgėdamasis?

- Ko gero, nieko.

- Ko gero, sakote netiesą. Juk greičiausiai pasiilgstate žmonių, sakykim, tų, kurių jau nebėra...

- Be abejo. Va Eugenija (žmona - red. past.) - jau daugiau kaip treji metai, kaip ji iškeliavo, be abejo, jos ilgiuosi. Ilgiuosi ir pamažu bandau susitaikyti su netekties, kaip neišvengiamybės, realybe. Kad ir kaip norėtume, kad artimieji neiškeliautų, kad draugai neiškeliautų, visi esame mirtingi ir mirties faktorius bėgant laikui vis dažnesnis tavo gyvenime. Ir su juo pradedi susigyventi, ir kai miršta artimas, jau nebesirauni plaukų ir garsiai nebeaimanuoji.

Kadaise ieškodamas gyvenimo prasmės buvau priėjęs išvadą, kad mirtis yra mūsų gyvenimo prasmė, ir nieko čia siaubinga nėra. Paskui perskaičiau rusų gydytojo, filosofo I.Mečnikovo mintį „Každyj čelovek strastno stremitsia k smerti kak svojej zavetnoj celi“ (kiekvienas aistringai siekia mirties, kaip išsvajoto tikslo - rus.) Tiek žmogaus gyvenimas, tiek visi procesai gamtoje vyksta to vektoriaus kryptimi į nykimą, dūlėjimą, susinaikinimą...

- Pranašaujate pasaulio pabaigą?

- Žinoma, neišvengiamai ji ateis.

- Vadinasi, anot šviesaus atminimo rašytojo Jono Mikelinsko, finišas yra pralaimėjimas?

- Kol tu gyvas, vertink, kaip nori, neik mirtį, bet man toks klausimas, ar tai pergalė, ar pralaimėjimas, apskritai nekyla. Tai proceso gamtoje ir kosmose kryptis, tai gyvybės ciklas, kuriam pavaldūs visi gyvi organizmai ir kosmoso dariniai.

- Kaip toje vaikystės upelėje, kur gaudėte upėtakius...

- Vajėzau, vos lytys išplaukdavo, ir mudu su broliu jau mirkdavom Mūšoje. Tik Mūšoje upėtakių nebuvo, juos pradėjau žvejoti būdamas aktorium. Turėjau draugą, aistringą upėtakių žinovą ir gaudytoją, jis veždavosi mane į tas vietas, kur jie gyvena. Prisigaudę žuvų, užkurdavome laužą, nešiojamojoje rūkyklėlėje išsirūkydavom žuvis... Koks skanumėlis!.. Kokia naktis...