Rašytojos namuose įsikūrė pelėdos

Trylika savo knygų išleidusios, į lietuvių kalbą Česlovo Milošo ir kitų užsienio autorių kūrinių išvertusios, daug įvairių literatūros premijų pelniusios, nuo Seinų krašto kilusios kūrėjos pirmiausia teiravomės apie jos darbą prie rašomojo stalo, o tik vėliau apie gražią pelėdų kolekciją.

- Sakoma, kad didžiausia laimė yra, kai darbas tampa pomėgiu. Kaip yra jūsų atveju?

- Gal atvirkščiai: kai pomėgis tampa darbu, už kurį dar ir atlyginimą gauni (juokiasi). Rašymas - vis dėlto profesija, o ne pomėgis. Jeigu pradėjau rašyti romaną, tai žinau, kad privalau kiekvieną dieną keltis ir gultis su savo herojais, gyventi jų gyvenimus ir dar atrasti laiko visa tai užrašyti. Ir galvoti, kaip užrašyti. Tai daug laiko ir nemažai kantrybės reikalaujantis darbas. Ar jis teikia laimės? Turbūt. Nesvarstau. Nes nežinau, kas ta laimė. Turbūt visa kita, kas nėra nelaimė.

- Kas šiuo metu yra ant jūsų darbo stalo? Koks metas palankiausias kūrybai?

- Mano kompiuteryje yra visokios velniavos: ir įpusėtas romanas, ir užbaigtas, ir daug visokiausių tekstų, kuriems dar ne laikas į viešumą, yra šlifuojamas straipsnis apie Česlovo Milošo mylimas moteris. Beje, pradedu mąstyti, ar ne per daug gyvenimo skyriau šiam poetui. Mano dukros sako, kad atsidariusios šaldytuvą ar pakėlusios puodo dangtį ir ten radusios Česką (teatleidžia gerbiamas Nobelio premijos laureatas už šį familiarumą) visai nenustebtų, nes jo pilni namai... Daugiausia rašiau ir rašau vakarais ir naktimis. Tačiau galiu rašyti bet kur, bet kada, ant bet ko. Man netrukdo aplinka. Sugebu atsiriboti. O įkvepia kūrybai tai, kas persmelkia širdį (nesvarbu - gero ar blogo), kai kas nors įsiutina, pribloškia, prajuokina, sužavi, įskaudina - visa tai kaip kabliukas, ant kurio užkimbi. Tarkim, neseniai, po vidurnakčio, į tuštutėlaitę Viršupio gatvę, kai likau už automobilio lango, uždengto tiršta snaigių uždanga, staiga iššoko stirna - kaip perspėjimas, kad nuolatos kažkas gyvas yra šalia, ir pojūtis, kad per akimirką gali būti miręs. Ir tai būtų tik trumputis epizodas, sutrikdęs nakties tylą.

- Kaip atsitiko, kad pradėjote rinkti pelėdžiukų kolekciją?

- Tai buvo turbūt prieš kokius dvidešimt metų, kai perskaičiusi mano romaną „Didžioji sala“ Berlyne gyvenanti vertėja Irena Breving (Irene Brewing) atsiuntė man dovanų į vokiečių kalbą išverstų mano apsakymų rinkinį „Metų laikai“ („Jahreszeiten“) ir mažytį švelnutį pelėdžiuką, kuris, jos nuomone, „išskrido“ iš mano romano... Jame yra toks fragmentas apie apleistoje tėvų sodyboje apsigyvenusias pelėdas. Nieko čia bendro su mokslo ar išminties simboliu. Beje, kažkur skaičiau, kad priešingai - pelėda laikoma pačiu kvailiausiu paukščiu, mat ji visiškai nepasiduoda dresūrai. Kita vertus - gal tai kaip tik liudija jos išdidumą ir nepriklausomybę?

- Ar matėte gyvą šį paukštį?

- Mačiau. Bet ne tai svarbiausia. Girdėjau. Gal buvau penkerių, šešerių. Vasara, gili naktis. Einam su tėvu namo iš gretimo kaimo. Keliukas vingiuoja aukštu skardžiu, apačioje - tamsi ežero akis, kurios per skardį nugulusį medžių šlamesį nesimato, bet aš žinau - ji mus stebi. Tėvas sparčiai žengia ir tyli. Bindzenu iš paskos nugara jausdama, kad už manęs gali slinkti bet kas - pavojingas, nenusakomas, alsuojantis į pakaušį. Ir staiga, visai čia pat, lyg po kojomis, lyg iš ežero gelmių - klaikus verksmas? Mirtino graudulio kupinas kvatojimasis? Tėvas pameta žingsnį, aš atsitrenkiu nosim į jo nugarą. Kiek tai trunka? Nuo akimirkos iki akimirkos. Tada turbūt pralėkė pro akis visas mano gyvenimas. Kai viskas nutilo, tėvas pasakė: „Pelėda“. Nusispjovė. Atsikratė. Aš - ne. Gal todėl ir likau su jomis po vienu stogu.

- Ar namiškiai nepyksta, kad namai pilni pelėdų?

- Namiškiai pakenčia įvairias mano keistenybes. Šią netgi skatina: dukros veža dovanų iš visų pasaulio šalių po pelėdžiuką, siunčia atvirukus, parveža saldumynų su jų atvaizdais (4). Štai ir šių Velykų proga nuo jų gavau tokią linksmą rožinę pelėdaitę-taupyklę. Kiek jų turiu, nežinau, neskaičiuoju. Nesu ta kolekcininkė, kuri naršytų po internetą, ieškotų kokių nors įmantresnių „egzempliorių“, keistųsi su kitais, kurie kolekcionuoja. Jos „suskrenda“ natūraliai: kas žino, tas dovanoja, parveža įdomesnių iš užsienio, o ir pačiai labai lengva pasidaro apsispręsti, ką čia tokio kokioje nors svetimoje šalyje nusipirkus atminimui ... Taigi jeigu kam pelėdos trukdo gyventi - mielai priglaudžiu. O kur jos tupi? Turi ne vieną savo lentyną, ant kurių jau nelabai telpa, bet juk pelėdų yra visokių: tos, kur su druska ir pipirais, - stovi ant stalo, pelėdos-puodeliai - indaujoje, pelėda-šratinukas - ant darbo stalo, kaip ir labai sunki akmeninė pelėda, kurią padovanojo bendradarbiai verčiamos knygos puslapiams prispausti (2)... O kur dar pelėdos auskarai, pakabučiai, žiedeliai...

- Iš kokių pasaulio kraštų ir kaip į jūsų namus „suskrido“ tiek daug pelėdų?

- Man labai svarbu ne tik iš kokių šalių jos yra atkeliavusios, bet ir kas jas padarė, padovanojo. Viena man brangiausių pelėdų - sukurta Prano Giedros (1), senojo juodosios keramikos meistro iš Merkinės, kurią jis paliko savo sūnui, poetui Vincui Giedrai, o jo žmona Aurelija Giedrienė, Rašytojų sąjungos bibliotekininkė, padovanojo man. Šis juodosios keramikos kūrinys tapo mano kolekcijos puošmena. Rašytoja Gintarė Adomaitytė atidavė man savo mirusio bičiulio, buvusio žurnalisto Vytauto Masiukonio medinę pelėdą ir perdovanojo pačią apkūniausią, vąšeliu numegztą pelėdą-damą, kurią parsivežė iš Žagarės bibliotekos (3). Mano pelėdyne tupi ir iš Merkinės vienkiemio atskridusi, iš virvės nunerta pelėda - ji vis man primena prieš Kalėdas į amžinybę iškeliavusį poetą Stasį Stacevičių...

Keista ir kartu džiugu, kad šis mano „kvailiojimas“ žmonėms įstringa į atmintį: poetė Ramutė Skučaitė yra padovanojusi man daug įvairiausių pelėdų. Ji sako: pamatau ir negaliu praeiti pro šalį, nes žinau, kas jas renka...

- Teko girdėti, kad dar jūsų laisvalaikio aistra yra drabužių siuvimas ir gėlės.

- Drabužių siuvimas - skamba per daug rimtai. Kartais man patinka siūti ir tiek. Tai jau turbūt slypi genuose. Tėvas buvo labai geras siuvėjas. Mama irgi siuvo, bet šio amato nei manęs, nei sesių specialiai nemokė. Kol dukros buvo mažos - dėvėjo beveik tik mano siūtus drabužėlius. O dabar jau aptingau ir turbūt joms neįtikčiau. Kartais, kai užeina namų pertvarkymo šėlsmas, pasisiuvu užuolaidas, staltiesę, lovatiesę ar pagalvėlę... O štai dar vienas mano pomėgis - gėlės, greičiau „bėda“. Mano namiškiai sako, kad blogai - aš jau tapau jų verge. Gėlės užėmė mūsų namus. Su kiekviena pasikalbu apie jų ir savo gyvenimą, jos yra įaugusios į mano apsakymus. Tačiau gėlės tebūna kito vasariškesnio mūsų pokalbio tema.