Rasa Velijevaitė kviečia šokti

- Kaip jautiesi įsisukusi į televizijos pasaulį?

- Kiekvieną dieną jaučiuosi vis kitaip, nes viskas yra nauja. Vienos staigmenos yra malonios, kitos - ne tokios. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad man bus tokie svarbūs kitų atsiliepimai. Malonu, kai kalba gražiai, bet kritika nepatinka. Nebent ji yra konkreti, kai aiškiai pasako, ką darau ne taip ir kaip reikia tai daryti.

- Kokie mitai apie televiziją ir jos žvaigždes sugriuvo?

- Neturėjau jokių mitų. Užaugau mokslininkų aplinkoje. Į "popso" pasaulį buvau mokoma žiūrėti truputį ironiškai. Man buvo sakoma, kad žvaigždė yra ne tas, kuris dažniau rodomas per televizorių, o tas, kuris ką nors svarbaus pasiekė. Tik bėda ta, kad tokie pasiekimai ir išsilavinimas Lietuvoje nėra laikomi vertybėmis. Labai dažnai girdžiu tokius nusiskundimus, kad štai tiek mokiausi, o dabar net darbo neturiu. Tai bet tu mokykis tam, kad būtum protingas, o ne tam, kad darbą turėtum. Todėl ir spaudoje, ir televizijoje dažnai pirmenybė teikiama "popsui", o ne menui. Apie mokslą apskritai nekalbu.

- O kaip vertini LNK šokių projektą "Kviečiu šokti", prie kurio vairo stosi pati?

- "Kviečiu šokti" yra pats viduriukas tarp pop- ir kultūrinės veiklos. Jame yra ir meno, ir pramogos elementų. Kitur dominuoja du kraštutinumai - arba visiškas "popsas", kur yra tyčiojamasi iš žmonių ir laksto pusnuogės mergaitės, arba laidos apie kultūrą, kur "menininkai" kalba iš savo pomidorų šiltnamio.

- Pati esi šokusi. Ar nenorėtum verčiau dalyvauti projekte negu būti jo vedėja?

- Ne. Kai dar dirbau spaudoje, pagalvodavau, kad labai norėčiau vesti kokią nors laidą, bet net nedrįsdavau pasvajoti apie tokį projektą. Daug metų šokau, man labai patinka žiūrėti į šokančius žmones. Buvo labai maloni staigmena, kai paskambino ir pasiūlė ateiti į atranką.

- Dėl ko labiausiai jaudiniesi prieš debiutinę laidą?

- Dėl nieko. O kas man gali atsitikti? Labiausiai noriu priešais kameras būti nuoširdi. Manau, kad to užtenka. Jei tau bus nuoširdžiai smagu, bus smagu ir žiūrovams. Reikia nebijoti sutrikti, nežinoti ką atsakyti. Svarbu, kad tau pačiam už save nebūtų gėda. Jei bus gėda, žiūrovams irgi bus nesmagu į tave žiūrėti.

- Ar yra kokia nors riba, kurios, patekusi į pramogų pasaulį, neleisi sau peržengti?

- Nenorėčiau fotografuotis apsinuoginusi. Tikiuosi, užteks sveiko proto to nedaryti. Man tai yra negražu. Buvau sulaukusi poros pasiūlymų, bet nesutikau. Nuogumas pats savaime nėra nei blogai, nei gerai, bet paaiškinkite man, dėl ko tai turiu daryti? Jei nusirengsiu ir už tai surinksiu Somalio vaikams duonos kepaliukų, valio. Bet jei aš nusirengsiu ir gausiu tik buteliukui kvepalų, tai labai atsiprašau. Gal kaip nors kitaip save įamžinsiu. Be to, tikiuosi, nepradėsiu vesti tokių laidų, kur pasakojama, kokia garsenybė su kuo permiegojo, kas nusilaužė koją ar panašiai. Kas yra sunkiausia? Kad tavęs neužneštų ant posūkio. Viską darai, labai smagu, bet reikia stabtelti ir paklausti savęs, o dėl ko tu tai darai.

- Kiek tau svarbus yra išorinis grožis?

- Labai svarbus, kai jis atitinka žmogaus vidų. Nesu sutikusi negražaus, bet labai gero, arba labai gražaus, bet supuvusio iš vidaus žmogaus. Kalbu ne apie stereotipinį, o apie tikrą grožį, kai tu matai žmogaus charizmą, charakterį. Labai liūdna dėl tų žmonių, kurie yra jokie - per daug susikaustę, užsidarę. Dažniausiai tokių žmonių net nepastebi. O tas stereotipinis grožis man nėra rodiklis. Nesutinku, kad reikia būti ilgomis kojomis, 60 cm liemens apimties ir visiems žurnalams pasakoti, kaip numetei papildomą kilogramą, nes atsisakei cepelinų. Arba kaip esant 40-ies reikia taisyti krūtinę ir pakelti vokus. Fui. Jei jau tai darai, tai bent turėk sąžinės prieš visą jaunuomenę daryti tai tyliai. Kita vertus, manau, kad tai yra šeimos problema. Blogai, jei tėvai nesugeba įskiepyti savo vaikui, kad jis yra gražus toks, koks yra.

- Kokių turi silpnybių?

- Mano didžiausia silpnybė yra vienatvė. Beprotiškai ją mėgstu. Jei užsimanau būti viena, tai turi būti čia ir dabar. Kartais dėl to negražiai elgiuosi. Nes turiu draugų, su kuriais vos ne kasdien susitinku, o paskui imu ir dingstu keliems mėnesiams. Ir net negaliu pagalvoti apie kokius nors susitikimus. Vienatvė man yra gyvybiškai būtina. Apskritai manau, kad tik būdamas vienas žmogus pažįsta save. Vienatvė yra būtina, jei nori tapti geriausiu savo draugu, palaikyti save, nesmerkti, atleisti ir mylėti. Ir tobulėti įmanoma tik būnant vienam.

- Ko kasdien negali pakęsti?

- Pačios kasdienybės. Tai, kas visiems atrodo natūralu, man nėra natūralu - keltis iš ryto, daryti pusryčius, valyti grindis, praustis, valgyti, paskui vėl valyti grindis, nes visur pritrupinta. Ir taip kiekvieną dieną visą gyvenimą. To aš labai nemėgstu. Man iki šiol ta rutina nėra normalu. Man normalu yra atsikelti ir pagalvoti - o ką aš dabar noriu veikti.

- Kokį turi receptą nuo rutinos?

- Nėra recepto. Tai tik prioritetų paskirstymas. Aš labai gerbiu tuos žmones, kurie yra pareigingi - atsikelia iš ryto ir eina ruošti šeimai pusryčių, nors ir nenori. Labai tai vertinu, bet pati tokio bruožo neturiu.

- Kam teiki prioritetus?

- Laimei. Gali būti, kad rytoj atsikelsiu ir savo vaikui pasakysiu: "Žinai, eik susitepk pati sumuštinį, nes aš tingiu". Bet man labai svarbu, kad mano vaikas būtų laimingas - gal kartu nueisime pažiūrėti kokio nors filmo ar pažaisime badmintoną kieme, svarbu matyti, kai mano vaikui yra gera ar ką nors skauda. Noriu daugiau dėmesio skirti charakteriui ir asmenybei ugdyti. Neleisiu, kad mano vaikas neparuoštų pamokų. Bet jei jis bus priverstas anksčiau nei kiti išmokti susitepti sumuštinį, man atrodo, kad tai nieko blogo, nes ir pati ketverių metų išmokau bulves skusti. O jei man suplyšdavo megztinis, mama liepdavo pačiai ir susisiūti. Bet aš savo mama visada didžiuodavausi. Ji buvo asmenybė. Žiūrėdavau į ją ir sakydavau, kad noriu būti tokia kaip ji. Noriu, kad ir mano vaikas taip sakytų, net jei ir neatitiksiu visuomenės nustatytų stereotipų.

- Kaip apibūdintum šį savo gyvenimo etapą?

- Perskaičiau vieną rašytojo Paulo Coelho citatą, kuri labai įsiminė: kiekvieną dieną mes gauname galimybę keisti tai, kas mums nepatinka, ir kiekvieną dieną mes bandome apsimesti, kad jos nepastebime. Aš niekuomet negyvendavau taip, kaip man nepatikdavo. Nebandydavau apsimesti, kad nematau, jog galima ką nors pakeisti. Manau, didžiausia tragedija yra, kai žmogus žino, kad yra blogai, susitaiko su tuo, sėdi ant kelmelio ir verkia. Kodėl neiname ir nedarome ko nors, kad gyventume taip, kaip mums patinka? Bijome pasirodyti juokingi? Gal tu ir susimausi, bet bent jau žinosi, kad padarei viską.

- Kokie vyrai tave žavi?

- Vyriški - drąsūs, nebijantys būti savimi, nelakstantys gatvėmis, daužydamiesi sau į krūtinę ir šaukdami, kokie jie stiprūs. Tegu jis būna kartais ir silpnas, svarbu, kad šalia manęs būtų atsipalaidavęs. Ir, žinoma, toks, šalia kurio aš jaučiuosi moteris. Man nepatinka būti belyte būtybe. Dabar yra deklaruojama lyčių lygybė, bet aš nenoriu būti belyte. Man tai nepatinka. Man atrodo, kad vyras turi būti vyras, o moteris - moteris.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"