Profesorius Robert Shiller: "Ekonomiką valdo emocijos"

Jų metu jis užsidirba sau šlovę.

2000 metais Shilleris išpranašavo "dotkomų"* krachą,2005 metais - galimą amerikiečių nekilnojamojo turto žlugimą. Kai šis burbulas sprogo, Shilleris kartu su Nobelio premijos laureatu Džordžu Akerlofu (George Akerlof) parašė knygą apie pastarosios krizės priežastis**.

Shillerio įžvalgumo paslaptis ta, kad, priešingai nei jo kolegos ekonomistai, jis yra įsitikinęs, esą ekonomiką valdo "iracionalusis pradas".

Kitaip tariant, - mūsų emocijos.

Euforijos pagauti žmonės vienu metu investuoja į tas pačias rinkas ir išpučia burbulus. Kai šie subliūkšta, ekonomika ilgai negali atsigauti, nes žmonės panyra į nusivylimą.

Neseniai jūs pasiūlėte iš naujo atrasti ekonomikos mokslą. O koks yra dabar egzistuojančiosios defektas?

Ekonomistai iki šiol mano, kad kad žmogus - skaičiavimo mašina. Dauguma šios profesijos atstovų laikosi Adamo Smitho*** teorijos.

Jie mano, kad žmogus - racionalus, pasveria visas turimas galimybes ir pasirenka optimalią. Suprasti tokį požiūrį galima - jis leidžia gauti gražius skaičius. Tačiau būtent dėl meilės skaičiams ekonomistai ir pražiopsojo krizę.

Jeigu jūs pažvelgsite į ekonominius straipsnius ir monografijas, vargu ar juose pamatysite žodį "burbulas".

Burbulai fondų rinkose ir nekilnojamojo turto rinkose sunkiai pasiduoda kiekybiniams tyrimams, nes jų pagrindas yra psichologiniai fenomenai, kaip antai nepajudinamas žmonių tikėjimas savo sėkme ir polinkis mąstyti istorijomis.
Todėl kai burbulai buvo pučiami, ekonomistai stengėsi jų nepastebėti. O kai burbulai sprogo ir prasidėjo krizė, ekonomistai tai sužinojo paskutiniai.

Tokiais, kad žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra. Daugiausiai dėmesio reikės skirti tam, kokiu psichologiniu pagrindu yra priimami ekonominiai sprendimai.

Dabar, pavyzdžiui, labai aktyviai tiriamas žmonių elgesys neapibrėžtumo aplinkybėmis.

Ekonomistai atlieka tokius eksperimentus, kai tiriamieji neturi galimybės tiksliai įvertinti to ar kito sprendimo naudos ir išlaidų.

Tai teisingi eksperimentai - juk realybėje dauguma ekonominių sprendimų priimami intuityviai. 

Kitas ne mažiau svarbus tikslas - subrendusi būtinybė susieti ekonomiką su mokslu apie smegenis. Žmonės dabar analizuoja, kaip smegenų struktūra ir jų veiklos mechanizmai veikia ekonomiką.

Ateityje jų atradimai turi būti taikomi ekonominės politikos srityje. 

Kovoti su ekonominiais nuosmukiais į centrinių bankų vadovų postus bus paskiriami psichiatrai ir neurochirurgai?

Ne, manau, jų samdyti nereikia - juk jie nieko neišmano nei apie ekonomiką, nei apie valdymą. Verčiau imti elgsenos psichologiją išmanančius ekonomistus.

Beje, mūsų prezidento Baracko Obamos administracijoje jau dirba keletas žmonių. Jie daro labai rimtą įtaką ekonominei šalies politikai.

Apskritai kalbant, faktas, kad žmogaus psichologija daro milžinišką poveikį ekonomikai, anaiptol neturi vesti prie valstybės reguliavimo stiprinimo.

Man regis, valstybės vaidmuo turi būti panašus į teisėjo vaidmenį futbolo aikštėje. Jis gi ten ne tam, kad trukdytų žmonėms žaisti, o tam, kad padėtų jiems efektyviau atskleisti savo talentus.

Kai niekas nesilaiko žaidimo taisyklių, žaidėjai ima sukčiauti. Jeigu taisyklių nesilaikoma ekonomikoje, susidaro palanki terpė įvairiausių "stebuklingų eliksyrų" pardavėjams.

Kaip naują ekonomikos supratimą atspindės valdymas? Anksčiau geru vadovu buvo laikomas tas, kuris sugeba iš chaoso sukurti tvarką. Sėkmingas naujos formacijos vadovas - karnavalo juokdarys?

Man į galvą ateina kita metafora - žirgo ir raitelio. Ar turi vadovas dėti apynasrį žmonėms, kurie prarado savikontrolę? Manau, ne visada.

Iracionalumas sukelia ekonomines krizes ir gali negatyviai paveikti žmonių požiūrį į darbą, bet jis gi yra žmogaus genialumo pagrindas! Kai liaujatės jį kontroliavę, jūs tampate raiteliu, kuris joja ant įsiutusio žirgo.

Būtent šis rizikingas elgesys ir veda prie inovacijų bei progreso.

Todėl iki tam tikro laipsnio reikia leisti žmonėms eiti iš proto.

Lieka tik suprasti, nuo ko turi priklausyti šis laipsnis. Ar turi ekonomika kokį nors vidinį pamišimo lygio reguliatorių? Smith'o racionalizmas geras bent jau tuo, kad turi visa gelbstintį garantą - "nematomą rinkos ranką".

Tai labai gili problema. Aš netikiu, kad ekonomika turi kokį nors globėją - ar tai būtų dievybė, ar abstraktus principas, kuris galiausiai kompensuos visas netektis.

Aš situaciją matau taip. Vykstant evoliucijai mes įgijome daugybę emocijų.

Jos valdo mūsų elgesį, taip pat ir ekonominę veiklą. Bet nė viena iš šių emocijų neveda žmonių į kurį nors galutinį tikslą.

Ši mintis, be abejo, gali įvaryti depresiją, bet medalis turi ir šviesiąją pusę.

Iracionalusis pradas, nors ir priveda prie krizių, gali sukurti didžiulius turtus. Patikėkite, žmonijai pirmieji šio amžiaus dešimtmečiai įsimins ne kaip recesijos periodas, o kaip stulbinamo ekonominio pakilimo metas.

* "Dot-com" - ekonominis bumas, pasižymėjęs labai dideliu augimu interneto, technologijų ir panašiuose sektoriuose, trukęs šešetą metų, nuo 1995 iki 2001-ųjų.

Kulminacija pasiekta 2000-ųjų kovo 10 d. Per šį periodą susikūrė daug internetinių verslų, bet nemaža dalis  bankrutavo.

** "Animal Spirits: How Human Psychology Drives the Economy, and Why It Matters for Global Capitalism"(2009). Ši knyga - apie iracionalumo vaidmenį ekonomikoje.

*** Adam Smith (1723 - 1790) - škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomikos pradininkas bei moralės filosofas.