"Profesiją pasirinkau būdama penkerių"

Išskirtiniais vaidmenimis publiką žavinti Beata neturi jokių pretenzijų švietimo sistemai. "Mano penktokas sūnus bent jau turi laisvus savaitgalius, ko aš niekada neturėjau", - nusišypso žavingoji baleto diva.

Kai susitinkame pokalbio vienoje iš uostamiesčio kavinių, kiek nustembu, kai grakščioji balerina užsisako ne tik gardžios aviečių arbatos, bet ir pyragaitį.

"Pyragaičių aš nevengiu, nors vaikystėje ir teko patirti patyčių dėl per didelio svorio. Net pažymius dėl to mažesnius gaudavau",- pamačiusi klausiamą žvilgsnį nusišypso Beata. - Tiesiog dabar labai daug plušu, tad jie mano linijoms nekenkia. Deja, kartais tenka dirbti tiek, kad per dieną nėra kada ir su sūnumi pabendrauti. Vakare, kai grįžtu po darbų, dažnai randu jį jau miegantį", - apgailestauja ne tik aktyviai repetuojanti, bet ir pedagoginį darbą dirbanti balerina.

Beata, ar prisimenate ką nors iš darželio laikų?

Teko lankyti du darželius. Pirmąjį prisimenu labai miglotai, tik iš nuotraukų, o antrąjį matau labai aiškiai. Vilniuje jis buvo įsikūręs prie Nacionalinio operos ir baleto teatro, buvo labai jaukus kiemelis. Tą darželį lankė daug garsių aktorių ir muzikantų vaikų. Ir dabar kartais būdama Vilniuje prasuku pro tą vietą. Nors darželio toje vietoje nebėra, sentimentai labai malonūs.

ŠEIMA. Mažytė Beata su tėveliais ir broliu.

Koks ryškiausias tų dienų prisiminimas?

Kai būdama šešerių mamos rankinėje pamačiau kalėdinę dovaną, kurią man paskui darželyje įteikė Kalėdų Senelis. Taip gana anksti buvo sugriautos mano iliuzijos, kad Kalėdų Senelis yra tikras. Dar gerai prisimenu, kad darželyje pokaičio tekdavo miegoti ant vadinamųjų "raskladuškių", kurias patys turėdavome išsitiesti ir po miego sulankstyti. Malonu prisiminti darželyje dirbusias mielas šeimininkutes.

Leiskite atspėti, buvote gera, tvarkinga, pareiginga mergaitė.

Tikrai ne probleminė. Mama mane labai prižiūrėjo, be to, ir tokios laisvės, kaip dabartiniai vaikai, tikrai neturėjome. Man visada tėvai diegė gyvenimišką tiesą, kad aš pati turiu galvą ant pečių, todėl turiu pati galvoti, kaip tinkamai elgtis.

Kokių profesijų atstovai buvo jūsų tėveliai?

Mama dirbo prekyboje, o tėtis buvo siuvėjas. Laisvalaikiu tėtis dar šoko saviveikliniame būrelyje.

VAIKYSTĖ. "Tėvai leido man ieškoti savęs, tad vaikystėje ilgiau ar trumpiau lankiau rankinį, žirgyną, baseiną, gimnastiką, dailę, dainavau chore. Bet baleto niekada neapleidau", - prisimena Beata.

Iš tėčio užsikrėtėte meile šokiui ir jūs?

Baleto užsiėmimus aš pradėjau lankyti nuo penkerių, tad, galima sakyti, jau tada pasirinkau savo profesiją. Tai nebuvo vienintelis mano užsiėmimas. Tėvai leido man ieškoti savęs, tad vaikystėje ilgiau ar trumpiau lankiau rankinį, žirgyną, baseiną, gimnastiką, dailę, dainavau chore. Bet baleto niekada neapleidau. Jei gerai pamenu, pirmoji meilė baletui mane aplankė, kai mama mane dar mažytę nusivedė pažiūrėti "Gulbių ežero". Buvau apžavėta. Iš pradžių lankiau baleto būrelį, o nuo penktos klasės pradėjau mokytis profesionaliai M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje.

Nenutiko taip, kad meilė baletui užgožė mokslus?

Panašiai. Iki penktos klasės mokiausi geriau nei vidutiniškai, o įstojus į menų mokyklą mokslai labai kentėjo. Baleto mokytojai, matyt, įžvelgė manyje potencialą, tad dažnai gaudavau užduotis ne pagal savo amžių. Susitvarkydavau su tuo, bet, žinoma, reikėjo nemažų laiko sąnaudų. Keldavausi 6 valandą ryte, nes iki gimnazijos reikėdavo toli važiuoti. Kasdien būdavo 12-13 pamokų, tad namo grįždavau apie 20 valandą. Ne tik namų darbus reikėdavo pasidaryti, bet ir rūpintis baleto reikalais, pavyzdžiui, susisiūti balerinos batelius, kurie tais laikais buvo deficitas, tad reikėjo juos kruopščiai prižiūrėti. Pamokos vyko ir šeštadieniais, o sekmadieniais reikėdavo dalyvauti vaikiškuose spektakliuose. Tad kartais per pamokas miegodavome tikrąja ta žodžio prasme.

Mokyklinių dalykų mokytojai atlaidžiai į tai žiūrėjo?

Kai kurie. Pavyzdžiui, chemijos mokytoja per pamokas kartais pasakodavo, kokį smagų serialą matė. Bet daugiausia buvo tokių pedagogų, kurie nekreipė dėmesio į mūsų užimtumą.

BENDRAKLASĖS. "Buvau storiausia iš bendraklasių, dėl to nuolat sulaukdavau patyčių", - griežtus standartus jaunoms balerinoms prisimena Beata (nuotraukoje prigulusi pačiame centre. Pirma iš dešinės stovi kita garsi šokėja - Edita Daniūtė).

Ar tėvai pyko, kad kenčia mokslai, ar suvokė, kad kryptingai siekiate savo tikslo būti balerina?

Buvau labai savarankiška. Anksti netekau tėčio, tad mama turėjo labai daug rūpesčių, negalėjo sėdėti su manimi prie knygų. Bet vėliau sakė, jei būtų žinojusi, kas manęs lauks baleto mokykloje, būtų į ją neleidusi.

Ką ji turėjo omenyje?

Visus mano patirtus išgyvenimus. Deja, jų būta ir nemalonių. Jau nekalbu apie pilnas pėdas rakščių, kurių prilįsdavo repetuojant salėje. Ko gero, sunkiausia buvo pakelti mokytojų patyčias, kad esu stora, nes tuo metu svėriau daugiau negu kitos bendraklasės. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo didžiulė mokytojų klaida, jos man įvarė nereikalingą kompleksą. Tikiuosi, kad laikai pasikeitė, ir baleto mokykloje šiandien puiki atmosfera.

Jūsų laikais būsimoms balerinoms buvo taikomi labai griežti standartai?

Kiekvieną šeštadienį mus vesdavo svertis, kiekviena turėjome sąsiuvinį, kur fiksuodavome savo svorį. Jei per daug priaugdavome, gaudavome velnių kaip reikiant. Pamenu, kaip mokytojos pribėgusios liepdavo ištraukti iš mokyklinės prijuostės rankas ir parodyti ar nesinešame kokio nors gardėsio. O iš tiesų ir pavalgyti nelabai kada turėdavome, nes nuolat bėgdavome iš pamokos į pamoką, o dar reikėdavo spėti persirengti šokių pamokoms. Alkis buvo nuolatinis palydovas, tad tos mergaitės, kurios gyvendavo bendrabutyje, dažnai mums atnešdavo bent juodos duonos pakrimsti.

Jei teisingai supratau, gyvenime teko sutikti įvairaus plauko mokytojų, net ir tokių, kurie nevengė tyčiotis iš mokinių?

Bliaunanti gulbė, stora karvė ar kiaulė - taip vadindavo. Ne tik tyčiodavosi, ir rankinę į vaiką paleisdavo ar per veidą suduodavo. Buvo tokių, kurie tik ir stebėdavo, ar kas auskarų neįsivėrė, ar nagų nenulakavo. Paskęsdavo detalėse. Pamenu, kartą nualpau per baleto pamoką, mokytoja paplekšnojo per veidą, liepė keltis ir šokti toliau. Neturėjome jokios žodžio teisės, pamatę mokytoją koridoriuje turėjome lankstytis rodydami pagarbą. Bet buvo ir labai puikių mokytojų.

Negi niekada nekilo noro viską mesti?

Regis, devintoje klasėje supratau, kad esu labai pavargusi. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes nuolatiniai kaltinimai dėl storumo jau buvo įgrisę. Bet susiėmiau ir mokiausi toliau, nes suvokiau, kad negaliu skaudinti mamos. Jaučiau atsakomybę ir nenorėjau mamai kelti papildomų rūpesčių, nes jai ir taip tuo metu buvo nelengva. Tiesa, gimnazijos aš nebaigiau. Dvyliktoje klasėje išėjau lauk. Buvau išsekusi ir dvasiškai, ir fiziškai. Pasakiau sau, kad man nereikia "to popierėlio", žinojau, kad ir be mokyklinio diplomo galiu nuoširdžiai šokti.

KASDIENYBĖ. Vilniaus M. K. Čiurlionio gimnazijos vyresnėse klasėse.

Visgi gerokai vėliau, 2003 metais, jau Klaipėdoje baigėte vakarinę mokyklą.

Taip, nes suvokiau, kad reikia turėti bent vidurinį išsilavinimą.

Beata, bet jūs labai laimingas žmogus. Juk dažnas baigdamas mokyklą net nežino, kur stos. O būna ir tokių, kurie, įgiję specialybę, nežino, ar teisingai pasirinko.

Taip ir nutinka, kai stojama tik todėl, kad reikia, arba mokomasi tik dėl diplomo. Laimei, mano gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Visada dariau tai, ką labiausiai mėgstu.

Kur mokėsi Beata Molytė-Kulikauskienė?

1984-1987 Vilniaus 48-oji vid. mokykla.
1987-1995 Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazija, Baleto skyrius.
2003 baigė Klaipėdos S. Šemerio vakarinę mokyklą.