Priešmirtinė Merlinos Monro išpažintis

"Dažnai išeinu į miestą pirkti arba pasivaikščioti, pasižvalgyti į žmones, pasižiūrėti, kuo jie kvėpuoja, kaip jie apsirengę, kaip jie jaučiasi.

Nenoriu būti kalbinama.

Bet visada sutinku tą patį berniuką, išsiskiriantį iš savo bičiulių mitrumu, guvumu ir išgirstu jo žodžius draugams: "Ar jūs žinote, kas ji tokia?

Ji yra Merlina Monro".

Ramybėje šie gražūs vaikai manęs nepalieka: jie dar ilgai eina paskui mane. Aš į juos nekreipiu jokio dėmesio.

Mane sutikę žmonės visada pasisveikina, paklausia, kaip aš jaučiuosi...

Man tai suteikia didelį malonumą. Statybininkai, remontuojantys namus gatvėje, kuria aš privalau eiti, norėdama pasiekti mėgstamiausią pasivaikščiojimo vietą, pamatę mane, negaili komplimentų: "Ši blondinė - labai daili!

Ji tikrų į mūsų draugiją..." Jų komplimentai išsenka tada, kai vienas iš statybininkų ištaria: "Ką jūs čia tauškiate. Juk čia - Merlina Monro.

Ji skirta ne mums..." Aš jaučiuosi labai laiminga: pasirodo, visi, net eiliniai statybininkai, žino, kas esu. Su statybininkais pasisveikinu, pasiteirauju, kaip jiems sekasi.

Atsisveikindama pagalvoju, kad jiems, kaip ir man, buvo maloni mūsų pažintis.

Būti žvaigžde, garsenybe, net jei ir nesergi žvaigždžių liga, šiame ydingame pasaulyje yra labai sunku. Tuo aš įsitikinau daug kartų.

Vaikščiodama dažnai išgirstu sakant: "Ar ne per daug vaidina ši gražuolė Merlina Monro. Mes viską apie ją žinome. Reikėtų tai blondinei būti kuklesnei..." Bet tokie žmonės manęs labai neįžeidžia.

Manau, kad jie adresuoti ne man, bet mano drabužiams. Dar ir dabar prisimenu vieną atsitikimą. Apsilankiau pas vieną malonų poną, parduodantį namą.

Paskambinau. Duryse pasirodė gražus jaunas vyras: "Minutėlę palaukite, norėčiau, kad mano žmona jus sutiktų".

Ant slenksčio pasirodė moteris, kuri piktai mestelėjo: "Prašau kuo greičiau išsinešdinti. Šis namas - ne tokioms garsenybėms kaip jūs, ponia!.."

Ar esu kalta dėl to, kad esu garsi? Aš labai norėčiau, kad visi žmonės manyje matytų ne žvaigždę, kad visiems aš būčiau tokia, kokia esu iš tikrųjų."

"Aš nežinau, kas aš esu, bet visais atvejais esu blondinė..."

"Prisimenu karjeros pradžią. Gavau vaidmenį kino filme "Vyrai mėgsta blondines". Džeinė Rasel jame vaidino brunetę, o aš - blondinę. Ji už vaidmenį filme gaudavo 200 000 dolerių, o aš už savaitę įtempto darbo tik 500 dolerių.

Bet niekam nesiskųsdavau. Man tai buvo dideli pinigai.

Filmo peržiūroje Džeinė Rasel sėdėjo ložėje, o a kažkur salės antroje ar trečioje eilėje. Tada neiškentusi pasakiau: "Filmo pavadinimas "Vyrai mėgsta blondines". Aš tokia ir esu.

Bet ložėje sėdėti neturiu, pasak jūsų, teisės..." Filmo peržiūros organizatoriai linksmai nusikvatojo ir man atsakė: "Atmink, kad tu nesi žvaigždė.

Ložėje sėdi tik žvaigždės". Aš jiems replikavau: "Nežinau, kas tokia iš tikrųjų aš esu. Bet kuriuo atveju aš - blondinė!.."

Už tai, kad esu žvaigždė, turiu būti dėkinga kino žiūrovams, publikai, visiems žmonėms, kurie negailėdavo man komplimentų, iš kurių gaudavau daug mane garbinančių, liaupsinančių laiškų.

Nežinau, ar buvau verta tokių ditirambų? Bet būsiu atvira: perskaičiusi man atsiųstą korespondenciją pasijusdavau laimingiausia moteris pasaulyje..."

"Aktorius nėra negendanti mašina..."

"Aktorius visų pirma yra žmogiškoji būtybė. Jautri, kenčianti, kuriai kartais būna labai liūdna ar linksma, kurią gali apnikti ligos... Gaila, ne visi režisieriai tai supranta.

Ar jūs žinote, ką dažnai kartodavo Gėtė? "Kuo mažiau bus kišamasi į žmogaus privatų gyvenimą, kuo daugiau jam bus suteikiama laisvės, galimybių pabūti vienam, kuo rečiau jis paklius į kitų smalsių žmonių akiratį, tuo labiau išryškės jo talentas, sugebėjimas, tuo dvasingiau ji sugebės atskleisti visą savo esybę kitiems..."

Taip samprotaudamas Gėtė buvo visiškai teisus. Deja, ne visi tai supranta. Labai dažnai trokščiau pabūti viena: tik su savo svajonėmis, apmąstymais, tik mano pačios sukurtame įsivaizduojamame pasaulyje.

Kino pasaulio grandai su mumis, mano galva, kartais turėtų elgtis taip, kaip motinos su savo išdykėliais vaikais. Bet taip nėra. Dirbant kine paguodos žodžių niekuomet nesulauksi.

Priešingai, mus asmenys, vadovaujantys kinui, tik baudžia. Net ir už tai, kad mes susirgome sloga, mums pakilo temperatūra, mums skauda galvą ir t.t. Kino studijų vadovai turi teisę susirgti, bet tik ne mes."

"Lik sveikas, žvaigždės spindesy..."

"Garsenybės, žvaigždės gyvenimo kelias nėra vien tik rožėmis klotas. Asmeniškai manęs netrikdo, kad esu garsi, kad visi mane pažįsta. Kai kurių manęs nemėgstančių žmonių manymu, žvaigžde tapau dėl to, kad esu seksuali, graži... Taip mąstantys apie mane labai klysta. Žvaigždės titulą pelniau sunkiu darbu, talentu.

Manau, kad moters grožis, žavesys metams bėgant nepraeina, priešingai, dar labiau išsiskleidžia.

Moters seksualumas yra gundantis, viliojantis tik tada, kai jis nėra viešai demonstruojamas, bet yra natūralus, spontaniškas.

Dailiosios lyties atstovės, manančios kitaip negu aš, mano giliu įsitikinimu, gyvenime daug ką praras.

Mano buvusio vyro Artūro Milerio (žymiausias ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje dramaturgas) vaikai dalijosi su manimi žvaigždės našta.

Dažnai iš spaudos jis sužinodavo daug siaubingų dalykų apie mane: neva esu kaprizinga, aikštinga, alkoholikė, pasileidėlė, galiausiai... didžiulė tinginė.

Suprantu, kad vaikams skaityti tokius melagingus, šmeižikiškus prasimanymus apie mane buvo labai nemalonu. Artūro Milerio vaikams aš stengdavausi būti tokia, kokia esu iš tikrųjų.

Nuoširdžiai atsakinėdavau į juos dominančius klausimus. Po mano pokalbių su vaikais jie atgaudavo kūno ir dvasios harmoniją, labiau pradėdavo tikėti manimi, o ne spaudos sensacijomis."

"Būti žymiai, garsiai yra visai ne tas pats, kas būti laimingai."

"Žvaigždės švytėjimas yra tik trumpas, greitai praeinantis malonumas net ir našlaitei, o aš, nors ir turėdama mamą, augau kaip visiška našlaitė. Jūs pasakysite, ko dar reikia žvaigždėms: jos yra laimingos, turtingos, ant stalo visada puikuojasi juodieji ir raudonieji ikrai.

Laimės gyvenime aš kol kas nepatyriau. Maniau, kad ištekėjusi už mylimo žmogaus pamiršiu vaikystėje ir paauglystėje patirtas nuoskaudas ir tapsiu laiminga.

Didžiulei mano nelaimei du vyrai, už kurių buvau ištekėjusi, nepadėjo įgyvendinti mano svajonių: su jais gyvendama nepasijutau laimingesnė.

Gal jie tuokėsi su manimi tik todėl, kad aš buvau žvaigždė?

Aš nemanau, kad žmonės po tokios mano išpažinties ims manęs nekęsti, manimi nusivils, mane klaidingai supras. Aš labai myliu visus žmones, jais labai pasitikiu. Turiu teisę pareikšti savo išskirtinę nuomonę, kuri kai kam gali ir nepatikt..."

"Pabaiga - tai pabaiga"

"Vieną kartą man buvo kategoriškai pasakyta: "Jeigu jūs neįtikinsite savo vyro Artūro Milerio pasakyti teismui pavardės jo draugų, palaikančių ryšius su komunistais, jums ateis galas, liūdna pabaiga". Į tai atsakiau: "Aš didžiuojuosi savo vyru. Jis elgiasi dorai, sąžiningai..."

Pagalvojau, galbūt ir gerai, kad mano karjera pasibaigs... Tuo metu mane visą užvaldė palengvėjimas. Pasijutau kaip 100 metrų bėgikas, kuris, perkirtęs finišo liniją, sau paprastai pasako: "Viskas pasibaigė gerai!" Bet iš tiesų niekas niekuomet neturi pabaigos. reikia visada viską pradėti iš naujo...

Gyvenu ir toliau gyvensiu tik todėl, kad labai myliu savo profesiją, kelis dar išlikusius man artimus žmones, kuriais galiu pasitikėti.

Mano žvaigždės spindėjimas laikui bėgant išblės.

Gerai, tegul jis blėsta. Lik sveikas, blizgesy! Aš tave savyje turėjau, bet žinau, kad tavo kaina yra maža. Aš tave, spindesy, pasiekiau sunkiu atkakliu darbu, bet tu man buvai ir esi tik laikinas išbandymas. Tu nesi visas mano gyvenimas!"