Pranciškonas Arūnas Peškaitis: "Į krizę ėjome keturiolika metų"

Taip. Krikščionybės negalima nešti į visuomenę kaip ideologijos. Ji paveiki tiek, kiek pats esi tame kelyje. Tiesos buvimas turi būti atpažįstamas iš žmogaus laikysenos, iš gyvenimo būdo. Būti tiesoje - tai ne vien teisingus žodžius kalbėti diena iš dienos. Krikščioniškųjų vertybių hierarchijoje svarbiausias yra asmuo. Bažnyčia gina žmogaus orumą. Ir kai bažnyčia gina šeimos tradicijas, ji stovi žmogaus orumo sargyboje. Jeigu atsigręšime į asmenį, tai pamatysime ir visuomenės problemas.

Visuomenė - tai ne išbarstyti žmonės, o jų ryšys, bendruomenės sąjunga, sutartis. Todėl bažnyčia yra už solidarumą. Už bendrąjį gėrį, kuris pirmiausia yra gėris asmeniui. Už visuomenės ir valdžios siekį žmogui sudaryti sąlygas pačiam save ir savo šeimą išlaikyti.

Orus žmogus nenori būti išlaikomas, - aiškino oratorius. Leiskime jam būti už save atsakingam. Mums reikia puoselėti asmens laisvę, atsakomybę, palaikant iniciatyvas ir skirtybes, įvairias bendruomenes ir susivienijimus.

Šiandien labiau linkstama perleisti atsakomybę kažkam kitam, nei pačiam ją prisiimti.

Susipriešinimas, elito nutolimas nuo provincijos - tai ne vieno asmens, ne kilusio skandalo problema. Tai mūsų visuomenės, priėjusios krizinę ribą, problema. Į tą krizę ėjome 14 metų. Mums buvo duota daug galimybių, tačiau atėjome būtent į tokią. Nesvarbu, kaip baigtųsi balsavimas Seime dėl Prezidento apkaltos, ta problema liks, - įsitikinęs A. Peškaitis.

Pirmieji krizės požymiai pasirodė per referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, kai buvo daug melo ir nebuvo diskusijų. Propaguotos vartotojiškos nuostatos, o ne atsakomybė už tai, kad ir mes kursime naują Europą. Sakoma, jog siekta gerų tikslų. Bet nėra gerų tikslų, jeigu jų siekiama blogomis priemonėmis

Krizė yra šansas visiems eiti pilietinės visuomenės keliu. Ar mes tą šansą išnaudosime?

Sunku pasakyti. Nei demokratijos tradicijų, nei normalios krikščioniškos patirties neturėjome. Bažnyčia ilgus metus buvo užribyje, o demokratijos ir tarpukario Lietuvoje nebuvo daug. Kiekvienam pradėkime nuo savęs. Išnaudokime konflikto situaciją atsakomybei, pilietiškumui, bendruomeniškumui skatinti. Svarbu ne instituciją palaikyti, o pilietiškumą ugdyti. Iš valdžios ne malonių turime prašyti, o to, ką ji privalo daryti, - tvirtino A. Peškaitis. - Seime gal jau pradeda suprasti, kad ne kartą per ketverius metus reikia su žmonėmis kalbėtis.