Pranas Žeimys: "Skraidyti sunkiau nei merauti"

Aš nemėgstu vandens. Per 26 metus nesu išsimaudęs Baltijos jūroje nė karto! Nors augau prie Bartuvos malūno, nuolat buvom permirkę vandenyje. Gal įtakos turėjo ir tai, kad vienuoliktoj klasėj išgelbėjau skęstančią merginą, ir tas įvykis iki šiol stovi akyse.

Vandens malonumais nesimėgaujate, bet mylite dangų...

Aukščio, skrydžių potraukis atsirado vaikystėje. Pradžioj visada svajojau būti anglų kalbos mokytoju ir tik vėliau - karo lakūnu. Tačiau po 1974 Brarinskų lėktuvo nuvarymo į Turkiją lietuvaičius nelabai noriai priimdavo į tokias struktūras. Bet su savo svajonėm namo negrįžau - po Skuodo vidurinės baigimo 1975 m. įstojau į Rygos skraidymo technikos mokyklą, įgijau aviadispečerio (skrydžių valdymo) specialybę. Po baigimo labai norėjau likti Vilniuje, tačiau ten liko gudresni, o aš tuo metu, matyt, dar nebuvau "gudras", mane išsiuntė į Palangą. Gerai prisimenu, kaip tuomet kažkam pasakiau "atvažiavau ne savo noru, bet išdumsiu iš čia - savo". O likau jau, ko gero, visam...

Bet iki mero kėdės dar buvo toli?

Atidirbęs šešerius metus skrydžių valdymo vadovu, 1983 m. įstojau į Leningrado civilinės aviacijos akademiją. Daug mūsų ten mokėsi nuo Skuodo, nuo Telšių, nemažai Lietuvoje žinomų žmonių, ir Lietuvos aviakompanijos skrydžių vadovas, beje, iš Skuodo. Gal kad šalia mokyklos buvo aerodromas, nuolat dūgzdavo tie "kukurūznikai"...

Baigęs Leningrado akademiją, tapau Palangos aerodromo viršininko pavaduotoju, vėliau, prasidėjus privatizacijai, nenorėjau dalyvauti tam tikruose procesuose, išėjau. Mečiaus į nekilnojamojo turto verslą, dėsčiau anglų kalbą. Vėliau - administratoriaus kėdė savivaldybėje, košmariški metai... Sunku buvo daug ką suvokt. Išėjau į mokyklą, vėl ėmiau dėstyti anglų kalbą ir informatiką.

Kaip suprantu, be skraidymo, anglų kalba ir kompiuteriai - jūsų arkliukas?

Taip. Nors esu tos srities savamokslis (tik anglų kursus lankiau Maskvoje). Angliškai laisvai kalbu, rašau, skaitau, o kompiuteris - mano pasaulis.

Vadinasi, visai nesibaiminate, kad jūsų nebeišrinks meru. Daug kur galėsite save realizuoti.

Baiminuosi. Po 45 metų daugelis tavo sugebėjimų tampa nebepastebimi, nes lygiai tą patį moka jauni ir gražūs...

Žinau, kad teko pabūti ir barmenu?

Teko ragauti tos duonos, ir ji man buvo labai skani. Priėjau išvadą, kad labai maloniai dirbčiau kokiam klasikiniam barely, kur nebūtų rūkoma.

Yra Šventojoje toks išmanus verslininkas G. Rekašius, kuris sugalvojo taip pagyvinti žiemos laikotarpį ir tokiu originaliu būdu sukviesti Šventosios bendruomenę į barą, kur barmenas - miesto meras. Visai lengvai pasidaviau tai avantiūrai. Sudarėm darbo sutartį už vieną litą - viskas buvo legalu. Dar ir aukcioną padarėme - pardaviau labai daug aviacijos regalijų - žieminę lakūno kepurę už 300 Lt (sukandžiotą kandžių, jos vertė gal 5 litai), daug savo ženkliukų, aviacijos žemėlapį, planšetą. O kartu ir prie baro atlikau visas operacijas, net kokteilius maišiau. Nemaniau, kad barmeno darbas toks pelningas - gavau labai daug arbatpinigių. Visus pinigus po to perdavėme Šventosios pagrindinei mokyklai.

O antrąkart aptarnavimo sferoje dirbau padavėju praeitą vasarą per realybės šou "Baras" uždarymą "Kupetoje".

Grįžkim prie merystės. Pakomentuokit savo posakį "meru gali būti kiekvienas".

Meru tampama labai paprastai - įgauni Tarybos pasitikėjimą ir dirbi. Aš ir žmonėms, atėjusiems į priėmimą, sakau - aš nesu kitoks, ne stebukladarys, aš - vienas iš jūsų, tik pavadintas meru. Meras nedirba vienas. Dirba komanda, kurioje visi - savo srities specialistai, su jais gali konsultuotis, tartis. O skrisdamas turi pasikliauti tik savimi, juk atidaręs langelį nepaklausi patarimo. Politikoj gali pasakyti - palaukit savaitę, pasitarsim, priimsim sprendimą, o lėktuve viskas vyksta žaibiškai.

Pakalbėkim apie Palangą. Kuo šiuo metu jai labiausia galite padėti?

Palangai reikia geros turizmo infrastruktūros, o kol kas iš esmės teikiamos tik vasaros pagulinėjimo paslaugos. Reikalingi golfo aikštynai, vandens pramogų parkai, ledo arena, tegul ne pačioj Palangoj, šalia. Neturime net gero sveikatos ir sporto centro! Dabar vyksta derybos su danais dėl šiuolaikinių kempingų "karavanams" Nemirsetoje.

Taip, reikia. O kodėl šito taip ilgai nėra?

Pagrindinė bėda - žemės nuosavybės grąžinimas. Daug projektų, planų ore pakibę tik dėl žemės grąžinimo problemų. Pusė mūsų dabar turimų dokumentų - teismai dėl žemių. Žmonės nesupranta, kad atkūrus nuosavybę, atgavus žemę dar ne viskas galima, bet jų tikslas vienas - pinigai. Atgaut, išparduot, pristatyt privačių namų... Norėjom Šventojoje suprojektuot golfo aikštynus - vėl ta pati problema.

Tai vilčių, kad kurortas suklestės - nedaug?

Ne, yra vilčių. Viskas bus gerai, tik šiek tiek užsitęs. Dabar pasitvirtinom strateginį plėtros planą iki 2015 m. Ten numatytos nemažos lėšos, kad kurortas taptų patrauklesnis. Gaila, kad valstybė Palangai, Birštonui, Neringai, Druskininkams skiria tik vos trupučiu lėšų daugiau nei, pavyzdžiui, Kretingai. Dabar šis tas jau keisis į gerą, bus skiriama daugiau lėšų kurortiniams miestams, bet vėl - Anykščiai, Ignalina, Zarasai taip pat panoro tapti kurortais. Nors kurortinių paslaugų ir neteiks, tačiau tie keli šimtai tūkstančių plius labai vilioja.

Kaip iš mergaitės pavasarį, taip ir iš Palangos visi tikisi kažko naujo, ypatingo... Kuo nustebins kurortas šį sezoną?

Šiai vasarai per daug naujo nebus, nes visos lėšos ir visas dėmesys sukoncentruotas į dalies Basanavičiaus gatvės atidavimą naudoti iki birželio 6 dienos. Pagalvokite, šiaip kiekvienais metais visoms gatvėms aptvarkyti skiriame 1,5 milijono, o Basanavičiaus gatvės projektui - 6 milijonai! Tad nedaug kas ir lieka. Šiaip gatvių remontui projektų turime už 60 milijonų litų (tvarkytina Meilės alėja, Smilčių g. ir t.t.), bet po truputį visas sutvarkysime.

O kultūrinė vasaros programa?

Yra problema dėl kultūros renginių. "Vasaros sostinės" projektas nebuvo geras, manyčiau, dėl administravimo, todėl privalėjome uždaryti šią įmonę, skelbsime konkursą, gal atsiras kitų žmonių, kitų minčių...

Nuliūdote kalbėdamas apie problemas. O kas jums teikia teigiamų emocijų?

Sėdėjimas prie kompiuterio. Tik uždaręs kabineto duris iš karto stengiuosi negalvoti apie darbą, ir dabar tai jau pavyksta. Ir kolektyvui sakau, kad jeigu darbo dienai pasibaigus mes nebaigiam darbo - tai netvarka. Juk rytoj ryte visi turime būti pailsėję, žvalūs ir darbingi. Turiu tokį įprotį - po 18 val. neatsakinėju į telefono skambučius. Ir vizitinių kortelių nedalinu - tam yra sekretorė. Namie - namų rūpesčiai.

Turite jų?

Gal vieną - šunį Filą. O daugiau viskas jau savo vėžėse - žmona Tatjana dirba viešbučio administratore, vienas sūnus septyniolikmetis, antrasis studentauja Vilniaus Gedimino technikos universitete informatiką.

Turbūt, kaip priklauso trečią kadenciją einančiam kurorto mero pareigas, turite prašmatnų namą ant jūros kranto?

Kad ne tie tikslai buvo einant į merus... Gyvenu trijų kambarių bute naujajame miesto rajone. Nei aš, nei šeima nesame pavaldūs turtui, pinigams, prabangai. Neturime ir nė vienos mašinos per visą šeimą. Kažkada turėjau senus žiguliukus, "pardaviau" avantiūristui už 1600 JAV dolerių ir likau be cento, tai atmušo norą galvot apie mašiną. Aš labai ramiai savaitgalį sėdu į "maršrutkę" ir nuvažiuoju į Klaipėdą pasivaikščioti.

Ačiū už pokalbį, bet mašiną tai linkiu nusipirkti!