Ponia Du Ying: "Mane auklėjo Konfucijaus dvasia"

Į "Vakarų ekspreso" klausimus maloniai sutiko atsakyti ponia Du Ying.

Kinija - didelė šalis su skirtingomis klimato zonomis, turtinga istorija bei amžių tradicijomis. Kurį šalies regioną geriausiai pažįstate, kuris arčiausiai širdies?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Kaip žinote,šiandieninė Kinija užima beveik dešimt milijonų kvadratinių kilometrų. Mano tėvai į Pekiną atvyko iš Shangdong (Šiaurės Kinija) provincijos. O aš gimiau ir užaugau Pekine. Kai subrendau, pradėjau dirbti, daug keliavau po savo šalį. Mėgstu viską pamatyti savo akimis, pauostyti savo nosimi, pačiupinėti savo rankomis. Pavyzdžiui, kai gruodį Pekine snigo, Hainan provincijoje pietinėje Kinijoje švietė saulė, žmonės maudėsi jūroje, žydėjo gėlės, siūravo medžiai, kurių rūšių net pavadinimų nežinojau.

Yunnan provincijoje Pietvakarių Kinijoje buvau du kartus. Čia didžiausia Kinijos etninių mažumų įvairovė: telkiasi net dvidešimt penkios jų grupės, o iš viso Kinijoje jų net penkiasdešimt šešios. Kiekviena turi savas tradicijas, kultūrą, religiją ir aprangos stilių.

Aš be galo žaviuosi etninių grupių atliekamomis dainomis, šokiais ir papročiais. Galiu pasakyti: kiekvienas Kinijos regionas ar provincija turi savitų, puikių magnetų, traukiančių žmones...

O kuris Jūsų mėgstamiausias?

Man patinka viskas, ką Kinijoje esu mačiusi. Bet, žinoma, yra ir mėgstamiausios vietos. Pirmiausiai, žinoma, Pekinas, saugantis mano vaikystės ir jaunystės potyrius, o ir tokią kontrastingą tūkstantmečių istoriją su Didžiąja kinų siena, Uždraustuoju miestu, Vasaros rūmais ir Pekino senamiesčiu. Be galo žavi ir Chianas, Šanchajaus provincijos sostinė. Jis garsėja savo turtingu kultūros paveldu, nes buvo net trylikos Kinijos valdovų dinastijų sostinė. Lygiai taip pat brangus Konfu Šandono provincijoje. Čia gimė didysis filosofas ir pedagogas Konfucijus, tad galima aplankyti Konfucijaus šventyklą, šeimos dvarą ir kapus.

Guiline, Guangxi provincijoje vilioja nuostabus kraštovaizdis su kalnais ir upėmis. Širdžiai mielus Kinijos kampelius galėčiau vardinti ilgai... Kinijoje tūkstančiai nuostabių vietų.

Kokioje šeimoje užaugote? Kokias tradicijas, atsineštas iš savų šeimų, puoselėjate Jūs ir Jūsų vyras?

Aš augau ir brendau tradicinėje kinų šeimoje, kurioje buvau auklėjama per du tūkstančius metų patikrinto ir išbandyto didžiojo filosofo Konfucijaus dvasia: tai pagarba vyresniems, meilė žmonėms, sąžiningumas, draugiškumas su kitais. Tai giliai įsišaknijo ir mano širdyje, ir prote. Mano vyras laikosi tų pačių nuostatų. Jis gimė Šenjange. Iki dešimties metų augo pas senelius, nes jo tėvai dirbo kitame mieste Kinijos šiaurės rytuose. Jis protingas, šeimos rūpesčiu gavęs puikų išsilavinimą.

Kaip susipažinote su savo būsimu vyru, dabartiniu Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje? O gal Jūs vienas kitam buvote skirti nuo gimimo - pagal senas tradicijas?

Oi, ne. Savo būsimą vyrą sutikau draugų namuose Pekine. Tuomet jis buvo grįžęs atostogų iš Nyderlandų, kur dirbo diplomatu Kinijos ambasadoje. O aš tuomet, baigusi mokslus, dirbau Kinijos Vyriausybės departamente. Žinoma, kaip ir visi tėvai pasaulyje, manieji tikėjosi, kad jų dukra taps laiminga ištekėjusi už gero vyro. Mano pasirinkimui jie didelės įtakos neturėjo, tačiau džiaugėsi, kad žento vertybės tos pačios:padorumas, sąžiningumas, patikimumas, pagarba vyresniesiems.

Jūs puikiai kalbate angliškai. Kur mokėtės šios kalbos? Gal išsilavinimą įgijote užsienyje?

Pekino universitete rinkausi tarptautinės politikos studijas, tad anglų kalba buvo svarbi sudėtinė studijų dalis.

Kas Jums, kaip diplomato žmonai, yra sunkiausia?

Sunkiausias dalykas - kalbų kaita. Tai tiesiogiai veikia mano gyvenimą ir čia, Lietuvoje. Jei mokėčiau kalbėti lietuviškai, gyvenimas būtų kur kas paprastesnis. Bet aš stengiuosi išmokti kalbėti lietuviškai.

Mano supratimu, būti diplomato žmona sunku jau vien todėl, kad nuolatos keičiasi šalys, miestai, žmonės, kultūros. Tai, be abejo, labai įdomu, tačiau iškyla problemos dėl vaikų: kur jie gyvens, mokysis, kur jų draugai ir panašiai. Kaip Jūs vertinate tuos dalykus?

Aš esu ne tik diplomato žmona, bet ir pati einu diplomatines pareigas. Sutinku, yra keblumų keičiantis gyvenimo aplinkai. Bet tai sunku tik darbo pradžioje. Aš mėgstu savo darbą, ir man, kaip ir mano vyrui, labai malonu būti skirtingų kultūrų ir tradicijų tarpininke, padėti žmonėms susidraugauti, suprasti vienam kitą. Aš daug ko išmokau iš skirtingų žmonių. Taip pat jiems pristatinėjau ir Kinijos kultūrą. Žinoma, viskas turi dvi puses: neskyriau pakankamai laiko, kai gimė mūsų sūnus, nes labai greitai atsidėjau darbui. Sielvartauju ir jaučiuosi kalta palikusi jį augti su savo tėvais. Bet jis subrendo žmogumi, kuriuo galiu didžiuotis.

Kokius patyrėte jausmus, kai sužinojote, jog kita stotelė - Lietuva? Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai mūsų šalies link?

Pirmasis impulsas - smalsumas. Dauguma mūsų jaunimo žino, kad Lietuvos krepšinio komanda yra viena geriausių pasaulyje. Ponas Jonas Kazlauskas, treniravęs kinų komandą, buvo plačiai žinomas ir populiarus Kinijoje. Mūsų draugai, kurie lankėsi Lietuvoje anksčiau, sakė, kad Lietuva - graži šalis su puikiu kraštovaizdžiu, vertu tapytojų dėmesio.

Į Vilnių atvykome 2009 metų vasario mėnesį. Miestas buvo baltut baltutėlis nuo gausaus sniego. Jausmą galiu nusakyti trim žodžiais: gražus, mažas ir tylus... palyginti su daugiau nei 20 milijonų žmonių glaudžiančiu Pekinu.

Atsiprašau už tiesmuką klausimą, bet mes, europiečiai, sunkiai skiriame azijiečių veidus. Ar Jūs patiriate panašių sunkumų - ar įsidėmite europiečių veidus?

Neslėpsiu, gana sunku atpažinti Europos žmonių veidus, nes Kinijoje dabar labai daug užsieniečių iš viso pasaulio. Bet kartu su Europos žmonėmis Kinijoje dirbau ilgą laiką. Žiūrėjau daug Europos filmų kino teatruose ir televizijoje. Štai kodėl dabar atpažinti europiečius ir juos įsidėmėti man nebėra sunku.

Kai mano bičiulis lankėsi Pekine, vietinis kinas jo paklausė, iš kur jis atvykęs ir kiek gyventojų šioje šalyje. Išgirdęs, jog trys milijonai, kinas nusijuokė: "A, tai vienas Pekino kvartalas..." Jūs didžiąją gyvenimo dalį nugyvenote Pekine, ir štai susitikome mažutėje Nidoje... Kaip jaučiatės čia?

Vieni žmonės mėgsta didmiesčius, nes juose daugiau galimybių ir spalvų, o kitiems reikia ramaus gyvenimo, tad mieliau renkasi mažą miestelį, tokį kaip Nida. Čia gali mėgautis grynu oru ir paplūdimiais palei jūrą. Aš Kinijoje, kai tik turiu laiko, visada mieliau keliauju ir mėgaujuosi nuostabia gamta, o ne sėdžiu namuose Pekine.

Didžioji kinų siena, arbata, porcelianas, šilkas... Dar naujosios technologijos. Tai vis Kinijos "prekiniai ženklai". Ką pridurtumėte prie šio sąrašo?

Nepaminėjote popieriaus, kompaso, spausdinimo mašinų ir parako technikos išradimų. Tai senieji Kiniją pristatantys ženklai. Šiandien, kiek aš žinau, pasaulyje plačiai paplito tradicinė kinų medicina, sintetinis insulinas diabetui įveikti, hibridiniai ryžiai.

Kinija taip pat pasaulyje garsėja "Maotai" likeriu, "Haier" elektroniniais buities produktais...

Lietuvoje dabar gausybė kinų restoranų. Kokia Jūsų nuomonė apie juos?

Atvirai sakant, aš retai einu valgyti į kinų restoranus Lietuvoje. Esu buvusi kartą ar du. Man įdomiau išbandyti lietuvišką virtuvę.

Ambasadoje mes turime puikų virėją iš Kinijos, bet labiau vertinu savo pačios maisto ruošimo įgūdžius. Beje, Kinijoje geriausi virėjai yra vyrai.

Kokius patiekalus mėgstate judu su vyru?

Mums abiem patinka bulvės ir didieji kinų kopūstai. Taip pat virti koldūnai, blynai, ryžiai, makaronai... Juos ruošiame patys, nes mėgstame valgyti namuose.

Lietuva ir Kinija yra be galo skirtingos, o ar pastebėjote kokių nors panašumų?

Kiekviena šalis ir kiekviena tauta turi savo kultūrą, istoriją, tradicijas ir panašiai. Gerbiu jas visas. Kinija ir Lietuva yra skirtingo dydžio teritorijos, nelygintinos gyventojų skaičiumi. Bet mes turime tas pačias savybes: tiek Lietuvos, tiek Kinijos žmonės yra darbštūs, drąsūs, dori, paslaugūs ir draugiški.

Kol kas aš nekalbu lietuviškai, bet kai einu apsipirkti į turgų ar tartis dėl kokių nors kelionių, visada sutinku žmonių, kurie bemat padeda įveikti kalbos barjerą.

Ar Lietuvoje atpažįstate medžių ir paukščių, kuriuos matydavote tėvynėje?

Visų medžių ir paukščių nežinau, bet mano tėvynėje, kaip ir Lietuvoje, auga pušys, beržai, klevai, liepos, ąžuolai. Paukščiai? Balandžiai, žvirbliai, varnos, gulbės, žuvėdros...