Plaukiodamas apsigynė disertaciją

"Kadangi jūroje degtinės nėra, lieka mokslas. Plaukiodamas apgyniau disertaciją. Tada jau nori ar nenori esi susijęs su moksliniais dalykais. Teko būti ir biurokratu, 1990-1993 metais buvau Vandens transporto departamento Klaipėdoje direktorius. Iš "durnumo" parašiau 28 mokslines knygas, nors mano pašaukimas - valstietis, esu kilęs iš Vidurio Lietuvos", - juokavo profesorius V. Paulauskas, šiemet per Jūros šventę apdovanotas kapitono L. Stulpino medaliu.

V. Paulauskas baigė Kaliningrado (Karaliaučiaus) aukštosios inžinerinės jūrų mokyklos Laivavedybos fakultetą. Šią mokyklą pasirinko todėl, kad Klaipėdoje buvusi Jūreivystės mokykla buvo technikumo lygio, o Karaliaučiuje - aukštoji. "Bandžiau stoti Klaipėdoje, atvežiau dokumentus, bet sutikau kursantus iš Karaliaučiaus, kurie patarė stoti iš karto į aukštąją mokyklą. Taip ir padariau. Tais laikais paskyrimai buvo Sąjungos mastu. Daug mūsų, baigusiųjų, pateko į Tolimuosius Rytus, į pietus, o aš - į Klaipėdą", - pasakojo profesorius.

Ar prisimenate savo pirmąjį laivą?

Plaukiojančiojoje bazėje "Kovinė šlovė" buvau neilgai, nes turėjo išplaukti tanklaivis "Alytus", kuriam būtinai reikėjo trečio šturmano, mane permetė į jį. Taigi mano pirmas laivas - tanklaivis "Alytus". Mes artimiausiuose uostose imdavome gėlą vandenį ir gabendavome žvejybos laivams į žūklės rajonus. Daugiausia dirbome prie Anglijos krantų. Kas trečią dieną įplaukdavome į Aberdiną, žinoma, užsukdavome ir į kitus uostus.

Kaip kilote karjeros laiptais, kada tapote kapitonu?

Klaipėdos refrižeratorių laivyne 1981 metais.

Kodėl nelikote dirbti kapitonu, juk jie gerai uždirbdavo, kodėl pasukote į mokslo sritį?

Ją pasirinkau iš karto. Tais pačiais 1974 metais, baigęs Karaliaučiaus inžinerinę jūrų mokyklą, įstojau į dabartinio Sankt Peterburgo S. Makoravo aukštąją inžinerinę jūreivystės mokyklą, į tais laikais vadinamą aspirantūrą, ir mokiausiu neakivaizdiniu būdu. Disertaciją Sankt Peterburge apgyniau 1979 metais. Tai padariau beplaukiodamas. Jeigu gerai susiplanuoji savo laiką, jo laive tikrai lieka, tik reikia noro. Nereikia vaikščioti iš namų į darbą, į valgyklą pavalgyti - viskas vietoje.

[CITATA]

Kokia buvo jūsų disertacijos tema?

Pirmosios disertacijos tema buvo "Eksperimentinis skaičiavimo metodas laivo cirkuliacijos elementams nustatyti". Antrąją, habilituoto daktaro, disertaciją pradėjau gintis dar Sankt Peterburge, bet atėjus 1990-iesiems viskas pradėjo klostytis kitaip. Disertacijos gynimą trumpam atidėjau, kol buvau biurokratas, kol dirbau Susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento Klaipėdoje direktoriumi, kai reikėjo spręsti visus tuos strateginius dalykus, susijusius su vandens transportu. Palyginti su dabartiniais departamentais, tada mes turėjome labai daug teisių. Kartu šiek tiek dirbau ir Klaipėdos universitete. Kai viskas daugiau ar mažiau buvo sustatyta į savo vietas, tada išėjau iš ministerijos, vėl grįžau į mokslus, daugiau dirbau universitete. 1993-iaisiais, jau išėjęs iš ministerijos, apsigyniau habilituoto daktaro disertaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tema - laivo manevrinių savybių įtaka transporto technologiniams procesams.

Ar nesigailite, kad nebeplaukiojate, kad palikote laivus ir išlipote į krantą?

Kad aš iš laivų ilgai neišlipau. Apsigynęs disertaciją ir pradėjęs dirbti Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete, gana daug dar plaukiojau su bendrovės "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivais. Ir dabar kartkartėmis tenka išplaukti ar su locmanų, ar kitais laivais. Man to reikia, kad neprarasčiau kvalifikacijos, juo labiau kad mano mokslas yra tiesiogiai susijęs su laivyba. Laivas yra labai svarbus objektas, kai reikia patikrinti mokslinius rezultatus.

Kiek knygų esate parašęs? Kokia iš jų jums yra svarbiausia?

Bijau suklysti, bet, atrodo, dvidešimt aštuonias. Vienos geresnės, kitos blogesnės. Negaliu išskirti vienos taip, kaip mama vaiko. Sunkiausiai leidžiama, užėmusi daugiausia laiko, ko gero, buvo paskutinė mano knyga "Suskystintųjų gamtinių dujų transportavimas ir saugojimas", išleista šiais metais. Ir ne todėl, kad ją buvo labai sunku rašyti, nors visos knygos nebuvo lengvai rašomos, bet todėl, kad knygos leidyba dėl organizacinių klausimų užtruko ilgokai, beveik metus.

Koks jūsų požiūris į šiandienį Klaipėdos uostą, ar jis turi galimybių tobulėti.

Palyginti su 1990 metais, dabar uostas yra perstatytas 90 proc. Galima sakyti, tai beveik naujas uostas. Bet jeigu manai, kad nebėra kur tobulėti, reikia eiti į pensiją. Jeigu uostas nustos plėstis, jis atsiliks nuo kitų uostų, taigi sustoti jis negali. Tobulėjimui ribų nėra. Gyvenimas keičiasi labai greitai. Anksčiau mes skaičiuodavome 1 ha - 10 tūkst. konteinerių, vadinasi, 1 mln. t krovinių ir pan. Šiandien šis rodiklis yra padidėjęs 3 kartus dėl technologinio progreso. Problema galbūt ta, kad kai kurie žmonės žiūri tik į tai, kas yra šiandien, ir nuo tos dienos skaičiuoja 10-15 metų į priekį neįvertindami technologinio progreso. Tai klaida. Jis yra netgi greitesnis negu bet kokie kiti procesai. Jūrų transporto, uosto veiklos srityje technologijos plėtojasi nė kiek ne lėčiau negu bet kurios kitos veiklos srityje. Labai gerai, kad ateina jaunimas, jo rankose visas šitas procesas.

Kaip vertinate, kad miestas ir uostas kiekvienas rengia savo bendrąjį planą atskirai?

Kad ir kaip būtų, abu bendrieji planai turės sueiti į vieną visumą. Uostas negali atsiskirti nuo miesto, kaip ir miestas negali atsiskirti nuo uosto. Žemės paviršiaus neištempsi - ne guma. Jie turi ir gyvens kartu. Tai, kad vyksta diskusijos, labai gerai ir natūralu - bus rasti aiškūs bendri suderinti sprendimai.

Jūsų nuomone, ar reikia statyti išorinį uostą, ar ne?

Jau priimta IV uosto plėtros koncepcija, numatanti gana didelę plėtrą ir ilgiems dešimtmečiams. Ko gero, svarbesnis dalykas būtų tiksliai susidėlioti programą remiantis ta ekonomine situacija, tais krovinių srautais, kurie bus konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Kad ir kaip būtų, vietą išoriniam uostui būtina rezervuoti. Šiandien mes negalime pasakyti, kaip toliau klostysis tarpvalstybiniai santykiai. Vis dėlto pagrindinį vaidmenį čia vaidina krovinių srautai. Be jų nebus jokio uosto. Kol kas jie daugiau ar mažiau stabilizavosi - 350 mln. t krovinių, plius minus 5-7 mln. t gabenama per rytinės Baltijos jūros uostus jau 8 metus. Jeigu ekonominė situacija labai stipriai pagerės Rytuose, situacija gali kiek pakisti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad rytiniai kaimynai plėtoja savo uostus. Tą dalyką vertinu labai pragmatiškai: vietą rezervuoti reikėtų, kad jeigu to prireiks, turėtų mūsų anūkai.