Perėję Gulago lagerius tapo broliais

Apie tremtį ir stalininius Gulago lagerius prirašyta daugybė prisiminimų. Ne vieną jų perskaitęs V.Pupelis suvokė, kad įtikinamiau ir vaizdingiau jis tikrai neparašys. Todėl apsisprendė padaryti tai, ko Lietuvoje niekas nebuvo bandęs, - sudaryti tolimiausio Sibiro pakraščio - Kolymos - priverčiamojo darbo stovyklų sąrašą bei paskelbti bent dalį į jas išsiųstų mūsų tautiečių politinių kalinių pavardžių.

„Tai yra mūsų darbui naudingas duomenų rinkinys. Taip detaliai pateiktos lagerių sistemos Tolimuosiuose Rytuose, tokio nuoseklaus vaizdo mes neturime. Knyga yra ypatinga, nes apima patį atšiauriausią kraštą ir pateikia patį sunkiausią darbą dirbusių kalinių panoramą“, - taip panevėžiečio triūsą įvertino LGGRC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė.

Panevėžietis sukaupė informaciją apie lagerius Magadano, Čiukčijos srityse, rytinėje Jakutijoje.

„25 oktiabria“. Lageris buvo 100 km į šiaurės vakarus nuo Susumano, arti Kolymos trakto į Ust Nerą. Mišraus kontingento kaliniai dirbo atvirose aukso kasyklose. Zonoje kalėjo ir po kalinimo tremtyje gyveno Juozas Borisevičius, Albinas Jočys, Stasys Repečka, Albertas Tamavičius, Albinas Varnas ir daugiau lietuvių. 1956 m. lageris uždarytas“, - taip enciklopedinio pobūdžio leidinyje trumpai charakterizuojama kiekviena stovykla, minimos jose kalėjusių lietuvių pavardės.

Tokių priverčiamojo darbo stovyklų, į kurias būdavo siunčiami „liaudies priešais“ įvardijami politiniai kaliniai, sovietinei valdžiai neįtikę intelektualai, taip pat kriminaliniai nusikaltėliai, Tolimuosiuose Rytuose autorius surado net 290. Tiesa, kiek knygoje paminėta ten kalėjusių mūsų tautiečių, jis neskaičiavo.

Paklaustas, kokį tikslą buvo išsikėlęs atlikdamas šitokį titanišką darbą, V.Pupelis išmintingai atsakė:

- O kam anksčiau rašydavo vienuoliai? Istorijai. Čia kaip metraštis apie Kolymos zoną, apie visą lagerių struktūrą. Medžiagą rinkau dvidešimt metų. Paskui trejus metus savo archyvus pildžiau ir keičiau, kol sudėliojau. Bendravau su „Memorial“ organizacijos skyriais. Bet, tiesą sakant, jie iš manęs prašė daugiau, nei aš gavau informacijos iš jų. Žydų bendruomenė Magadane buvo išleidusi ir į internetą įkėlusi srityje buvusių lagerių žemėlapį. Gerai, kad spėjau atsispausdinti, nes jau V.Putino laikais jie iš interneto dingo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre gavęs Kolymos kalinių adresus, juos lankiau, kalbėjausi ir daug sužinojau. Net iš Amerikos, iš Los Andželo leidyklos, gavau žemėlapius. Man atsiuntė vietovių, gyvenviečių schemas, kuriose pažymėtos net elektros linijos. O kur elektra, ten ir šachta. Turėjau kruopštaus darbo. Daug Kolymos lagerių suradau, tik kai kurių negalėjau iššifruoti. Pavadinimus žinau, o kurioje vietoje jie buvo, nepajėgiau nustatyti.

- Bet kaip atrinkote lagerius, juk žemėlapiuose jie nebuvo pažymėti?

- Tarkime, kalbamės su žmogumi, kuris buvęs lageryje. Sako, žinau, kad buvome netoli nuo tos ar anos gyvenvietės. Randu ją žemėlapyje. Žmogus papasakoja, o man svarbiausia sužinoti, koks lagerio profilis, ką dirbdavo kaliniai, ar buvo kokių ypatingų įvykių ir kiek būdavo lietuvių. Pavardes atrinkti buvo sunku ir todėl, kad stovyklose kalinius šaukdavo numeriais. Štai mūsų lageryje iš 1500 kalinių lietuvių buvo apie 150, bet aš sugebėjau atrinkti tik 40 pavardžių.

- Į Kolymą patekote devyniolikmetis. Už ką?

- 1949 metų pradžioje mane suėmė už ryšius su Lietuvos laisvės armija. Suėmė mus penkis Kauno „Aušros“ gimnazijos abiturientus, nors nieko dar nebuvome spėję padaryti. O tada daug ir nereikėjo. Kokią nors knygą rasdavo, ir to užtekdavo. Mus pusę metų tardė, teisė už akių. Vienas iš mūsų penketo turėjo ryšį su LLA, taigi jis gavo 25 metus, o mes keturi - po 10 metų lagerių. Du mėnesius traukiniu važiavau iki Vanino uosto, paskui Kolymon plukdė jūra, nes ten kelių nebuvo.

- Dažnai tenka girdėti, kad tokius išbandymus iškentėję žmonės nelaiko pykčio. Ko jus išmokė lageriai?

- Žmogiškų santykių, kokie buvo tarp politinių kalinių. Net sunkiausiu metu jie išlikdavo žmonėmis. Jeigu tu kartais iš darbo parėjęs nebegali nueiti pasiimti duonos, kitas tau būtinai atneš, nors nešdamas ir pats labai norėtų suvalgyti. Mus palaikė vieningumas, nes taip lengviau iškęsti sunkumus. Vienas kažin ar išlaikytum. O kiek aš draugų radau, su kiek žmonių susipažinau! Pasirodo, nuostabių žmonių esama. Mes, kolymiečiai, jau 24 metai susirenkame Rumšiškėse kiekvieną birželį. Kai pirmą kartą suvažiavome, buvo minios žmonių, o pernai - gal šešiasdešimt ar septyniasdešimt tesusirinko.

- Kaip ieškojote lageriuose kalintų žmonių?

- Kalbuosi su žmogumi, klausiu, ar dar ką pažįsti. Pasako adresą, sėdu ir važiuoju. Bet per dieną paprastai pas vieną, daugiausia pas du galėjai apsilankyti. Nes jeigu užėjai, tai esi kaip brolis. Sėsk, šnekėsim, taip paprastai neišleis. Tai nuotraukas rodo arba šiaip ką išsaugoję.

Iš tų keturių šimtų mano aplankytų žmonių tik dviejose vietose, tiesa, nors priėmė ir kava vaišino, bet pajutau, kad jeigu būčiau neužėjęs, jiems būtų buvę tas pats. O visur kitur priimdavo kaip brolį. Atsimenu, buvau Dzūkijoje pas draugą, mes kartu grybaudavome. Jis turėjo tokį karišką žemėlapį. Žiūriu, kaimas, kuriame, žinau, kolymietis buvęs partizanas Jakavonis gyvena. Nuvažiuojam. Kaimynas pasakė, kad Jakavonis su arkliu išvažiavęs klonį šienauja. Mes privažiuojame prie to klonio. Matome, arklys pririštas, žmogus dalgeliu mojuoja. Aš rikteliu: „Ar Jakavonis Juozas būsi?“ - Taip. - „Kolymietis?“ - Taip. - „Ir aš kolymietis“.

Jis tik dalgį švyst į šoną, apsikabino, pakinkė arklį - ir į namus. Tai man paskui tas daktaras ir sako: „Ačiū, kad pamačiau, kaip pirmą kartą gyvenime susitikę žmonės būtų kaip broliai.“ Tai yra didelis daiktas. Kas mus visus Rumšiškėse pamato, stebisi, kokie santykiai. Bet ne visi tai supranta. Manęs vienas pažįstamas ne taip seniai klausė, ką aš gavau iš tos Kolymos. Sakau, daug draugų. O jis: „Kokia tau nauda iš to?“ Matot, jeigu ne pinigas, vadinasi, nieko.

- Buvusiems tokiame pragare gyvenimas Lietuvoje dabar turėtų atrodyti tarsi pasaka.

- Man pikta, kad tiek yra verkšlenančių. Svarbiausia, kad verkšlena tie, kurie visai neblogai gyvena. Jų požiūris pasikeistų, jeigu jie ką nors panašaus būtų išgyvenę. Pažiūrėkite, mašinų nėra kur pastatyti. Prie mūsų namų būdavo viena parduotuvė, ir jos užtekdavo. O dabar tų parduotuvių aplinkui pristatyta, ir visos pilnos. Ar ten žmonės pasivaikščioti eina? Eina pirkti, nes pinigų turi. O tokių, kurie nenori dirbti ir vaikšto ranką ištiesę, buvo ir bus.

- Mes iš sovietinės sistemos išsivadavome prieš ketvirtį amžiaus, o sakome, kad mumyse dar tūno homo sovieticus. Kiek turi praeiti laiko, kad žmogus pasikeistų?

- Turi keistis kartos. Prisimenu, kai iš Suvalkijos atvažiuodavo į Kauno turgų ūkininkai: du arkliai, vežimai pilni produktų. O iš čia, iš Pakruojo ar Pasvalio, nors žemės nė kiek ne blogesnės negu Suvalkijoje, atvažiuoja su pavargusiu arkliuku. Kodėl? Todėl, kad Suvalkijoje penkiasdešimt metų anksčiau baudžiava panaikinta ir ten žmonės anksčiau savo kailiu ėmė gyventi. Penkiasdešimt metų - beveik dvi kartos. Sovietų okupacija žmones smarkiai sugadino. Juk kas kolūkiuose vyko? Aš esu dirbęs pieno priėmimo punkte. Kolūkiečiai atnešdavo pieną ir kalbėdavo: ačiū Dievui, brigadininkas girtas, nereikės eiti į darbą. Nesvarbu, kad šienas laukuose, o lietus čia pat. Ne taip lengva persiorientuoti ir atsakyti už savo darbą. Arba žmogus buvo verčiamas vogti, meluoti. Man teko dirbti pieno pramonėje, mačiau, kas vykdavo. Kai pristato pieną pavienis žmogus ar ūkis, pagal riebumą perskaičiuoja į 3,5 procento ir paverčia litrais. Jeigu tu riebesnį pieną atveži, tau daugiau moka, jeigu liesesnį - mažiau. O melžėjoms mokėjo už litrus, nesvarbu, kokio riebumo. Ji melžia nesvarbu kaip, paskui šliūkšt vandens, ir ji jau daugiau primelžusi. Kad melžėjoms reikia mokėti ne už litrus, rašyta net į Maskvą. Neleido, sakė, nebus litrų tiek, kiek plane. Panašiai būdavo ir Kolymoje. Ten dirbau aukso kasyklose. Mokėjo ne už iškastą auksą, o už gruntą. Plaukiojančios žemkasės pradėdavo kasti nuo paviršiaus. Giliau, prie uolienos, auksingumas didesnis, bet žemkasė pasemdavo po pusę kaušo ar po trečdalį. Pamainos pabaigoje prižiūrėtojai liepdavo kasti nuo paviršiaus, kad grunto planas būtų įvykdytas. Kai tiek metų taip gyvenome, greitai pasikeisti neįmanoma.

- Ar pagalvojate, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jeigu gimnazijoje nebūtumėte įkliuvęs?

- Be abejo. Bet pagalvoju ir taip: būčiau baigęs gimnaziją, įstojęs į institutą jį pabaigčiau ir kažin kur dirbčiau. Dabar aš matau, kad likau turtingesnis. Moraliai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“