Pasakų šalies šokėja

Išmoktus arabiškus šokius Ingridai teko šokti tik Lietuvoje. Kai ją pakvietė restorano savininkai, susidomėjo jų pasiūlymu, bet nuėjo į pirmą pasirodymą nelabai pasitikėdama savo jėgomis.

"Iškart sutarėme, kad jeigu nepatiks, kaip aš šoku, jie man pasakys. Aš dėl to tikrai neįsižeisiu, nes darau tai ne dėl garbės ar pinigų, šoku todėl, kad man patinka. Kai mane priėmė šokti, pasisiuvau porą naujų kostiumų, pasirinkau muziką. Iš pradžių arabiška muzika gali pasirodyti vienoda, tačiau geriau pasiklausius skiriasi ne tik ritmas. Į ją reikia įsigilinti, priprasti, o tada žinai, kokie judesiai labiau tinka. Šiaip šokių judesiai yra panašūs, dažniau skiriasi tik jų greitumas, o kadangi ten, kur šoku, nėra scenos, o reikia vaikščioti po visą barą, tenka ir improvizuoti. Per pirmą šokį išeinu ir susipažįstu su žmonėmis akimis. Antrą kartą jau stengiuosi daugiau pabendrauti žvilgsniu, matau, kaip mane priima - kas šilčiau, o prie ko dar reiks prieiti ir per kitą šokį. Vėliau apsistoju ties tais, kurių dar nepavyko išjudinti, išgauti šilumos. O šiaip stengiuosi pastebėti, pabendrauti su visais. Būna, kad su kai kuriais žmonėmis kontaktą būna gan sunku užmegzti, ypač kai sėdi vyras ir žmona, tačiau ir iš labiausiai susivaržiusių galų gale vis tiek pavyksta išspausti šypseną.
Gal kitame bare man nebūtų taip malonu šokti. Čia ypatinga atmosfera, nuolat groja arabiška muzika, sklinda kaljano dūmų kvapas..."

Arabiškų šokių su kelnėmis nešoka

Ingrida pasakojo, kad JAE jai neteko matyti, kad arabiškus šokius šoktų su kelnėmis.
"Pas mus daug kas galvoja, kad arabės šoka su kelnėmis. Kaip ir dėl batų. Mūsų žmonėms keista, kad aš šoku su batais, bet yra juk elementarūs higienos sumetimai - aš juk vaikštau po visą baro salę. Žinoma, batai yra specialiai pritaikyti prie kostiumo. Šokant basomis reikia specialaus pedikiūro, papuošalų. Kostiumus siuvau ir siuvinėjau pati. Jei reiktų užsisakyti originalų kostiumą, tektų sumokėti kelis tūkstančius. O pačiai pasiūti kostiumą reikia maždaug savaitės, bet po to jį nuolat tobulinu, siuvinėju."

Labiau patinka moterims

Pasak Ingridos, ne kiekvienas žmogus gali artimai bendrauti su publika.
"Scenoje viskas yra kitaip - atšokai ir nuėjai į užkulisį, o man nėra kur pasitraukti, žmonės mato mane ir po jo. Tačiau taip labiau jauti žmones, matai kaip jie tave priima, girdi, ką sako."
Paklausta, ką dažniausiai tenka išgirsti iš restorano lankytojų, Ingrida atsakė, kad padėkas už gražų šokį, komplimentus. Įdomiausia, kad jos šokiai labiau patinka moterims.
"Moteris moterį griežčiau vertina, todėl jų išsakomus komplimentus vertinu labiau nei vyrų. Pasitaiko atvejų, kad po šokio prieina moteris ir paprašo leisti pasimatuoti kostiumą, nusifotografuoti su juo."
"Žmonės, kurie dažniau važinėja po užsienius, lankosi įvairiose pasilinksminimo vietose, normaliai žiūri į tokius šokius, - pasakojo Ingrida, paklausta apie lietuvių požiūrį į pilvo šokius. - Tik tie, kurie niekur toliau nebuvo, dažniausiai galvoja, kad jei panelė dirbo užsienyje, tai ji dirbo tik prostitute. JAE šiuo atžvilgiu yra turbūt viena iš saugiausių šalių. Ten atvažiavai dirbti, ir viskas - kol nesibaigė kontraktas, esi "po raktu". Viešbutis, kuriame dirbi, turi gyvenamąjį plotą šokėjams, plotą darbininkams, aptarnaujančiam personalui. Viskas yra viename "užtvare", kuriame ir gyveni visą kontrakto laiką. Jei nori kur nors išvažiuoti, gali tą padaryti tik lydima apsaugos. Būna, kad merginos pro automobilio langą pamato šalį tik du kartus per visą kontrakto laiką - atvežant iš oro uosto ir nuvežant atgal."