Pamirštas Tėvas Stanislovas

Prieš aštuonerius metus į nebūtį išėjusio kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio puoselėtoji Paberžė tebetraukia dvasios atgaivos ir ramybės išsiilgusius žmones. Išsipildė kapucinų vienuolio troškimas, kad šis ramus gamtos kampelis nenugrimztų užmarštin. Tačiau jis nenujautė, koks rūpestis užgulė čia pasiliekančius. Dažnas, išvydęs Tėvo Stanislovo sukauptą unikalių bažnytinių rūbų rinkinį, išvykdamas klausia: negi jis niekam nerūpi? Deja, atrodo, kad taip ir yra.

Praėjusią savaitę į Paberžę buvo atvykę Kultūros paveldo departamento (KPD) atstovai. Tikėtasi, kad jie suskato aiškintis, ką pagaliau daryti su tėvo Stanislovo palikimu, kuriuo dabar pavesta rūpintis 1863 m. sukilimo muziejaus Paberžėje darbuotojoms. Mat viešumoje paskleista žinia, kad liturginius rūbus ėmėsi restauruoti... maskviečiai. Bet ir tokia, nors ir ne visai tiksli, naujiena, atrodo, niekam įspūdžio nepadarė.

„Restauratoriai“ - moksleiviai

Taigi, kas ką kvietė į Paberžę ir kas ką restauravo? Tegul atsakymas skamba iš pirmų lūpų.

Regina Galvanauskienė, 1863 metų sukilimo muziejaus darbuotoja, neneigia: taip, buvo šią vasarą maskviečiai. Būrys Maskvos J.Baltrušaičio mokyklos moksleivių, kuriuos atvežė šioje mokykloje dirbusi Marija Čepaitytė, dabar vadovaujanti viešajai įstaigai „Istorijų centras“. Įkandin moksleivių buvo atvykusi ir maskviškė muziejininkė Svetlana Panič, Užsienio rusų centro muziejaus vyresnioji mokslinė bendradarbė. Išvydusi tėvo Stanislovo surinktus liturginius rūbus, ir tai, kaip jie saugomi, muziejininkė griebėsi už galvos.

„Kadangi stovyklautojai, kurių šiemet turėjome jau 30 grupių, prašo darbo, maskviškiams pasiūlėme išnešti išvėdinti svirno antrame aukšte saugomas juostas. Vaikai nešė, dėliojo. Svetlana paskui apžiūrėjo kiekvieną, rūšiavo ir patarė, ką daryti. Išvėdinome, surūšiavome jas, o į dėžes sudėjome tas juostas, kurias reikėtų išskalbti, atskirai - jau nebepataisomas. Palėpę išpurškėme dichlofosu, kad nesiveistų visokie gyviai, ir vėl juostas sunešėme. Tai tokia restauracija“, - pasakoja R.Galvanauskienė, įsitikinusi, kad stovyklautojai padarė tikrai gerą darbą.

Tačiau garsas apie „maskviečius restauratorius“ taip pasklido, kad R.Galvanauskienei teko ne kartą aiškintis, kodėl ji, su niekuo nepasitarusi, ėmėsi tokios „saviveiklos“.

Unikalus rinkinys plėksta

Pravėrus svirno, kuriame sukabintos Tėvo Stanislovo per keturis dešimtmečius iš Lietuvos bažnyčių rinkti liturginiai rūbai, duris, vaizdas įspūdingas. Blausioje elektros šviesoje - gausybė arnotų, stulų, kapų, dalmatikų. Bet tuoj pribloškia kitkas. Sąlygos. To negalima vadinti ekspozicija. Geriausiu atveju - sandėliu, kuriame stengiamasi palaikyti tvarką. Tačiau akivaizdu, kad to maža. Drėgmė ir, neslepia muziejininkė R.Galvanauskienė, kandys daro pražūtingą darbą. Viskas dūla.

Arnotams sukabinti nėra net tinkamų pakabų. „Būtų bent pakabos paminkštintais petukais, arnotai kitaip atrodytų. Kiti prairę, susidėvėję, juos reikėtų restauruoti, bet kas tai turi daryti?“ - R.Galvanauskienė kalba taip, tarsi jaustųsi kalta, jog dėl nykstančio Tėvo Stanislovo dešimtmečių triūso niekam galvos neskauda.

Ji ir neslepia, Tėvas Stanislovas buvo prisakęs viską saugoti ir daryti taip, kad bažnytinis paveldas būtų prieinamas visiems Paberžės lankytojams. Bet jeigu nieko nebus daroma, paveldas pasmerktas.

Kieno turtas?

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis tokią padėtį apibūdina vienu žodžiu - „baisi“. Tačiau sako esantis per mažas žmogus, kad ką nors galėtų spręsti. Pasak direktoriaus, turtas yra arkivyskupijos, o pagal pasirašytą iki 2015-ųjų trišalę sutartį tarp muziejaus, savivaldybės ir arkivyskupijos, perduotas saugoti muziejui. Muziejus lėšų neturi, ir tuo viskas pasakyta.

R.Žirgulis neatsistebi Tėvo Stanislovo palikimu besirūpinančių savo pavaldinių, 1863 m. sukilimo muziejaus darbuotojų, dirbančių be laisvadienių, pasiaukojimu. Bet sako joms padėti negalintis.

„Rūpintis turi tas, kieno yra turtas. Trys auklės - vaikas be galvos. Juk matėme, kas nutiko su Tytuvėnais, - konstatuoja faktą muziejaus direktorius. - O koks triukšmas kilo, kai maskviečiai pabandė kažką daryti, atrodo, kad atvažiavo revoliucijos eksportuotojai“.

Direktoriaus nuomone, bažnytiniai rūbai yra unikalus paveldas, tad jais turėtų pasirūpinti Kultūros paveldo departamentas.

Po tėvo Stanislovo mirties Paberžėje apsigyveno naujasis ganytojas kunigas Skaidrius Kandratavičius. Šiomis dienomis Paberžės parapijos ganytojai keičiasi. Ją aptarnauti paskirtas Kėdainių Šv.Juozapo parapijos dekanas Gintaras Pūras. Įdomu, ką jis mano apie šį palikimą?

„Tie visi rūbai yra visai normalios būklės. Aišku, prieš tiek metų surinkta, gal koks ir patrūnijęs, bet tai natūralu, kitaip ir nebus“, - konstatuoja dekanas.

Kitaip nebus? Nejaugi bus leidžiama tas vertybes sunaikinti laikui?

„Mes sakėme kalbėsimės, ką ir kaip daryti, nes muziejus sako neturintis teisės ką nors daryti be bažnyčios žinios, o mes nelabai suprantame, ką ten reikia tvarkyti. Bet specialistai turi pasakyti, o ne kas nors iš Maskvos“, - dekanas G.Pūras dar kartą pakartoja nesutinkantis, kad rinkinys apleistas.

Paveldosauga tik skaičiuoja

Muziejininkai tikėjosi, kad po žinios apie talkininkus iš Maskvos susigės ir gal sukrus paveldosaugininkai.

Iš tiesų šią savaitę Paberžėje apsilankė KPD Kauno teritorinio skyriaus darbuotojai. Tačiau, vyriausiosios valstybinės inspektorės Astos Naureckaitės žodžiais, tai tebuvo planinis patikrinimas. Skaičiuota, ar visos kilnojamosios kultūros vertybės - paveikslai, skulptūros, arnotai - yra vietoje. Atlikta fotografinė fiksacija. Pagal nuotraukas bus lyginama, ar niekas neprapuolę.

Inspektorė sakė, kad kultūros vertybių sąraše yra tiktai dalmatikos ir arnotai, ir tai ne visi, kuriuos surinko tėvas Stanislovas.

O kokia liturginių rūbų būklė? „Būklė patenkinama arba bloga“, - įvertino A.Naureckaitė. Tačiau, jos nuomone, Paberžėje bent rūbai sukabinti mediniame pastate, o štai bažnyčiose ar zakristijose dar blogiau, dažniausiai jie drėksta spintose.

Paveldosaugininkė sutiko, jog nešildomas, kad ir medinis statinys toli gražu nėra ideali saugojimo vieta ir reikėtų kažką daryti. Bet ką?

Inspektorė teisinasi, kad daug priklauso nuo turto valdytojo, ar jis rodo iniciatyvą. Esą net jeigu ir randama kas nors negera, KPD negali nuo pirmos dienos imtis drastiškų priemonių. Tačiau A.Naureckaitė tikino, kad šįkart jai kilo mintis apie esamą būklę informuoti KPD.

Eksponatų vertė nevienoda

Sigitas TAMKEVIČIUS, Kauno arkivyskupas:

Visu tuo, kas ten palikta, rūpinasi moteris, ji pavaldi ne vyskupijai. Aš įsivaizduoju, kad ji turėtų tartis su specialistais, ko ten reikia, jeigu iš tiesų reikia. Nesu tiek įsigilinęs. Žinau, mačiau, kad tų drabužių yra daug, o ar ten yra kandžių, nežinau. Jeigu muziejus neturi pinigų, tai vyskupija dvigubai neturi. Įsivaizduoju, kad kilnojamosioms kultūros vertybėms skiria dėmesio kultūros paveldas. Gal ten koks projektas ir galėtų būti. Yra mūsų bendradarbiavimo pavyzdžių, pavyzdžiui, Šiluvoje - ten istorinius senus drabužius net Gudyno centras restauravo ir mes juos laikome Šiluvos muziejuje kaip labai gražius. Tarp tėvo Stanislovo surinktų yra visokios kokybės, yra, mano galva, visai menkaverčių, bet yra ir tokių, kurie tikrai turi išliekamąją vertę. Ten buvo mano paskirtas kunigas, bet iki manęs tokia informacija neatėjo, kad yra problemų. Planuoju artimoje ateityje kontaktuoti su KPD ir šį klausimą galėsiu iškelti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"