Pacifistiškas Kristinos Gudonytės spektaklis vaikams

Šiandien prasideda naujas Klaipėdos dramos teatro sezonas. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai kviečiami šįvakar 18 val. žiūrėti spektaklį M. Makdonaho "Lineino grožio karalienė" (rež. G. Padegimas), rytoj 18 val. - S. Parulskio "Frank Kruk" (rež. R. Banionis), o sekmadienį 12 val. mažųjų žiūrovų ir jų tėvelių laukia pirmoji sezono premjera - 2 dalių pjesė "Plėšikas Hocenplocas ištrūksta į laisvę" pagal O. Proislerį.
Pasakoje vaidina Klaipėdos dramos teatro aktoriai Regina Arbačiauskaitė, Edvardas Brazys, Česlovas Judeikis, Rimantas Pelakauskas, Darius Rabašauskas, Irena Simonaitytė. Linksmą muziką vaidinimui sukūrė kompozitorius Andrius Kulikauskas.
Pagrindinė naujojo vaidinimo siela - vilnietė aktorė, režisierė, scenaristė, dailininkė, rašytoja Kristina Gudonytė. Ji rašė inscenizaciją, režisavo spektaklį, kūrė scenografiją, dainas ir šokius.
Premjeros išvakarėse su teatro viešnia šnekučiuojamės apie vaikų išmintį ir suaugusiųjų pasipūtimą, apie ypatingą Klaipėdos ir jos teatro dvasią, apie spektaklio mažiesiems specifiką...

Vaikai ir seneliai - išmintingi. Augdami žmonės sužino daug dalykų, tampa eruditais, tačiau praranda įgimtą natūralų gyvenimo reiškinių suvokimą. Mane žavi vaikų natūralumas, tikrumas ir senolių tiesumas. O aktyviai gyvenančių suaugusiųjų bendravime mane varžo kova, nuolatinis įrodinėjimas, kas esi.
Susidūrusi su normaliais suaugusiais žmonėmis, jaučiu įtampą, nes žinau, kad dabar reikės susiimti, laikytis visuotinai priimtų normų. Pavyzdžiui, eidama susitikti su rėmėjais apsiaunu aukštakulnius batelius, nors man tai atrodo absurdiška.
Viena laimė, kad yra menininkų, išsaugojusių vaiko požiūrį į gyvenimą. Darbas su jais arba vienatvėje - mano išsigelbėjimas.

Esate perkėlusi į sceną A. Lindgren, L. Kerolio, K. Paterson kūrinius. Kuo jūsų dėmesį patraukė O. Proislerio pasaka "Plėšikas Hocenplocas ištrūksta į laisvę"?

Labai mėgstu skaityti vaikiškas knygeles. O. Proislerio "Hocenplocas" sužavėjo smagiais veikėjų charakteriais, žaisminga gyvenimo pasaulėjauta. Man atrodo, kad šis autorius puikiai perprato vaikų pasaulėjautą ir sukūrė absoliučiai neagresyvią terpę. Tai man patiko. Nemėgstu agresyvumo dabartinėje televizijoje, vaikams skirtuose animaciniuose filmukuose.
Vaikai kaip beždžioniukai viską kartoja ir priima, nes nori turėti kuo daugiau patirties, kuo greičiau tapti suaugusiais. Jie dar nesugeba atsirinki, kas gera, kas - ne. Todėl man atrodo, kad literatūra, kinas, teatras, visi suaugusieji privalo jiems diegti pacifistišką požiūrį į aplinką.

Skamba kiek naivokai, juk tose pačiose pasakose - labai daug žiaurumo.

Taip, tačiau blogį visuomet nugali jauniausias ir kvailiausias, kuris nekovoja už save ir nepakenkia kitiems, tik naiviai prisitaiko prie aplinkybių.
Be to, pasakose nėra absoliutaus blogio. Plėšikas Hocenplocas vagia dešreles ne todėl, kad jam smagu vogti, o todėl, kad jis alkanas. O močiutė, davusi jam vieną dešrelę, gal nėra jau tokia gera, nes nedavė daugiau, o jis labai alkanas.
Taigi riba tarp blogio ir gėrio - labai trapi, o sugriauna ją supratimo, tolerancijos trūkumas. Apie tai šis spektaklis.

Kokia spektaklio forma?

Bus daug veiksmo, muzikos, dainų, šokių. Proilserio kūrinyje nebuvo dainų - jas teko sukurti. Man patinka tos dainos, jos labai įvairios. Pavyzdžiui, močiutė dainuoja apie meniu ir šoka savo laikų šokį čarlstoną, berniukai repuoja seklių dainą.

Repeticijų metu aktoriams leidžiate improvizuoti, suteikiate daug laisvės?

Taip. Kai jų improvizacijoje pamatau tai, kas gerai "žiūrisi", pasakau akcentuoti. Aktorius yra gyva medžiaga, kurią mato žiūrovas. Tai, ką jis veikia ir kalba scenoje, turi būti motyvuota ir organiška. Todėl aktorius turi pats visa atrasti. Jeigu aš primesčiau jam nepriimtinas mizanscenas ar judesius - tai nejaudintų ir žiūrovų.

Jūs kūrėte ir scenografiją spektakliui. Kokia ji?

Man ji panaši į erdvinių knygelių iliustracijas. Labai linksma, nuotaikinga. Vaidindama spektakliuose vaikams įsitikinau, kad labai sudėtinga scenografija jų nežavi. Jie nesupranta, kad trys kubai yra eglė, ir jiems neįdomu, nuobodu. Tačiau primityvus, iliustruojantis vaizdas scenoje taip pat nepriimtinas. Suaugusiam dailininkui sunkiausia atrasti šią vaikišką suprantamumo-nesuprantamumo ribą, pajusti saiką stilizuojant daiktus.

Kokio amžiaus vaikams skirtas "Hocenplocas"?

Spektaklis skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau aktoriai pastebėjo, kad suaugusiesiems skirtų pokštų jame nemažai. Aš manau, kad pavykusį, turtingą kūrinį mielai priima bet kokio amžiaus žiūrovai. To siekiau. Ar pavyko - bus matyti po premjeros.

Šį sezoną Klaipėdos dramos teatre, be "Plėšiko Hocenploco", numatytas dar vienas jūsų pastatymas. Ko laukti jauniesiems žiūrovams?

Kalėdinė pjesė gimsta drauge su "Plėšiku Hocenplocu". Rašau ją po repeticijų. Tai bus pirmoji originali mano pjesė. Jaučiu, kad baigsiu ją "Hocenploco" premjeros dieną.

Ar visada esate tokia kūrybinga, ar Klaipėdos atmosfera taip įkvėpė?

Visada esu hiperaktyvi, tačiau Klaipėda - ypatingas miestas. Viskas čia mane labai gerai veikia. Klaipėdos senamiestis - specifinis, nieko panašaus nėra nė viename Lietuvos mieste. Ką bekalbėt apie jūrą... Kiek aš akmenukų, kriauklių prisirinkau. Kokios formos, tobulybių tobulybė!
Pirmą kartą nuolat gyvenu teatre. Jaučiu malonumą vėlų vakarą klaidžioti po teatro fojė, žiūrėti į paveikslus, klausytis savo žingsnių aido ir tylos muzikos.