Oksana Pikul: sąmoningai erotikos verslo keliu nėjau

26-erių Oksana Pikul ir jos grupė "Olialia pupytės" per pastaruosius metus tapo "kramtomosios gumos popmuzikos" simboliu, bulvaro archetipu, kai kam net apokalipsės ženklu. Besimėgaudama kava su pienu ir geresniais reitingais negu dvi pastarosios Vyriausybės kartu sudėjus, Eltos korespondentui O. Pikul pasakojo apie Simą Jasaitį, muziką, šokius ir knygas.

- Kas yra populiaresnis - jūs ar Simas Jasaitis?

- Čia ne manęs reikia klaust tokio klausimo. Visai neseniai sau daviau žodį, kad apie asmeninius santykius nekalbėsiu, nes žmonės labai mėgsta viską apversti aukštyn kojomis. Kodėl neklausiat Pareigytė-Oksana Pikul? Ir vienas, ir kitas žmogus šiuo atveju yra vieši asmenys. Sunku pasakyti, tu populiarus ar nepopuliarus. Jeigu tik kokia naujiena, koks skandalas, kokia žinutė apie tave - ir tu populiarus. O tyla, ramybė, niekur nelendi - ir vėl tu nepopuliarus.

Manau, krepšinio srityje taip, jis yra populiarus, žaidžia ne vienus metus, yra profesionalus žaidėjas, daug kas jį pažįsta, ir ne tik Lietuvoje.

Šnekant apie mane - imkim tik Lietuvos mastus. Galbūt pastaruoju metu taip, išaugo tas populiarumas, gal žinomumas. Atsirado naujų projektų, atsirado geras darbo pasiūlymas vesti laidą, taip pat ir grupės reikalai...

Lyginti du žmones iš skirtingų sričių neįmanoma. Jeigu Simas Jasaitis dainuotų arba Oksana Pikul žaistų krepšinį, tai galbūt būtų galima sulyginti, kuris iš jų populiaresnis, bet, deja, tokio sporto nekultivuoju, o Simas Jasaitis nedainuoja, bet tikiuosi, kad pasiūlysim. Pavyzdžiui, "Simas Jasaitis ir "Olialia pupytės" bendras projektas "Mes už Lietuvą!".

- Kokia jūsų profesija?

- Pirmiausia aš esu studentė. Nors tai visiems pabrėžiu, bet kažkodėl visi tai parašo paskutinėje vietoje arba visai neparašo. Dar esu grupės vadybininkė ir atlikėja. Visažistė. Dabar prie pirmų vietų galima iškelti, kad esu laidos "Kažkas atsitiko" vedėja.

- Ar būtų klaida sakyti, kad jūsų profesija yra žvaigždė?

- Keistas toks profesijos pavadinimas. Mano profesija nėra žvaigždė, mano profesija yra studentė, mano profesija yra vadybininkė, mano profesija yra atlikėja. Kaip kas nori taip vadina. Manęs tai nejaudina.

- Ar yra tokia profesija žvaigždė?

- Gal ir yra.

- Yra daugybė žmonių, kurie populiarūs tarp žurnalistų, jiems dažnai siūlomi įvairūs vaidmenys "viešajame vaidinime". Ar jums siūlo pinigų už tai, kad kur nors atvažiuotumėt, pasirodytumėt, pamojuotumėt?

- Nepatikėsit, bet taip. Yra tokių privačių vakarėlių su savo išprotėjusiomis mintimis. Aš nesakau, kad jie visi yra blogi, bet kai kurie tiesiog peržengia bet kokias ribas. Tiek aš, tiek grupė yra sulaukusi tokių pasiūlymų. Neaiškaus plauko vyrukai, neaiškios kompanijos mėgina prisivilioti į savo vakarėlius. Siūlo honorarą, giriasi, kokie tai bus vakarėliai, iš kur jie grįžę ir kokiais automobiliais važinėja. Žemas lygis, ir aš tikrai už jokius pinigus tokiuose vakarėliuose ne-da-ly-vau-siu. Apskritai, pastaruoju metu nesu didelė vakarėlių mėgėja.

- Kada buvote mėgėja?

- Prieš penkerius metus ošdavau - per vieną vakarą man būdavo turas pervažiuoti visas diskotekas, kur tik vyksta. Į vieną nuvažiuoji, pabūni valandą, į kitą, į trečią...

- Ar buvo verslo kompanijų, kurios jums sakytų - atvykite, mes jums sumokėsim?

- Už dainų atlikimą, už kažkokią programą, tai, be abejo, natūralu, kad kiekvienas atlikėjas gauna atitinkamą pasiūlymą. Gaunu pasiūlymų vesti vakarėlius, ar "pabūti veidu". Kuomet tu dirbi tokį darbą, kuomet esi matomas, tokių pasiūlymų, manau, ne vienas atlikėjas, ne viena dainininkė, ne vienas šou pasaulio atstovas yra gavęs - ar reklamoj sudalyvauti už tam tikrą honorarą, ar su kažkuo dainą sudainuot kažkokiam vakarėly, tarkim, vestuves vesti ar kažkokius panašius reikalus. Tai yra normalu.

- Anglijoje yra toks terminas WAGs-Wifes and girlfriends (Žmonos ir draugės). Anglijoje dažnai futbolininkų draugės...

- Vėl grįžtam prie krepšinio!

- ... dažnai fotografuojasi, dažnai būna dainininkės, modeliai. Ar jūs kada nors galvojot kurti tokią Žmonų ir draugių sąjungą?

- Apie tai neturėjau laiko pamąstyt, bet ačiū už idėją, kas ten žino, kas man šaus į galvą.

- Jeigu sugalvotumėt, turbūt kviestumėt Nijolę Pareigytę, Ingridą Sabonienę, Vilmą Javtokienę...

- Niekada negali pasakyti "niekada", nes ateities nespėju, kortomis neburiu. Visko gali būti, aš toks ekspresyvus žmogus. Ačiū už idėją, pasistengsime įsteigti.

---

- Kodėl jūs nebesifotografuojate nuoga?

- Prisifotografavau, užteks, ten (po drabužiais) praktiškai niekas nepasikeitė. Iš tiesų turėjau labai gerą pamoką.

Apskritai, erotinės fotosesijos, nuogas kūnas man visuomet buvo gražu, žavėjo ir žavi iki šiol. Aš nepraleidžiu nė vieno "Playboy" numerio ar kažkokio kitokio erotinio leidinio nepavarčiusi ir nepasigrožėjusi. Kodėl pati nebesifotografuoju? Buvo labai gera pamoka po paviešintos mano ne itin gražios fotosesijos. Ji sukėlė labai daug audrų, labai daug diskusijų, tikrai mane įskaudino. Turėjau labai gerą pamoką - tu turi rinktis gerą specialistą, gerą fotografą, kuris daro gerus darbus, kuris turi vardą, o ne taip, kaip aš pasirinkau bet ką ir padariau bet ką. Paskutinės tokios seksualesnės fotosesijos buvo mūsų videoklipo filmavimo metu pernai Italijoje. Manau, to pakanka. Ateityje, aš neneigiu, galbūt grupės reikalais bus rengiamos tam tikros fotosesijos, bet jos tikrai neperžengs padorumo ribų. Mes kuo puikiausiai atsiperkame ir neapsinuoginusios, tai kam to reikia?

- Ar jūs erotikos verslo keliu sąmoningai pasukote?

- Ko gero, nesąmoningai. Jeigu žmogus nemėgsta erotikos, jam nepatinka fotografuotis, jis nėra seksualus, jam to ir neįdiegsi. Aš nuo jaunystės, kaip pastebėjot mano fotosesijose, tokia buvau - man patiko erotika, man patiko nuogas kūnas, man tai buvo gražu, mane tai žavėjo. Sąmoningai tuo keliu nėjau. Viskas man gyvenime atsitinka natūraliai.

- Kaip atsirado grupė "Olialia pupytės"?

- Patekusios į "Olialia" projektą, fotografavomės kalendoriui ir nusprendėm dainuoti. Ėjom pas Stano pasimėginti, kas gali, kas negali dainuoti, kurios vokalas stipresnis. Įrašiusios po dainelę nusprendėm, kad vienai kažkaip liūdnoka, tada mes su Skaiste Steikūnaite susiradom trečią narę. Nusprendėm, kad bus trijų blondinių, trijų mergaičių grupė. Po kurio laiko viena mergaitė, Ermita, ištekėjo, pagimdė vaikutį ir išėjo. Tada ją pakeitė Marina Daščenka. Taip ir esam jau trečius metus.

- Ar sutiktumėte užsidėt juodus perukus, užsivilkti juodus odinius drabužius ir sudainuot metalo koverių?

- Mes atviros pasiūlymams. Mums daug įdomių idėjų siūlo, ir mes niekada nepasakom "ne". Kiekvieną idėją galima išvystyti ir ji gali tapti auksine. Visai norėčiau pamatyt iš šalies save, kaip čia atrodytų.

- Ar jūs stengiatės dainuoti gyvai?

- Be abejo, kad stengiamės. Tam mes ir lankome gan aktyviai pamokas pas vokalo dėstytoją, įrašinėjam naujas dainas. Šiandien taip pat pusę dienos plušėjom įrašų studijose kurdami naujus įvaizdžius, ginčydamiesi ir pykdamiesi dėl jų, derindami detales. Rezultatus, manau, greitu metu išvysite.

- Galvojat, kaip šoktumėt pagal tą ar kitą melodiją?

- Be abejo.

- Tuo pat metu, kai kuriat su prodiuseriu dainas?

- Na, tuo metu, kai kuriam, negalvojam, kaip šoksim. Kuomet yra rašoma daina, tu mąstai apie jausmus, nes kai kurių dainų žodžiai bus itin skvarbūs. Jautrios sielos žmogus netgi skaitydamas tokį tekstą verktų. Aš skaitydama verkiau. Tai yra itin gražūs ir jausmingi žodžiai. Kai įrašai dainą, nemąstai apie choreografiją. Vėliau visus žingsnelius atidirbsim.

- Kas jūsų prodiuseriai?

- "Melodija", Saulius Sventickas.

- Muziką jums kuria Saulius Sventickas?

- Ne, muzikos jis nekuria, jis mus kuruoja. Mes dirbam pas daug ką, daug kur bandome įrašinėti ir atrasti savo. Ir pas Stano bandėme kai kurias dainas įrašinėti, dabar dirbame dar su kitu žmogum, dabartinės dainos, kurios skamba per "Radiocentrą", "Russkoje radijo", rašomos dar pas kitą žmogų.

- Jūs slepiat juos?

- Kai kuriuos - taip, slepiame.

- Kodėl?

- Taip norime.

- Ne Žilvinas Žusinas ir Marijus Adomaitis?

- Žilvinas Žusinas kūrė anksčiau, Marijus Adomaitis - visko gali būt.

- Kaip jus dabar priima muzikos pasaulis?

- Besikuriančioms grupėms tai be galo sunkus kelias. Kad tave pripažintų, kad tave priimtų, kad tavo honorarai būtų atitinkamo lygio, kad su tavim visi draugautų, tu turi iš tiesų nueiti sunkų kelią. Nėra lengva, kai tavęs nepriima, kai tu nesulauki aplodismentų... Buvo sunku pripažinimo link keliauti. Šiuo metu viskas žingsnis po žingsnio klostosi puikiai, sulaukėm pagaliau to stebuklingo žodelio "Pakartot!". Atrodo, kartais net to honoraro nereikia, kai su tavim siaučia minia žmonių, kartoja žodžius, dainuoja, šoka, tau ploja. Tai atperka viską, visas kančias, visą vargą, visas repeticijas, visą sugaištą laiką. Užplūsta toks malonumas, nuo scenos tu nulipi toks pakylėtas, ir tada atrodo, kad nieko nereikia.

- Ar jus iš pradžių diskriminavo muzikos pasaulis ir žiniasklaida?

- Galima drąsiai sakyti, kad taip. Sunkiai priimami naujokai. Konkurencija yra baisus dalykas. Muzikiniam pasauly niekas nenori konkurentų, niekas nenori naujų grupių, niekas nenori savo honoraro atiduoti kažkam kitam.

Nepasakysiu, kad pačioje pradžioje mes labai stiprios buvome. Buvom nedrąsios ant scenos, tokios žalios pirmokės. Dabar jau turim patirties. Galbūt drąsiau elgiamės, mokam iš vienos ar kitos situacijos išsisukti. Mūsų daugiau nori, ir ne tik Lietuvoje, kas labai džiugina.

- Esate patyrusi panieką?

- Na, ne, mane supa mylintys žmonės. Aš nežinau, kas yra panieka. O aš tokio jausmo kitam nejaučiu.

- Ar jūs kada nors skaitėte knygas per pastaruosius metus dėl...

- Ar jums atrodo, kad universitete besimokant įmanoma neskaitant knygų, dieniniam skyriuj, atsiskaityti visus įmanomus egzaminus?!. Ir ne vieną, tamsta, teko storą knygelę perversti ir rašyti kursinius.

---

- ... ar jūs skaitėt knygas dėl mados?

- Ne. Tiesą pasakius, aš toks žmogus, kuris gyvenime nedaro nieko, kas jam nemiela. Aš gyvenu tam, kad man būtų malonu gyventi, ir niekada per prievartą nedirbsiu nemielo darbo, nesimokysiu nemielo mokslo, nebūsiu su nemielu žmogumi. Todėl mano gyvenime mane supa tik tai, kas man patinka. Ir knygą aš visada rinkdavausi tiktai tokią, kokia man patinka. Mokslą pasirinkau tokį, kuris man arčiausiai širdies, todėl ir literatūra visa vartyta ir rašyti kursiniai man suteikdavo didelį malonumą ir pasitenkinimą. O vasarą, taip, buvau tokių skaitalų nusipirkusi, kurie man buvo lygiai tiek pat įdomūs. Įdomūs ne todėl, kad tai buvo laisvalaikio skaitalas, o todėl, kad buvo šiokių tokių idėjų, užmačių, pasiūlymų.

- Ar dažnai jus pajuokia, įžeidinėja, galbūt tai pajutote iš senojo pramogų pasaulio atstovų, galbūt bandėte pritapti...

- Jeigu jie niekina, tai nebent už akių, kas yra negražiausia. O į akis tie niekintojai ar žmonės, kurie negražiai kalba, nieko nepasako, tik nusišypso. Teko ne kartą apie tai girdėti, bet man tai nė motais, mane supa mylintys artimi žmonės, kurių nuomonės man yra svarbesnės. Jeigu kalba, tegul kalba. Vadinasi, tu esi, tu įdomus, o jeigu tu įdomus, vadinasi, tu gali gerai darbą dirbti, gauti iš to gerą atlygį.

- Ar jūs bijot dėl savo saugumo?

- Saugumo...

- Ar jums teko rūpintis savo saugumu?

- Natūralu, kad žmogus rūpinasi savo saugumu. Šiaip dėl savęs nelabai stipriai aš ir bijau. Be abejo, būna įvairiausių situacijų, įvairių dalykų, susitikimų, kad atrodo širdis tuoj į kulnus nukris. Apie tai rimtai net nesvarsčiau. Apsaugos nereikia, vaikštau gatvėmis ramiai. Aš paprastas žmogus, į parduotuvę pieno, cukraus nueinu nusipirkti kaip ir visi. Man maskuotis nereikia, Lietuva ne ta šalis. Be abejo, visokių būna, ir priekabiautojų, bet aš naktimis nevaikštau, manęs trečią nakties nesutiksi centru einant, vinguriuojant kur nors į pakrūmę įsikibus. Be abejo, tada yra nesaugu. Aš stengiuosi būti saugiose vietose su saugiais žmonėmis.

- Kaip jums sekasi šokti?

- Priėmiau šį pasiūlymą iš tikrųjų vėjavaikiškai. Maniau, kad man šokti - ant scenos ne vienus metus, choreografijos pamokos, vaikystės mokykliniai šokiai, gimnastika - viskas bus kaip sviestu patepta. Kokia naivi buvau! Pasirodo, nė velnio. Galbūt šiek tiek padeda - tas lankstumas ar noras šokti. Bet tai yra beprotiškai sunkus sportas, reikalaujantis begalės laiko, kūrybiškumo, jėgų. Aš netikėjau, kad tas sportas toks sunkus, jis man atrodė toks grakštus, paprastas, gražus - aš galėčiau! Tik tada, kai nuėjau į salę ir pradėjau repetuot, supratau - oho, kaip užsiroviau. Bet labai vertinu tą patirtį, nes labai smagu pažinti tuos šokius, žinoti, kas yra standartiniai šokiai, kas yra lotynų šokiai, susidraugauti su kitokia muzika, pažiūrėti virtuvę, kaip tie tiesioginiai šokiai vyksta - pas mus juk dainuojančių ir šokančių žmonių kraštas. - Ar dažnai galvojat apie grožio laikinumą?

- Man tas irgi labai įdomus dalykas - tu čia graži, po trisdešimties nebebūsi graži. Man moteris graži ir senatvėj - vienos charakteris gražesnis, kitos - akys gražios. Visi mes susiraukšlėsime. Visi mes turėsim tą gražią senatvę.

- O ką jūs veiksite po trisdešimties metų?

- Po trisdešimties metų svajoju, kad galbūt kokią šeimą jau turėsiu. Galbūt jau ir vaikas bus po trisdešimties...

- Galbūt norėtumėt pabandyt komentuot krepšinį?

- Kas ten žino? Po tiek stebėtų rungtynių visko gali būt - gal ir komentatore tapsiu. Būtų geras.