Knyga – gyva, skaitantis žmogus – gražus ir dvasingas
Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos Vaikų skyriaus languose, viduje – didžiulės tauragiškio Sigito Kancevyčiaus nuotraukos, kuriose įamžintas skaitantis žmogus.
Autoriui knyga – gyva. Netinkamoje vietoje padėta, ji pradeda dusti. Palėpėse, rūsiuose knygos visai neišgyvena. Knyga turi būti matoma, šviesoje. Ji – viena iš amžinųjų dalykų, kurių nepakeis jokie pasaulio stebuklai. Blogų knygų nebūna.
Skaitantis žmogus – gražus ir dvasingas. Skaitydamas žmogus keičiasi, tobulėja. Kompiuteris – visai kas kita. Kas, jei ne šios dėžės, mūsų vaikus padarė neraštingus? Jaunam žmogui visas gyvenimas prie akis, o jis neišmano rašto. Nebemoka šiltai, nuoširdžiai bendrauti.
„Tuomet ir atsimename amžinuosius dalykus, apie kurios galima kalbėti nuo ryto iki vakaro. O pailsėjus – ir vėl iki kito ryto. Kalbėti tiesiog būtina“, – įsitikinęs S. Kancevyčius.
Literatūra – visų menų maitintoja
„Vieni baigia eiles kurti penktoje ar šeštoje klasėje, bet yra tokių, kurie neišauga. Toks esu aš, kuriantis iki šiol, ir išleidęs vieną knygelę“, – sakė S. Kancevyčius, perskaitydamas keletą savo eilėraščių.
Literatūra, jo nuomone, tinka prie visų menų. Iš literatūros dailė, fotografija, kinas minta. Svarbiausias – literatūrinis pagrindas, siužetas. Ir nuotraukoms literatūrinis siužetas būtinas, jis padeda kurti.
„Esu žmonių fotografas. Įsitikinęs, kad vienas, gerai padarytas portretas gali apie žmogų papasakoti daugiau negu storiausia knyga. Literatūrinį siužetą labai paprastai galima išskaityti, rasti žmogaus veide, aplinkoje, aprangoje. Veide dažnai užfiksuotas, įsirėžęs žmogaus gyvenimo būdas, kurio neįmanoma paslėpti“, – sakė S. Kancevyčius.
Teatras lydėjo ir tebelydi
Prie amžinųjų vertybių jis priskiria ir teatrą. Sigito Kancevyčiaus, teatralo pagal išsilavinimą, gyvenimą teatras lydi iki šiol.
Pats susikūrė papildomą darbo vietą, subūręs du kolektyvus rajone.
„Vaidiname bendruomenėms, vykstame į festivalius. Kai ratas gerokai įsisuko, paprašiau pusės etato. Davė. Sukamės toliau“, – šypsojosi S. Kancevyčius.
Jis yra anksčiau dirbęs Tauragės liaudies teatre, pastatęs keletą spektaklių. Moksleivių kūrybos centre vaikams dėstė dramą ir fotografiją, ir statydavo spektaklius, ir vaidindavo.
„Kai nuo teatro pavargstu arba šiek tiek tokia kūryba nusibosta, suku į fotografiją. Kai noriu pailsėti nuo fotografijos, imu plunksną. 10 metų išdirbęs Tauragės savivaldybėje, pajutau, kad yra iki galo neišjaustų dalykų, nebesijaučiau tvirtas, kaip teatro žmogus. Todėl Klaipėdos universitete baigiau menotyros (teatrologija) magistrantūros studijas. Buvo smagu, prasminga. Dėstytojai lankosi mūsų spektakliuose, sulaukiame patarimų“, – pasakojo S. Kancevyčius.
Išeinančio amžinybėn veidas
Šviesaus, besišypsančio tauragiškio veidu nuslenka šešėlis, prakalbus apie prieš keletą metų surengtą neįprastą fotosesiją Tauragės rajono Lomių kaimo gyventojos namuose.
34 moteris, serganti vėžiu, leido S. Kancevyčiui įamžinti savo gyvenimo pabaigą. Iki jos mirties buvo likusios kelios dienos, bet ji neprarado vilties pasveikti.
Nuotraukų ciklą autorius pavadino „Veidu į amžinybę“. Moteris jo nuotraukose iš visų dar likusių jėgų stengiasi šypsotis. Fotosesijoje dalyvavo ir moters vyras, 14 ir 6 metukų dukros, ją slaugę artimieji. S. Kancevyčius tvirtino, jog fotografavimas ligonę veikė panašiai, kaip nuskausminamieji vaistai. Ji tapo stipri. Bet liga pasirodė esanti stipresnė.
Nuotraukų autorius tvirtino, kad ši mirties tema jį patį susirado, vylėsi, kad daugiau nebereiks prie jos grįžti. Jam nebesinori tų nuotraukų eksponuoti, nebent labai sakralioje aplinkoje. Per ankstesnes parodas pastebėjęs, kad žmonės, apžiūrėję nuotraukas, pilkiau šešėlių nuslenka durų link ir išsiskirsto, vienas kitam nepratarę nė žodžio. Per sunku, per skaudu, per artima kiekvienam iš arti žvelgti į mirtį.
„Ši fotosesija man atskleidė ir kitų dalykų. Supratau, kad liga gali atsėlinti bet kuriuo metu“, – sakė fotomenininkas.
Cirko fotografas
Sigito Kancevyčiaus kūrybos įvairovę iliustruoja faktas, jog jis – vienintelis Lietuvoje profesionalus cirko fotografas.
Cirkas – ne tik blizgantis, kvapą gniaužantis šou, bet ir cirko artistų kasdienybė, kuri labiausiai domino fotografą.
Sykį, kai „Baltijos cirkas“ lankėsi Tauragėje, S. Kancevyčius cirko įkūrėjo Petro Variakojo paprašė leidimo fotografuoti. Leidimą gavo po dvejonių ir nerimo. Pirmajai nuotraukų peržiūrai susirinko bene visi cirko artistai. Pasak autoriaus, jie nustebo ir pasidžiaugė, jog nuotraukose nėra nei tiesiogine, nei perkeltine prasme išdžiaustytų apatinių.
„Fotografuok, ką nori ir kada nori“, – toks buvo bendras verdiktas. Supratau, kad profesionaliomis fotografijomis įgijau kolektyvo pasitikėjimą, nors buvo aišku ir kitkas: tie scenos žmonės nemėgsta fotografuotis, vengia fotoobjektyvo. „Baltijos cirku“ per trejetą metų apkeliavau visą Lietuvą. Buvau ir Rusijoje“, – pasakojo fotografas, cirko tema sukūręs kelis šimtus nuotraukų.
Cirko gyvenimas fotografui pasirodė labai savitas, uždaras. Žmonės cirke gyvena šeimomis, repetuoja. Fotografas iki šiol mena jauną artistę su vaikeliu ant rankų. Kol ji atlikdavo savo neilgą numerį aukštybėse, mažylį palikdavo kam nors palaikyti.
Nors ir praleisdavo cirke nemažai laiko, S. Kancevyčius nė nesistengė gilintis į artistų rengiamus numeris, paslaptis. Ką matė – tą ir pasiliko sau.
Rašyti komentarą