Nikolė Kidman: "Man patinka, kad jaunystė praėjo"

Ji garsi, graži, turtinga, tačiau žvaigždės statusas jai - būdas padėti kitiems. "Tai Holivudo angelas, širdingiausias žmogus pasaulyje", - konstatuoja aktorės saugotojas.

Viena ryškiausių savo kartos aktorių pasaulyje, "Oskaro" laureatė, "Chanel" reklaminis veidas Nikolė Kidman šiandien švenčia 48-ąjį gimtadienį.

Dosjė

Nikolė Merė Kidman (Nicole Mari Kidman) gimė 1967 m. birželio 20 d. Honolulu, Havajuose, JAV. Jos tėvai kilę iš Australijos. Tėvas Entonis Deividas (Antony David) buvo psichologas ir biochemikas. Mama Džanel En (Janelle Ann ) - slaugos instruktorė. Nikolė turi trejais metais jaunesnę seserį Antoniją (Antonia), kuri gyvena Australijoje, yra sėkminga žurnalistė ir televizijos prodiuserė.

1970 m. šeima grįžo į Australiją. Gimė sesuo Antonija. Nikolė pradėjo lankyti baletą.

1975 m. debiutavo amerikiečių telešou "Saturday Night Live".

1982 m. pradėjo lankyti Sidnėjaus jaunimo teatrą ir dramos mokyklą "Philip Street Theatre". Ėmė filmuotis televizijos filmuose bei serialuose.

Būdama 16 metų Nikolė paliko mokyklą, metė vaidybos kursus ir filmavimąsi TV, nes jos mama susirgo krūties vėžiu. Metus ji dirbo masažuotoja ir slaugė mamą. Šį sprendimą N. Kidman laiko vienu teisingiausių gyvenime: "Aš buvau naudinga ne sau, o tai yra tikrai vertinga."

1989 m. vaidino trileryje "Mirtina tyla" ir po to buvo pakviesta į Holivudą vaidmeniui Tonio Skoto (Tony Scott) filme "Griaustinio dienos". Čia susipažino su aktoriumi Tomu Kruzu (Tom Cruise), kuris tuo metu buvo vedęs aktorę Mimi Rodžers (Mimi Rogers). Dėl Nikolės T. Kruzas paliko pirmąją žmoną.

1990 m. ištekėjo už T. Kruzo.

1992 m. įsivaikino tais pačiais metais gimusią mergaitę Izabelę Džein.

1993 m. N. Kidman pradėjo aktyvią labdaringą veiklą: ji kūrė fondus skurstančių šeimų vaikams įvairiose pasaulio šalyse.

1995 m. įsivaikino tais pačiais metais gimusį berniuką Konorą Entonį.

1996 m. - vaidmuo Džeinės Kampjen (Jane Campion) režisuotoje dramoje "Damos portretas" pagal to paties pavadinimo Henrio Džeimso (Henry James) romaną. Po šio darbo aktorei buvo diagnozuotas emocinis išsekimas.

1999 m. kartu su T. Kruzu filmavosi Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) filme "Plačiai užmerktos akys". Po šio bendro darbo netrukus pora išsiskyrė.

2001 m. baigėsi ilgai trukęs skyrybų su T. Kruzu procesas. Tuo pat metu aktorė sulaukė triumfo dėl vaidmens Bazo Lurmano (Baz Luhrmann) filme "Mulen Ružas". Tais pačiais metais N. Kidman vaidino Alejandro Amenabaro (Alejandro Amenabar) psichologinėje dramoje "Kiti", pelniusioje aštuonis ispanų kino prizus "Goja" ir daugybę tarptautinių apdovanojimų.

2003 m.: "Oskaras", "Sidabrinis lokys", BAFTA apdovanojimas ir "Auksinis gaublys" už Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf) vaidmenį Stiveno Doldžrio (Stephen Daldry) filme "Valandos".

2006 m.: tapo Jungtinių Tautų Geros valios pasiuntine, pasirodė Stiveno Šainbergo (Steven Shainberg) filme "Kailis. Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas", ištekėjo už australų kantri muzikanto Kito Erbano (Keith Urban), paliko Los Andželą ir išvyko pas vyrą į Nešvilį, Tenesio valstiją.

2007 m. - vaidmuo B. Lurmano "Australijoje".

2008 m. susilaukė dukrelės Sandi Rouz (Sunday Rose).

2010 m. - vaidmuo filme "Triušio urvas" pagal dramaturgo Deivido Lindsėjaus-Eberio (David Lindsay-Abaire) to paties pavadinimo pjesę, laimėjusią Brodvėjaus "Tony" apdovanojimą bei Pulitzerio premiją geriausios dramos kategorijoje. Tai pačiais metais su vyru K. Erbanu susilaukė antros dukters Feit Margaret (Faith Margaret): ją pagimdė surogatinė motina.

2013 m. - vaidmuo Džonatano Teplickio (Jonathan Teplitzky) dramoje "Atpildas".

2014 m.: vaidmuo Olivjė Dahano (Olivier Dahan) režisuotoje biografinėje dramoje apie Greis Keli (Grace Kelly) "Monako princesė", darbas psichologiniame trileryje "Kol nenuėjau miegoti" (filmas sukurtas pagal Lietuvoje išleistą to paties pavadinimo britų autoriaus Stivo Votsono (Steve Watson) romaną) ir australų režisierės Kim Farent (Kim Farrant) debiutinės dramos "Svetima šalis" ("Strangerland") premjera.

2016 m. N. Kidman veidą ekranuose išvysime žiūrėdami biografinę dramą "Genijus", režisuotą Maiklo Grandažo (Michael Grandage) pagal biografo Endriaus Skoto Bergo (Andrew Scott Berg) knygą. Filmas pasakoja apie genialų tekstų redaktorių Maksą Perkinsą (Max Perkins), kuris redagavo tokių rašytojų, kaip Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Fransis Skotas Fidžeraldas (Francis Scott Fitzgerald) ir Tomas Vulfas (Thomas Wolfe), kūrybą.

Aktorė taip pat ruošiasi sugrįžti į teatro sceną, kurioje nevaidino jau 17 metų. Spektaklio "Fotografija 51" pagal dramaturgės Anos Zaigler ( Anna Ziegler) pjesę premjerą galite pamatyti Londone, Noelo Kovardo teatro (Noel Coward Theatre) scenoje, nuo 2015 m. rugsėjo 14 iki lapkričio 21 d. Spektaklio režisierius - Maiklas Grandažas.

Citatos

Mane visada domino vaidmenys, kurie išveda iš komforto zonos.

Žmogus yra geras. Iš prigimties. Įrodymų yra visur. Tai ne tik baimė dėl artimųjų, bet ir sielvartas, kurį žmonės išgyvena dėl tų, kurių net nepažįsta. Žinoma, aš susiduriu ir su niekšybėmis, tačiau šie susidūrimai man nedaro didesnio įspūdžio nei gerumas.

Nesakyk "ne" iš anksto, nes nežinai, kas tavęs laukia, kur tai nuves. Aš tai suvokiau po skyrybų su Tomu (aktoriumi Tomu Kruzu (Tom Cruise). - Red. past.). Po baisaus gilios depresijos laikotarpio, po ilgo beviltiškos vienatvės laiko. Tai buvo išbandymas: aš negalėjau parodyti savo būklės Belai ir Konorui (Nikolės ir Tomo įvaikiai. - Red. past.). Tuo metu "Mulen Ružas" (Bazo Larmano (Baz Luhrmann) filmas. - Red. past.) triumfavo, o aš jaučiau siaubingą vienatvę ir asmeninio gyvenimo nesėkmę.

Ištekėjau 23 metų. Iš aistringos, didžiulės meilės. Už superžvaigždės. Ir kažkaip pati tapau žvaigžde. Kai tampi toks garsus ir tavo vyras garsus... Atsiduri savotiškame burbule. Ką jauti, gali suprasti tik tas, kuris yra jame su tavimi. Tai sukuria nepaprastą artumą. Bet jeigu to kito nėra, jeigu jis išeina... Lieki vienas ir nebemoki gyventi.

Aš žinau, kas yra skausminga priklausomybė. Meilė Tomui buvo galinga. Tai tikriausiai mano lemtinga yda ir svarbiausia dorybė - gebėjimas taip mylėti.

Atsimenu tą pojūtį: santuokos, santykių pabaiga, gyvenimo etapo pabaiga - tai panašu į deguonies trūkumą. Nebeturi kuo kvėpuoti.

Reikia žinoti, kad kančia reali. Kiekvienas turi savo kelią į žinojimą.

Kai save palieki pats, tai daug blogiau, negu kai tave palieka kiti.

Tu gali užsidengti galvą apklotu, susiriesti į kamuolį, įsikniaubti nosimi į sofos atkaltę ir nuspręsti, kad taip gulėsi iki mirties. Bet kai prie tavęs prieina šešiametis ir klausia: "Mama, ar mes pusryčiausime?" - tenka keltis, ruošti pusryčius ir pradėti dieną. Ir naują gyvenimą.

Skyrybos buvo pragaras, bet privertė mane užaugti. Man teko tai padaryti per labai trumpą laiką. Tai buvo skausminga. Galbūt todėl man patinka, kad jaunystė praėjo. Išsiskyrimas pripildė mane kito turinio.

Aš nebuvau avanscenoje ne todėl, kad mane gožė Tomo šešėlis, bet todėl, kad man patiko jo šešėlis, šiek tiek mane saugantis. Kai Tomo mano gyvenime neliko, aš įgijau naujos patirties. Dabar man nebereikalingi šešėliai, saugantys nuo saulės.

Po skyrybų ilgą laiką aš negalėjau užmegzti artimų santykių. Kai mano gyvenime atsirado Kitas, nuo mūsų pažinties pradžios jau buvo praėję dveji metai. Aš nebuvau tam pasirengusi, tačiau Kitas yra... Jis yra visų mano nerimo formų neigimas, nuolatinis mano saugumas.

Kai tekėjau pirmą kartą, viskas vyko greitai. Su Kitu buvo kitaip. Mes abu jau suvokėme, kad ir šalia esantis žmogus yra vienišas. Nėra atskirų mano nelaimių. Nėra atskirų jo nelaimių. Tai, kas atsitinka jam, atsitinka ir man. Atsitinka mums. To nebuvo mano pirmojoje santuokoje. Mes su Tomu buvome kartu, supratome vienas kitą, tačiau vis dėlto kiekvienas gyvenome savo gyvenimą, turėjome savo karjerą, savo uždavinius. Su Kitu esame viena.

Kitas labai panašus į mano tėvą. Jo santykiai su dukromis - tokie pat, kokie buvo ir mano su tėčiu. Meilė, apsauga... ir tam tikras muštras. Mano tėtis buvo klasikinis psichologas, Kitas - kūrybos žmogus, jis skatina mergaites kurti. Jis atviras, su juo neįmanoma atsidurti burbule. Aš veikiau skrendu atviru oro balionu.

Nešvilyje nėra Holivudo dvasios, kur viskas sukasi tik apie karjerą... Aš pagaliau radau savo, tik savo namus. Būtent čia supratau, kas yra laimė. Anksčiau aš žinojau žodžių "sėkmė", "savirealizacija" reikšmę. Netgi žodžio "meilė" prasmę. Bet dabar žinau, kas yra laimė.

Laimė - kai atsisakai to, kas anksčiau buvo svarbu, ir darai tai, kas dabar yra svarbu.

Aš atsisakiau puikių vaidmenų, tarp jų - "Skaitove", nes tada laukiausi dukrelės. Ir prodiuseriai, ir mano agentas, ir režisierius Stivenas Doldris (Stephen Daldry), kuriam esu dėkinga už "Oskarą" (filmas "Valandos". - Red. past.), sakė: "Nik, tai tik du mėnesiai darbo! Filmuotis baigsi, kai būsi nėščia tik ketvirtą mėnesį! Nagi!" Aš pasakiau sau: "Nėštumas yra svarbiau." Vaidmuo buvo paskirtas Keitei Vinslet (Kate Winslet). Aš pagimdžiau Sandi Rouz, o Keitė gavo "Oskarą". Tokia ir yra šio pasaulio harmonija.

Nešvilyje mano vaikai stebisi, kai sublyksi kokio nors fotografo blykstė. Jie klausia: "Kodėl tave fotografuoja?" Daugelis aktorių net nesvajoja apie tokį vaikų klausimą. Laimė... Aš ją išperėjau kaip višta viščiuką.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu: mes, moterys, visos esame kieno nors mamos. Jeigu neturime savo vaikų - motiniškus jausmus jaučiame broliui, draugui ar dar kam nors. Paskui mes tampame tėvais savo tėvams, rūpinamės jais. Kartais elgiesi kaip mama su apsiverkusia grimuotoja... Todėl įvaikinti arba paprašyti kieno nors išnešioti tavo vaiką - taip pat natūralu kaip pagimdyti. Vaikas, kuris auga ant tavo rankų... Tu vis tiek save laikai jo mama. Tokia moters prigimtis.

Man akivaizdu viena: pasaulyje yra dalykų, daug įdomesnių nei kinas.

Aš abejoju, ar mes atėjome į šį pasaulį nesibaigiančiam džiaugsmui. Pasaulis mums niekuo neįsipareigojęs. Bet mes turime būti verti mums duoto gyvenimo.