Nikita Chruščiovas, grandioziniai jo užmojai ir lietuvių „sabotažas“

Apsėti visas pievas kukurūzais, visus moksleivius paversti darbininkais, panaikinti Karines jūrų pajėgas... Nikitos Chruščiovo vaizduotės polėkiui nebuvo ribų. Kaip šis žmogus apvertė aukštyn kojomis Sovietų Sąjungą ir kaip grandiozinius sumanymus „sabotavo“ sovietų Lietuva, LŽ kalbėjosi su istoriku dr. Algirdu Jakubčioniu.

– Nikita Chruščiovas buvo „karjerinis“ bolševikas ir nomenklatūrininkas. Kas jam padėjo iškilti į valdžios viršūnę? Ar tiesa, kad jaunystėje jis „blaškėsi“ ir kurį laiką buvo prisijungęs prie Leonido Trockio frakcijos?

– Jis tikrai nebuvo trockistas, nes tokiu atveju Josifas Stalinas jį būtų sušaudęs. Pirmiausiai jo karjerai padėjo darbininkiška kilmė. Be to, kai jis mokėsi Maskvos pramonės akademijoje, jo bendramoksle ten buvo Stalino žmona Nadežda Alilujeva ir pasak kai kurių autorių, būtent tuo metu Nikita Chruščiovas pelnė aktyvaus visų Stalino partinių iniciatyvų rėmėjo ir „priešų“ demaskuotojo vardą. Taigi, jį ir rekomendavo Stalinui, kaip ištikimą jo sekėją.

Matyt Stalinui patiko Nikitos Chruščiovo entuziazmas ir jis 1934 metais paskyrė savo globotinį į pasiutiškai aukštas pareigas – vadovauti Maskvos partijos komitetui. Tais pačiais metais Nikita Chruščiovas tapo dar ir Maskvos srities partijos komiteto antruoju sekretoriumi (1935 metais – pirmuoju sekretoriumi).

1938 metais Nikita Chruščviovas tapo Ukrainos komunistų partijos centro komiteto pirmuoju sekretoriumi.

– Pasak kai kurių šaltinių, Nikita Chrušiovas buvo ukrainietis. Į Ukrainą jį pasiuntė dėl šios priežasties, ar vien todėl, kad buvo aršus stalinistas?

– Tik todėl, kad buvo stalinistas. Anksčiau bolševikai vykdė „įšakninimo“ politiką – siekė išugdyti nacionalines partijos viršūnėles. Tikėtasi, kad užgrobtus kraštus valdyti bus lengviau, jei Ukrainoje partijai vadovaus ukrainietis, Baltarusijoje – baltarusis ir t.t. Tačiau Stalinas šia politika nusivylė ir pareiškė, kad (ypatingai Ukrainoje) taip tik ugdomas nacionalizmas. Taigi, Nikita Chruščiovas, kaip tikras stalinistas ir buvo pasiųstas į Ukrainą likviduoti visas nacionalizmo apraiškas. Be to, galima spėti, kad partijai reikėjo naujo veido po Holodomoro, neva Chruščiovas – žmogus naujas ir jo kaltinti nėra kuo.

– Ar tiesa, kad stalininius valymus Ukrainoje jis vykdė su ypatingu užsidegimu ir „priešų“ naikindavo net daugiau, nei reikalavo Stalinas?

– Nežinau, ar naikino daugiau, tačiau faktas yra tas, kad visi partijos vadovai, įskaitant ir Nikitą Chruščiovą pasirašinėjo žmonių naikinimo dokumentus. Jis be abejonės buvo susisaistęs su žudynėmis.

Svarbu tai, kad valymų laikotarpį Nikita Chruščiovas praleido Ukrainoje, atitolino jį nuo įvykių Maskvoje ir 1949 metais tai padėjo jam ten grįžti, kaip nesusijusiam su didžiosiomis represijomis.

Beje, kai 1956 metais jis prakeikė Staliną, Lavrentijų Beriją ir Nikolajų Ježovą, viena iš paskatų buvo pridengti kitus represijų organizatorius, įskaitant ir save patį. Neva, viską darė šie trys. Sklando pasakojimas, kad po šių kalbų Chruščiovas iš salės gavo raštelį su klausimu: „Kodėl jūs, visa tai žinodami, nieko nedarėte?“. Sakoma, kad Chruščiovas paklausė: „Kas parašė šį raštelį?“. Salėje tyla. „Štai jums ir atsakymas“, – esą pareiškė Chruščiovas.

– Kaip jis artėjo link karjeros viršūnės?

– 1953 metų kovo pradžioje Stalinas dar buvo gyvas, tačiau jau žinota, kad jis gyvens nebeilgai ir senieji, Stalino nuo valdžios nušalinti ir naujos represijų bangos besibaiminę politbiuro nariai (Viačeslavas Molotovas, Klimentas Vorošilovas, Lavrentijus Berija ir kt.) susirinko ir pasiskirstė pareigomis: premjeru tapo Georgijus Malenkovas, o jo pavaduotoju – Lavrentijus Berija. Čia svarbu atsižvelgti į tai, kad premjeru buvo Stalinas ir tai laikyta aukščiausiomis valstybėje pareigomis, o paskyrus į jo vietą silpnavalį Malenkovą, Berija tikėjosi šį kontroliuoti.

Klimentas Vorošilovas paskirtas į butaforines pareigas – Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku, o Chruščiovui pavesti visi partijos vidaus reikalai. Nors jis lyg ir ne politinė figūra, tačiau šiose pareigose jis ėmė burti aplink save šalininkus, įtikinėdamas juos, kad Berija turėjo kompromituojančių dokumentų apie kiekvieną iš jų, todėl bet kuriuo momentu galėjo bet kurį žmogų sunaikinti.

Be to, baimę sėjo Lavrentijaus Berijos sprendimas masiškai paleisti iš lagerių kriminalinius nusikaltėlius. Berijos planas buvo toks: visoje šalyje ėmus siautėti paleistiems nusikaltėliams, jis suvaldytų chaosą ir įsitvirtintų, kaip šalies vadovas.

Lavrentijus Berija viliojo lietuvius tokiais pareiškimais, kaip kad „buvo pažeisti lietuvių tautos nacionaliniai interesai“, suprask, jis buvo mūsų gynėjas

Kitas jo žingsnis buvo užsitikrinti plačią nomenklatūrinę paramą. Prisiminkime, kad ir į Lietuvą Lavrentijus Berija siuntė savo specialiąsias komisijas (kaip ir Ukrainą, Latviją). Įsitvirtinti valdžioje jis ketino remdamasis ne Maskvos, o respublikų nomenklatūra. Jis viliojo lietuvius tokiais pareiškimais, kaip kad „buvo pažeisti lietuvių tautos nacionaliniai interesai“, suprask, jis – Berija buvo mūsų gynėjas.

Chruščiovas įtikino šalininkus, kad Beriją reikia sustabdyti ir 1953 metų birželį šis suimtas, o gruodį – sušaudytas kartu su kitais 14 žmonių. Tarp jų buvo ir Lietuvą 1940 metais sovietizavęs Vladimiras Dekanozovas.

Konkurento nebeliko ir tų pačių metų rugsėjo 7 dieną SSKP CK plenumas „išrinko“ Nikitą Chruščiovą pirmuoju partijos sekretoriumi. Pirmasis požymis, kad jis neketino tęsti Stalino politikos – pareigų skirtumas – Stalinas buvo generaliniu sekretoriumi, o Chruščiovas – pirmuoju.

– Nikita Chruščiovas pradėjo naują sovietų epochą. Kas pasikeitė?

– Pirmiausiai galime pažymėti, kad absoliučiai pasikeitė užsienio politika. Kad ir tuo, kad Chruščiovas ėmė aktyviai važinėti po užsienio valstybes, ko Stalinas visiškai nedarė. Pavyzdžiui, 1960 metais Chruščiovas užsienyje išbuvo 88 dienas: 2 kartus Indijoje, Birmoje, Afganistane, 2 kartus Prancūzijoje, Austrijoje, Suomijoje ir Rumunijoje.

Jis vykdė aktyvią užsienio politiką, kuri dėl jo asmeninių savybių neapsieidavo be kuriozų. Pavyzdžiui, prieš vizitą į JAV, jam buvo pasiūtas frakas, kurį pasimatavęs jis pareiškė „Apsieisime“. Sakoma, kad tie kas matė Chruščiovą vilkintį fraką, patvirtino, kad jis buvo „panašus į pingviną“.

Skaitlingi vizitai lėmė naują tarptautinį požiūrį į Sovietų Sąjungą, paplito nuomonė, kad su Chruščiovu galima palaikyti ryšius. 1963 metais amerikiečių žurnalas „Time“ pripažino Nikitą Chruščiovą metų žmogumi.

Jam esant valdžioje numalšintas Vengrijos sukilimas, tačiau prie nuopelnų galima priskirti Korėjos karo pabaigą. Stalinas apie šį karą sakė, kad „jame niekas neprarasta, tik žmonės“ todėl jį reikėjo tęsti.

– Chruščiovo epocha vadinama „atšilimu“. Tai pagrįstas pavadinimas? Sunku suprasti, kaip aršus stalinistas tapo „atšilimo“ autoriumi?

– 1957 metais Maskvoje surengtas Jaunimo ir studentų festivalis, kuriame dalyvavo atstovai iš įvairių pasaulio šalių, apsilankė garsusis Michelio Legrando lengvosios muzikos orkestras. Surengta pirmoji Sovietų Sąjungoje moderniojo meno paroda, įvyko pirmieji džiazo koncertai. SSSR atsivėrė užsienio turistams, kuriems pradėti statyti specialūs „Inturist“ viešbučiai.

Ar jis tikrai stengėsi pakeisti Sovietų Sąjungą į gerąją pusę? Yra toks posakis: „Jei Chruščiovas nebūtų padaręs daugiau nieko, būtų pakakę ir to, kad jis panaikino lagerių sistemą“.

Kita vertus, jis buvo komunizmą įtikėjęs žmogus ir nuoširdžiai manė, kad jo užduotis – pagerinti žmonių gyvenimą. Tačiau visi jo sumanymai baigėsi nesėkme.

„Atšilimas“ iš tiesų buvo, tačiau jis baigėsi maždaug 1958 metais. Chruščiovas juo nusivylė ir ėmė vėl ryškėti Chruščiovo noras viską kontroliuoti. O ir pati sovietinė sistema buvo į tai orientuota. Kai Chruščiovas sykį pareiškė, kad „tik beprotis nesupranta, kaip gera gyventi socializme“, prieš kitaminčius imtasi prievartinės psichiatrijos.

Pasireiškė „juodoji“ Chruščiovo pusė. 1961 metais, pabrangus mėsai, Novočerkasko darbininkai išėjo į protesto demonstraciją, kuri buvo sušaudyta.

Matyt ne veltui garsaus skulptoriaus Ernsto Neizvestno sukurtas Chruščiovo paminklas yra iš dviejų dalių – pusė balta, o antra pusė – juoda. Toks buvo menininko požiūris: nors Chruščiovas norėjo gerų dalykų, tikrovėje viskas baigėsi blogai.

– Visi jo sumanymai baigėsi blogai?

– Nikita Chruščiovas neretai užsidegdavo idėjomis, kurios savaime gal ir nebuvo blogos, bet bent jau ne iki galo išmąstytos. Pavyzdžiui, sumanęs spartint raketų technologijas, jis liepė sukurti Raketines pajėgas, bet tuo pačiu pareiškė, kad Karinės jūrų pajėgos nebereikalingos, o Sausumos pajėgas reikia mažinti. Nenuostabu, kad taip nuteikė prieš save kariškių.

Taip pat baigėsi jo santykiai su inteligentija – menininkais ir rašytojais. Lankydamasis modernaus meno parodose jis laidė tokias replikas: „paveikslą tapė asilas“, „kiek dar yra piderastų ir nukrypimų nuo normos?“, „ką, mes su šia teplione į komunizmą eisime?“, „na, eikite, rodykite man savo tepliones!“, „klausykite, jūs – piderastai, ar normalūs žmonės?“. Kuris dailininkas neįsižeistų?

Jo sumanymai žemės ūkyje persikėlė į anekdotus. Vėlgi, kai kurie sumanymai gal ir nebuvo blogi, tačiau toje valstybėje bet kokie sumanymai išvirsdavo į vajus, betvarkę ir nuostolius. Pavyzdžiui, kuo baigėsi jo sumanymas uždaryti Mašinų – traktorių stotis ir techniką perduoti kolūkiams: stipresni kolūkiai pasiėmė geresnę techniką, o silpnesni – prastesnę. Už traktorius jie turėjo mokėti, ėmė kreditus ir 5 metus nebepirko naujos technikos, nes nebeturėjo pinigų. O Chruščiovas todėl nusprendė, kad žemės ūkio technikos buvo per daug ir jos reikėjo mažiau gaminti. „Technikos gausa“, anot jo, taip pat reiškė, kad nebereikėjo darbinių arklių. Rezultatas – vadovaujantis Chruščiovo fraze „arkliai savo žvengimu diskredituoja socializmą“, išskersti 2 milijonai arklių.

Sumanęs spartint raketų technologijas, jis liepė sukurti Raketines pajėgas, bet tuo pačiu pareiškė, kad Karinės jūrų pajėgos nebereikalingos.

Kitas pavyzdys – plėšinių vajus. 1954 – 1956 metais išarti 13 milijonų hektarų plėšinių. Niekas neprabilo apie tai, kad dirvožemio sluoksnis juose labai plonas ir po poros metų jis visiškai suardytas ir toje vietoje tik dulkės sukasi. Griuvo ir pats vajaus įgyvendinimas – mesta masė technikos, tačiau ji dėvėjosi, o jokios aprūpinimo infrastruktūros nebuvo. Sandėlių grūdams nepastatė ir jie puvo po atviru dangumi.

Tokiu pačiu fiasko baigėsi ir legendinis sumanymas atsisakyti žolynų ir galvijus šerti kukurūzais.

Be to, Chruščiovas visada reikalavo greitų rezultatų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis pareiškė, kad SSSR buvo pakankamai duonos, kad valgyklose ją dalintų nemokamai. Rezultatas – 1962 metais pirmą kartą iš JAV nupirkta 12 milijonų tonų grūdų.

Krizė buvo tokia gili, kad prezidentui Johnui Kennedy pareiškus, kad vienkartiniam sandoriui jis nepritarė, patarėjai jį patikino, kad sovietai nuo šiol nuolat pirks amerikietiškus grūdus. Kita vertus, Stalinas būtų nepirkęs ir nežinia kiek žmonių būtų mirę iš bado. Chruščiovas nupirko.

– Kaip Chruščiovo epocha paveikė Lietuvą?

– Pirmiausiai galima paminėti ekonomikos sritį. Į respublikinį arba sąjunginį – respublikinį pavaldumą perduotos kai kurios įmonės. Pagerėjo galimybės gaminti daugiau tos produkcijos, kuri buvo kraštui reikalinga arba jam įprasta. Vėlgi, galima paminėti veik anekdotinį skirtumą nuo Stalino laikų, kai sovietinė Lietuva kreipėsi į Maskvą su prašymu leisti gaminti skilandžius. Maskvai užklausus, kas yra skilandis (pabandykite tai paaiškinti jo niekada nevalgiusiam žmogui!), Vilnius atsakė, kad tai tam tikros rūšies dešra ir gavo neigiamą atsakymą, nes „dešrų rūšių ir taip pakanka“. Štai šiuo atžvilgiu galimybės tapo geresnės.

Įsteigus liaudies ūkio tarybas, sovietinės Lietuvos tarybos kontrolėn teko apie 80 procentų visos gamybos. Net išeivijos politologas Tomas Remeikis teigė, kad tai buvęs kraštui naudingas reiškinys, nes gamyba ėmė labiau atliepti vietos žmonių poreikius.

Pavyzdžiui, iki tol baldų pramonės produkcija buvo skirta tik įstaigoms, o gyventojams neteko nieko. Chruščiovo laikais pradėta gaminti baldus ir gyventojams. Be to, pasak to paties Tomo Remeikio, vietiniai kadrai išmoko dirbti vadovaujantį darbą ir nors viskam vadovavo komunistai, bet visgi lietuviški. Vietinė nomenklatūra sugebėjo pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis savo naudai.

Taip pat galime spėti, kad hidroelektrinė Lietuvoje taip pat pastatyta ne be Chruščiovo įtakos, nes jis garsėjo, kaip didelis hidrojėgainių „fanas“.

– Lietuvai taip pat teko prisidėti prie grandiozinių vajų įgyvendinimo?

– Lietuvoje nepalankiausiai buvo sutiktas sprendimas suarti pievas ir apsėti jas kukurūzais. Galime teigti, kad lietuviai šį nurodymą tiesiog sabotavo. Lietuvoje išsaugotos pievos ir tuo pačiu – gyvulininkystė, tuo metu Rusijoje ji buvo vos ne sunaikinta.

Kukurūzas buvo Lietuvai svetima kultūra ir čia niekas nepersisėmė Chruščiovo šūkiu „Kukurūzas – laukų karalienė“. O juk Maskvoje buvo rimtai teigiama, kad šia kultūra galima pagrįsti visą ūkio sistemą ir iš kukurūzų net vyną gaminti.

Bet kuris vajus veda į nesėkmę ir kukurūzai – ne išimtis. Lietuvoje, žinoma, juos taip pat teko juos sėti. Buvo toks atvejis, kai viename sovietiniame ūkyje prie Lentvario pasėjus kukurūzus jų daigumas siekė tik 10 procentų. Liaudies kontrolė ėmė aiškintis priežastis: pirmiausia apkaltintas lietingas sezonas, tuomet šalčiai, o galiausiai paaiškėjo, kad sėklos atvežtos iš Rumunijos ir Lietuvos klimatui apskritai netinka.

Kitas lietuvių „sabotažo“ pavyzdys: kolūkių pirmininkams įsakyta sėti kukurūzus pačiose geriausiose žemėse, tačiau sumanesnieji, suprasdami, kad visai nesėti negalima, o geriausių žemių gadinti taip pat nevalia, kukurūzais užsėjo pakeles.

Lietuvą taip pat palyginti menkai palietė sumanymas uždrausti ūkininkams turėti privačius gyvulius ir žemės sklypus. Nikita Chruščiovas buvo įsitikinęs, kad privatus ūkis lėmė mažesnį ūkininkų atsidavimą kolektyviniam darbui.

– Taigi, ūkiniu požiūriu Lietuvai tai buvo naudingas laikotarpis?

– Gerus dalykus lydėjo ir ne tokie geri. Chruščiovo laikais sumanyta, kad Lietuvai reikalingos naujos pramonės rūšys – chemijos ir radijoelektronikos. Lietuvai tai atsiliepė labai skaudžiai. Pastatyti aplinkai ypatingai žalingi gigantai, kaip Jonavos „Azotas“, Kėdainių chemijos kombinatas, Vilniaus plastmasės gamykla, Kauno dirbtinio pluošto gamykla. Pats atsimenu, kai vasarą aplink Kėdainius dėl taršos pušys nuplikusios būdavo. Lietuvai tokia chemijos pramonės koncentracija buvo per didelė.

– O kultūrinis „atšilimas“ Lietuvoje pasijuto?

– Taip, Kaune 1956 metais taip pat įvyko pirmasis sovietmečiu džiazo koncertas. Lietuvoje pirmą kartą pastatyta XX amžiaus Vakarų autoriaus pjesė – Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“. Berods nuo 1961 metų kartą per savaitę džiazo koncertai pradėti rengti Vilniuje „Neringos“ kavinėje. Sostinėje gimė „Neringos“ fenomenas – bohemos ir intelektualų susibūrimo centras.

Tačiau visa tai pasijuto praktiškai tik Vilniuje ir Kaune. Klaipėda buvo faktiškai uždaras miestas, o mažesniuose miestuose vargiai jautėsi kultūrinis „atšilimas“.

Vienas įstabių pavyzdžių buvo Vilniaus universitete. Rektorius Juozas Bulavas peratestavo visus dėstytojus ir neatestavo tų, kurie nemokėjo lietuvių kalbos. Šį žingsnį pavadinčiau vienu lemtingiausių Vilniaus universiteto raidoje. Paraiškos studijuoti Vilniuje ateidavo iš visos Sovietų Sąjungos ir kaip visi nustebdavo sužinoję, kad studijų kalba – lietuvių! Tai buvo neįsivaizduojama. Tarkime, Ukrainoje nebuvo nei vieno universiteto, kuriame būtų dėstoma ukrainiečių kalba. Vilniuje buvo sustabdyta savotiška rusakalbė „kolonizacija“.

Visuomenė keitėsi ir kažkiek laisvėjo, tačiau šiuo atžvilgiu reikia pasakyti, kad „atšilimą“ labiau stabdė ne Maskva, o vietinė nomenklatūra. Pavyzdžiui, Maskva leido sugrąžinti tikintiesiems Vilniaus katedrą ir statyti bažnyčią Klaipėdoje. Tačiau Antanas Sniečkus kategoriškai tam pasipriešino ir katedros negrąžino, o Klaipėdoje pastatytą bažnyčią nusavino.

Vienas įdomiausių vajų Lietuvoje – sumanymas sugrąžinti išeiviją. Jiems buvo Vilniuje statomi „amerikonų namai“ ir net speciali jiems skirta parduotuvė. 1957 metais sovietinės Lietuvos valdžia įsteigė specialus komitetas „Už grįžimą į tėvynę“, kuris užsiėmė agitacija užsienio lietuvių tarpe. Kuravo šį komitetą KGB.

Dalį prisivilioti pavyko, bet pasiryžę sugrįžti sužavėti nebuvo. Grįžo apie 1000 išeivių, bet iš JAV – tik 8. Daugelis – kairiųjų pažiūrų Lotynų Amerikos šalių piliečiai. Be to, daugelis jų buvo pensinio amžiaus.

– Reikia manyti, kad Chruščiovo „posūkis“ link griežtesnės politikos taip pat pasijuto Lietuvoje?

– Galiausiai, keičiantis Nikitos Chruščiovo požiūriui į tai, kaip derėjo valdyti šalį, tai pasijuto ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Antanas Sniečkus gavo nuo pirmojo sekretoriaus pylos už sumanymą atstatyti Trakų pilį, kurios „net feodalai neatstatinėjo“.

Veikiausiai tik Nikitos Chruščiovo nušalinimas nuo valdžios leido išvengti jo pavojingų reformų švietimo srityje, kaip kad 10-metės mokyklos įvedimo arba privalomos darbininko profesijos visiems baigusiems 8 klases. Pagal šį sumanymą, visi moksleiviai po 8 klasių turėjo tapti darbininkais, o mokslą būtų galėję tęsti tik pamaininėse mokyklose, po darbo.

Švietimo sistemoje taip pat pasijuto naujųjų sovietinių tradicijų diegimas. Tuo metu darželių žaidimų aikštelėse pradėtos statyti „raketos“, o visiems berniukams peršama mintis, kad svajonių kiekvieno jų svajonių profesija – kosmonautas. Atsirado tokie dalykai, kaip „ateizmo valandėlės“ ir „komjaunuoliškos vestuvės“.

– 1964 metų spalio 14 dieną Nikita Chruščiovas nušalintas nuo valdžios. Kodėl pasiryžta tai padaryti?

– Dėl visų anksčiau minėtų dalykų: susipyko su kariškiais, inteligentija juo nusivylė, nomenklatūrą pašiurpino jo idėja įvesti kadencijas partiniams vadovams ir įsteigti viena kitą kontroliuojančias ir konkuruojančias miestų ir rajonų partines organizacijas. Partijos bendražygiai jį apkaltino sugadinus santykius su Kinija, sukėlus Karibų krizę. Nesėkmės ekonomikoje taip pat pridėjo svorio kaltinimams. Lemiamu veiksniu veikiausiai tapo planai pertvarkyti nomenklatūros struktūrą.

Nikitos Chruščiovo vajai įgriso visiems – nuo nomenklatūros iki ūkininkų, turbūt todėl ir visuomenė žinią apie jo nušalinimą sutiko visiškai ramiai.