Nerijus Rimkevičius: kariška laimė

Nerijus gimė 1970 birželio 23 d. Kauno rajone, Vilkijoje. Mokyklos laikais sportavo, tačiau nepavykus tapti sportininku, 1988 metais išvyko į Maskvą, kur ketverius metus mokėsi karininkų mokykloje.

"Kaip ir daugelis berniukų, svajojau vilkėti uniformą - būti arba policininku, arba kariškiu, arba gaisrininku, todėl ir išvykau paskui savo svajonę, - pasakojo Nerijus. - Po ketverių metų grįžau į Lietuvą. Po kiek laiko Kaune susipažinau su žmona Ramune. Džiaugiuosi, kad, kitaip nei daugelis mano kurso draugų, nesusižavėjau rusaite ir nelikau tuose kraštuose.

Kartą mano buvęs bendraklasis pasakė, kad pažįsta dvi seseris, o kadangi jis draugauja su vyresniąja, man pasiūlė susipažinti su jaunesniąja. Tačiau vėliau viskas taip susiklostė, kad vyresnioji sesuo tapo mano žmona, o jaunesnioji - jo."

"Suradau savo žmogų"

Su būsimąja žmona Nerijus draugavo labai trumpai - vos susipažinęs, išvyko su kariškiais į Daniją, o kai grįžo, iškart susituokė.

"Ramunė yra "neeilinė" moteris - ji turi jaunesniosios seržantės laipsnį. Pagal specialybę mano žmona - medikė, tačiau armija ir jos tvarka jai nėra nesuprantamas dalykas.
Ramunei tikrai nelengva su manimi. Man tenka nemažai keliauti, o ji turi visus keturis namų kampus laikyti. Ir turi ne du, o tris vaikus - juk ir mane reikia "prižiūrėti". Kai pagalvoju, tai žmona yra daugiau davusi šeimai nei aš. Ir vaikams gimus aš nuolat važinėjau į Bosniją, kitas komandiruotes. Ramunei vienai teko juos auginti."

"Laiškais pasakau daugiau..."

Nors ir Nerijus, ir Ramunė yra kilę iš kito Lietuvos krašto, Klaipėda jiems labai patinka, todėl keliaujanti kariškio šeima nutarė būstą įsigyti čia.
"Dabar aš išvykstu, todėl žmonai vėl teks didžiulė našta tvarkyti namus, - sakė Nerijus. - Gyvendami Klaipėdoje pakeitėme ne vieną nuomojamą butą, ne kartą teko juose kai ką paremontuoti. Kraustėsi ir remontus darė žmona, nes manęs tuo metu dažniausiai nebūdavo šalia. Įsivaizduoju, kaip moteriai sunku nuolat susikrauti visą savo turtą, persikelti kitur, jį išsikrauti, o po to ir vėl... Aš dažniausiai tokiais atvejais galiu tik materialiai ir moraliai padėti, parašyti laišką..."

Jau greit bus dešimt metų, kai Rimkevičiai susituokę. Tačiau, pasak Nerijaus, nuolatiniai išsiskyrimai turi ir pliusų - jie labai pasiilgsta vienas kito. Būdamas toli nuo namų, vadas rašo žmonai laiškus: "Jais dažniausiai pasakai daugiau nei gali pasakyti žodžiu".

Dėkingas už kantrumą

Net ir tada, kai Nerijus būna Lietuvoje, laiko pabūti su šeima lieka nedaug. Blogiausia, pasak jo, kad į namus pavargęs parsineša ir visokiausių rūpesčių, kuriais, net ir nenorėdamas, apkrauna artimuosius.

"Taip jau yra, kad darbe būname geresni nei namie. Vis atrodo, žmona - mano, niekur nepabėgs. Esu labai dėkingas savo Ramunei už begalinį kantrumą. Kita mane jau seniai būtų palikusi..."

Tačiau kartais ir Ramunei trūksta kantrybė. "Sako, ko tu čia mums vadovauji kaip kariuomenėje. Nors aš pats to nejaučiu, bet ji mane perspėja, kad namie nesistengčiau būti pats protingiausias ir viską žinantis. Šeima - ne kariuomenė ir neprivalo paklusti visiems mano įsakymams."

"Nieko netrūksta, tik šiek tiek pastovumo..."

Nerijus turi du vaikus: dukra Gabrielė mokosi antroje klasėje, o sūnui Vyteniui - ketveri metukai. Pasak jo, vaikai į tėčio profesiją kol kas niekaip nereaguoja. Sūnui tik nepatinka, kai šaudo.

"Nežinau, ar ateityje jis susidomės karine tarnyba. Bet kokiu atveju aš nebandysiu paveikti jo sprendimo renkantis profesiją. Manau, kad vaikai turi patys nuspręsti, kas jiems priimtina, malonu, ką jie sugeba ir gali daryti. Tėvai tokiais atvejais gali tik patarti, bet jokiu būdu neprimesti savo nuomonės. Svarbiausia, kad vaikai užaugtų geri ir padorūs žmonės."

Vadas negalėjo atsakyti, kuo norėtų tapti, jei pačiam tektų keisti profesiją. Tik tvirtino, kad negalėtų nuo aštuonių iki penkių sėdėti kabinete prieš kompiuterį. Iš prigimties esąs aktyvus ir darbo ieškotų tokio, kuris atitiktų jo būdą.

Kol kas nieko neketinu keisti. Esu laimingas. Turiu mylimą žmoną, du nuostabius vaikus, būstą, uždirbu pragyvenimui. Gal tik pastovumo daugiau norėtųsi. O didžiausias noras, kaip ir daugelio, - kad visi būtų sveiki, o tarpusavio santykiai visada išliktų tokie geri, kokie buvo iki šiol."