"Ne visi, kuriuos mylime, mums yra tinkami"

Ar meilė išties akla; nematome ir nenorime matyti mylimojo savybių, kurios vėliau labai trukdys?

Kai susipažįstame, esame labiau veikiami savo biologinio prado, suaktyvėja meilės ir prieraišumo hormonai, abu partneriai stengiasi parodyti savo gerąsias savybes. Jie iš tikrųjų tuo metu ir tampa geresni, romantiški, gražūs. O kai prasideda kasdienybė, praeina didysis entuziazmas, pasimato, kas yra kas. Meilės saulėtekyje ne taip svarbūs kito žmogaus trūkumai, ilgainiui atsiranda dalykų, kurie sieja ir kurie trukdo.

Prancūzų rašytoja Žorž Sand rašė apie jausmą, kurį kursto ne tik žygdarbiai, bet ir silpnybės bei klaidos; kuris praplečia mūsų egzistenciją ir atgimsta iš pelenų toks pat tvirtas ir galingas; deja, tai ne meilė - tai draugystė. Ar įmanoma sulipdyti meilę iš šukių?

Kai žmones sieja ne tik seksualinis ryšys, bet ir stiprūs jausmai, galima rasti būdų, kaip susitarti geriau gyventi. Ilgalaikė meilė paremta prieraišumu, tada ieškome, kaip atliepti vienas kito lūkesčius.

Yra porų, kurių meilė stipri, bet ir sunku vienas kitą ištverti, nuolat brūžinasi briaunomis. Gal tokie kibirkščiuojantys santykiai ir kursto aistrą?

Turime savą patirtį, suvokimą, kokie santykiai yra geri, kokių išmokome iš savo tėvų, ir kiekvienam skirtingi dalykai kursto aistrą. Jeigu augome šeimoje, kur smurtaujama, piktnaudžiaujama svaigalais ir riejamasi, tas brūžinimasis ir vienas kito ėdimas atrodo natūralus. Nors matome žmoguje daugybę trūkumų, galvojame: o, šitas žmogus yra mano! Bijome likti vieni, atrodo, geriau toks vyras negu jokio. Žmonės pripranta taip gyventi.

Vadinamosios idealios šeimos kartais slepia dramą ir primena krištolo vazą, kurioje knibžda kirminai. Antai moteris gyrėsi, kad jos vyras - idealus, atidus, pasitempęs, vėliau paaiškėjo, kad jis - gėjus.

Nebūtinai kažką slepia. Skiriamės temperamentu, išsiauklėjimu, vieniem natūralu rodyti savo jausmus viešumoje, kiti elgiasi santūriau. Kai šeima patiria sunkumų, neretai ilgai užtrunka, kol patys sau pripažįstame, kad negerai jaučiamės, kol įvardijame, kas žeidžia. Dažniausiai kenčiame, nesikalbame apie tai, kas netenkina, ir nesuprantame, kaip atsiliepti į kito sielos šauksmą.

Kodėl sutuoktiniai nemoka klausytis ir išgirsti? Gal yra atsiradę abejingumo, šaltuko, net paniekos?

Norėtume jausti, ką jautėme santykių pradžioje. Kai blėsta įsimylėjimo karštis, įsuka rūpesčiai, darbai užgožia santykių žavesį. Moterys pasigenda dėmesio, kartu leidžiamo laiko. Skubančioje visuomenėje žmonės susitinka epizodiškai, trumpam, reikia išspręsti daugybę klausimų, ir nepasikalba kaip vyras ir moteris. Dažnai turime lūkesčių, kurių nepasakome, savo jausmus konservuojame, marinuojame, kaupiasi įtampa, pradedame žaibuoti, kol "sprogstame". Tada išsakome ne konkrečiai, dėl ko jaučiamės įskaudinti, bet išvardijame viso gyvenimo sutuoktinio nuodėmes, blogus įvykius. Reikia pasikalbėti, kol mažas piktukas neišauga į įtūžį. Kelias dienas pora nesišneka, ir vyras klausia: "Kas yra? Matau, kad kažkas blogai: sakyk!", o moteris plykteli: "O ką, tu nesupranti?". Tikimės, kad kitas įskaitys mūsų mintis, bet tai yra nerealus lūkestis ir užsakymas antrajai pusei. Kai vyras pareina pavargęs, tik burbteli "labas" ir nueina į savo kambarį, žmona nervinasi, savaip tai interpretuoja: "Jis turi kitą, aš jam nerūpiu, pareina kaip į viešbutį." O galėtų apkabinti, prisiglausti, pamasažuoti jam sprandą.

Psichologai sako, kad moteriai per dieną reikia pasakyti dviem tūkstančiais žodžių daugiau nei vyrui. Ir kartais jie virsta priekaištu, ką vyras galėtų geriau daryti, ir, pastebėjusi, kad šis paniuro, sako: "Tai ką, vėl susimovei, susipykai su bosu?"

Kartais iš tiesų klausimai virsta tardymu arba kaltinimais. Reikėtų paklausti: "Kaip sekėsi, kas gero šiandieną atsitiko, atrodai pavargęs, nusiminęs, gal galiu tau kaip nors pagelbėti?" Kartais trūksta paprastumo ir nuoširdumo. Jeigu sakome: "Tu to nepadarei", dažnai išprovokuojame barnį. Geriau sakyti: "Aš nusiminusi, man smirda šiukšlės", tada vyras atliks tą paslaugą, kai bus nusiteikęs.

Viena didžiausių klaidų turbūt yra sutuoktinį lyginti su kitu: "Onutė gražiai rengiasi, visada švelni, maloni."

Taip ir norisi pasakyti: "Ir eik pas savo Onutę!" Niekam nemalonu būti palygintam, savimeilę paglosto, jeigu vyras pasako, kad jo žmona - pati gražiausia ir nuostabiausia. Tada norisi tai patvirtinti, patikti, pranokti tą Onutę. Vaikas itin kenčia, jeigu girdi: "Tu toks, kaip tavo tėvas!" Tai dviguba kritika, tokie pranešimai labai skaudūs ir nekelia noro stengtis.

Ar humoras nėra panacėja ir juodžiausioje neviltyje?

Jis padeda išgyventi ekstremaliomis akimirkomis, sumažina įtampą. Tik tai neturi virsti patyčiomis, piktomis užuominomis.

Kaip keičiasi santykiai gimus kūdikiui?

Viskas virsta aukštyn kojom, sunku ir prognozuoti. Taip, kaip buvo, niekada nebebūna, sukurta sistema nebeveikia. 24 valandas per parą reikia prisitaikyti prie mažylio poreikių. Daug priklauso nuo to, kokie santykiai buvo, iki pora susilaukė kūdikio. Svarbu tolerancija, kantrybė ir žinojimas, kad tokia būsena laikina. Prisitaikymas trunka apie 100 dienų. Svarbu kalbėtis, kokios kliūtys, kas keičiasi. Ir nebūtinai viskas turi patikti. Vyrams irgi būna "pogimdyvinė depresija", mokslininkai yra atradę, kad juose padaugėja moteriškųjų hormonų, ir jie tampa jautresni. Vyrai irgi jaučia nerimą dėl užgriuvusios atsakomybės, dėl to, ar sugebės būti geri tėvai, tik ne visi dalinasi tais jausmais, nes dažniausiai buvome auklėjami: berniukai neverkia, o mergaitės nepyksta ir akių nedrasko.

Vadinasi, kai vyrai nuslepia jausmus, sužaloja dalį savo žmogiškumo?

Jausmus reikia parodyti, ne veltui sakoma, kad visos ligos nuo nervų: ir skrandžio opa, ir širdies veiklos sutrikimai. Jausmai niekur nedingsta, jeigu jie slopinami, sukelia fizinės, psichinės sveikatos sutrikimų. Dalinimasis išgyvenimais sumažina psichologinių krizių ir savižudybių riziką. Kiekvieno išgyvenimai yra vienodai svarbūs ir vertingi, todėl turėtų būti išklausyti ir priimti.

DERMĖ. "Reikia tolerancijos savojo žmogaus kitoniškumui, netobulumui", - sakė psichologė.

Vyriškumas buvo matuojamas sėkmės, valdžios ir tuo, kaip juo žavimasi, matu. Dabar ir moterys to pasiekia, ir gal netiesa, kad jos vyriškėja, ir atvirkščiai.

Šiuolaikinėje visuomenėje pozicijos išsilygina, tai suteikia naujų atspalvių šeimyniniame gyvenime. Dažniausiai iš vyro ir moters tikimasi tradicinių vaidmenų,svarbu nesivadovauti stereotipais. Dauguma vyrų nuostabiai gamina maistą, o moteris uždirba daugiau pinigų. Jeigu tai tenkina abu partnerius - puiku.

Manoma, kad vienišė yra niekam tikusi, nors gal ji nori būti viena ar tebelaukia riterio ant balto žirgo. Bet ar normalu, kad darbas yra svarbiausias? Man striptizo erelis pasakojo, kad jį išsikvietusios jaunos karjeros moterys elgiasi tiesiog šlykščiai.

Kai kuri nors gyvenimo sritis ryškiai dominuoja, neretai taip bandoma kompensuoti artimo žmogaus nebuvimą, užmaskuoti troškimus. Ir tada, kaip sakėte, nutrūkstama nuo grandinės, prasideda persivalgymas, gėrimas, nežabotas, bet nuviliantis seksas. Tai dėl vidinės tuštumos,gyvenimo beprasmybės jausmo. Vien darbas negali atstoti partnerio ar kitų nepatenkintų poreikių.

Gali suprasti, kodėl vyras išeina pas jaunesnę moterį. Skaudžiau, kai iškeičia žmoną į vyresnę moterį, slepiančią savo trūkumus po kilogramu "špakliaus". Ir dar ateina žmonai pasiguosti, kokia ta kita moteris pašėlusi.

Matyt, nauji santykiai patraukia kažkuo kitu, ko nepatyrė gyvendamas su žmona. Susitinka vyras ir moteris, išlekia žiežirba, ir jie atranda tai, ko savo sutuoktinyje nerado ar neįžvelgė. Paklausčiau, ar tai žmonai priimtinas toks bendravimas su buvusiuoju.

Kai įsimylime, partneris atrodo pats nuostabiausias, bet ne visada mums tinka. Išsikraustome iš proto, ir tampa nesvarbu, ar jis išgėrinėja, ar atsainus su mumis. Žmonės kenčia ir sako, kad labai myli. Bet galima mylėti ir gyventi atskirai, saugiai, tuo pačiu suteikiant sau progą sutikti tinkamą partnerį, sukurti puoselėjančius asmenybę, pagarbius, šiltus santykius.

Pažįstu moterį, kurios vyras keitė meilužes kaip nosines. Ji išlaukė, ir dabar, kai jis senstelėjo ir aprimo, jiedu gyvena kaip balandėliai.

Matyt, pasiekė vienodą brandos lygį. Kiekvienas turime skirtingą tolerancijos slenkstį, kiek galime iškęsti dvasinio skausmo. Kita moteris ilgus metus kenčia smurtą, o paskui sako: "Gana". Tai reiškia - priėjo ribą. Kartais žmonės nemoka gyventi be įtampos, nerimo, nesaugumo, persekiojimo, ir tai jiems yra natūrali santykių dalis.

Kokie tarnybinio romano pliusai ir minusai?

Pliusai yra tai, kad kartu dirbantys jaučiasi draugiška komanda, pasitiki, jų tie patys interesai, panašus intelektas. Įsižiebus aistrai, susituokia ir gali būti puiki pora. Bet jeigu pora išyra, kartu dirbti ir nuolat matyti liūdesį ir pyktį kito veide gali būti labai nejauku. Prasideda trintis.

Ar galima pakeisti palaidūną sutuoktinį?

Pakeisti kitą žmogų - lūkestis nerealus, mygtuko nepaspausi. Niekas nenori būti keičiamas. Žmogus gali keistis pats, jeigu nori, ir mokytis valdyti savo emocijas, potraukius. Labai reikia tarpusavio pagarbos, tolerancijos kito žmogaus kitoniškumui, jo netobulumui.

Reklamose afišuojami tobuli kūnai. Vienas vyras sakė, kad bijotų tobulos moters ir bėgtų nuo jos kuo toliau. Tad gal moterys turėtų mažiau kompleksuoti?

Vieni gal bijo, kiti gal kaip tik medžioja tokias moteris. Kiekvienas esame nuostabus, ir mūsų trūkumai kitam gali atrodyti patrauklūs ir žavūs: apgamėlis ant veido, maža krūtinė ar apkūnumas. Žmonės kartu gyvena, nes sutampa jų vertybės, požiūris į šeimą.

Girdėjau kalbant, kad intymūs santykiai vis dar pasotina, net pasidarė banalūs kaip lydytas sūris, nebevirpina juslių. Norisi reto ožkos sūrio - aromatingo, riebaus, su įsispaudusia šėtono kanopos žyme.

Reikia mokytis seksualinio raštingumo, pasikalbėti apie tai, keisti aplinką, rutiną, kad atsirastų aštrūs pojūčiai. Galima skristi į šiltuosius kraštus, kartu šokti su parašiutu. Potraukį stiprina emocinis ryšys, meilė, žinojimas, kaip kitą padaryti laimingą.

Psichologai pataria moteriai, išsiskyrusiai su mylimuoju, pasižmonėti, eiti į vakarėlius. Užtinusiomis nuo verksmo akimis, kapų lelijos mina?

Nutrūkusius santykius palyginčiau su artimo žmogaus mirtimi. Iš pradžių būna šokas, fakto neigimas. Partnerio ieškoma, bandoma išsiaiškinti priežastis, jį įtikinti, supurtyti, kažką ištaisyti ir susigrąžinti. Kilęs pyktis gali būti nukreiptas į palikusįjį, į aplinkinius, į save, ir kai jaučiamės labai prislėgti, gali atsirasti savižudybės rizika.

Kol brendame per sielvarto jūras, kol neišjaučiame visų jausmų, kol jie mumyse kunkuliuoja, negalime priimti netekties fakto ir atsitiesti. Svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris galėtų išklausyti.

Yra psichiatrų ir psichologų, pakeitusių tris žmonas, o paskutinioji santuoka irgi kabo ant plauko. Kodėl jie, taip gerai perpratę taisykles, nesusitvarko?

Gal tai ir yra susitvarkymas rinktis tokį būdą. Yra šventų dalykų mūsų gyvenime, bet ne tas laikas, kai vedybos buvo gerai apskaičiuotos, organizuotos, ir kiekvienam aišku, kur jo vieta. Dabar sudėtingesnis pasaulis ir poreikiai. Gyvename vieną kartą, turime laisvę rinktis.