Našlės malūno girnos

"Mano tėveliai gyveno labai vargingai Plungės rajone, Kulpų kaime. Dar nėjau į mokyklą, kai su mažesniais broliu ir sese žaidėm su degtukais. Sušąlę laužą kūrėme - ir troba supleškėjo. Kaimynai, pamatę virstančius dūmų debesis, mus per langą ištraukė. Buvau vyriausia, tad likau kalčiausia. Tuomet tėvai gavo bendrabutį Gargžduose, vėliau - trobesius Šiūpariuose", - prisimena pirmąjį ugnies krikštą Nijolė. Po jo sutriko mergaitės kalba, tad tėvai ją atidavė į Priekulės pagalbinę internatinę mokyklą. "Ten daug išmokau, o auklėtoja man mamą atstojo. Ji sakė, kad man čia ne vieta, ragino mamą mane atsiimti, bet tėvai nepanoro. Vieną mano sesę mokytoja priglaudė, ji zootechnikė, ūkininkauja dabar", - nuryja nuoskaudą Nijolė.

Kai paaugo, kaime ją užgauliojo, niekino dėl skurdo. Draugių ji neturėjo. Tik aštuoniolikmetė pirmąsyk nuėjo į šokius. Drovi, baikšti, ilgakasė... Kai baigė mokyklą, Priekulės siuvyklos vedėja norėjo priimti į darbą kruopščią siuvėjėlę, bet mama jau buvo suradusi Nijolei melžėjos darbą fermoje.

"Niekad nesu prieštaravusi mamai, tad nuo septyniolikos keldavausi ketvirtą ryto ir melžiau 50 karvių. Buvau purvabrydė."

Ištekėjo sutikusi kiek vyresnį savo žmogų. "Uošvė manęs nenorėjo, mat buvau iš pagalbinės mokyklos, iš fermos... Vyras dirbo elektriku, aš - melžėja, kolūkis mums skyrė kambarį aštuonbučiame, o paskui ir alytnamį Šiūpariuose. Čia, mokykloje, dirbu kiemsarge iki šiol.

Manasis buvo geras. Aš, vyrų nepažinusi, iš pradžių jo prisibijojau, bet paskui pripratau. Viena paskui kitą "atbėgo" dukros: Alina, Kristina, Laima ir Gintarė. Vis to sūnaus laukėme. Kol nebuvo "labdarinių", pasiūdavau mergytėms suknučių, kaimynams - užuolaidas. Kūrėme savo gyvenimą, kol lemtis parodė dantis..."

Nepakėlė likimo kryžiaus

Nijolė ir Anicetas Kiaulakiai svajojo ūkininkausią savo sodyboje: nuo aušros ligi sutemų lenkė nugaras, taupė, diržus veržė. Įgijo galvijų, tvartą ir naują daržinę surentė, tetrūko trobos.

"Nežinau, kaip ten buvo. Anicetas, rodos, nesudarė verslo plano, ir negavom tos paskolos namui, - atsidūsta moteris. - Ir pradėjo žmogus nykti akyse... Daug rūkė tą pavasarį... Matyt, sielvartavo, bloga mąstė, depresija jam buvo. Kai dviračiu matydavau tolstančią nugarą, atrodė kaip stagarėlis. Tą dieną jis mane apkabino, paklausė, ar nereikia darže pagalbos... Vyresnes mergaites prie parduotuvės buvo sutikęs, nupirko joms limonado...

Prisnūdau tą vakarą, mažoji tebuvo pusantrų metų, o pakirdau labai išsigandus, sapnavus, kad žiurkės puola. Atvažiavo anyta, mudvi susižodžiavom, ji pyko, kad mano vyras naktį namo negrįžęs. Susigeravusios leidomės į girią jo ieškoti, klupinėjome pamiške užtirpusia širdimi. Nujaučiau: bus jau ką sau pasidaręs, - pasakoja išgyventą siaubą Nijolė. - Uošvė pratarė: "Antai dviratis, antai ir Anicetas..." O aš stebeilijausi ir nieko nemačiau... Klūpėjo vyras po ąžuolu."

Gyvenimas, virtęs nuodėguliu

Nijolė sako tuomet praradusi protą: nemačiusi anei kaip jos žmogų palaidojo... Praėjus dešimčiai metų po vyro mirties ji vis dar sapnuojanti: "Kad gyvenu su juo, mudu petys petin darbuojamės. Pasąmonės kertelėj mane vis Anicetas susiranda. Gal todėl, kad kito vyro neturėjau. Man su keturiais vaikais nebuvo kada ieškoti. Ariau žemę kaip arklys. Kasmet po karvę parduodavau, pieną priduodavau. Norėjau, kad mano vaikams būtų geriau, oriau gyventi... Norėjau, kad liktume visi po vienu stogu."

Nijolė per aštuonetą metų pakeitė visus namų baldus, grindis, lubas ir sienas. Vien virtuvės remontas ir nauja šaldyklė, dujinė, garinė, visa virtuvės technika kainavusi apie 11000 litų. Jai vyras paliko malūną, tad našlė eidavo žmonėms malti grūdus, kilnojo 60 kg sveriančius maišus, kol "atsijungė": stuburo išvarža, trūkęs raumuo.

"Aš palūžau. Viena išlaikydama vaikus, plūkdamasi laukuose, prie girnų, po mėšlą braidydama, rąstus "Zeimeriu" pjaudama, malkas kapodama. Jau tada, kai vandenį semdavau, užklupdavo pamišimas: o gal man verčiau į šulinį šokti?"

Mena bejėgišką pyktį, žiaurius žodžius, per skausmą išsprūdusius, kaip viena dukra ranką susilaužė, o kita, iš mokyklos grįždama, po automobiliu pakliuvo ir susižalojo.

"Buvau kaip sulaukėjusi vilkė, nervai pašlijo, susirgau... Bet kai atsidūriau ligoninėje, daug ką supratau ir perkainojau..." - sako našlė.

Klausiu Nijolės, kaip nutiko, kad dviejų dukterų nenusaugojo, viena po kitos grįžo su "gyvu kraičiu"... "Kristina labai anksti įsimylėjo, gal penkiolikos. Ir aš labai ją puoliau, persekiojau, ieškojau po kaimą. O paskui man atsigirdo, ką dukra kaimynams sakiusi: "Jeigu mama taip mane puls, aš pasikarsiu!" Tai aš numojau ranka, ir pakviečiau įsimylėjelius po savo stogu.

Kai Kristina paskui savo mylimą vaikiną išvyko uždarbiaut į Angliją, močiutei paliko mažąjį Daimoną. "Sergėjau jį kaip savo akį, rodos, nė savo vaikų taip nemylėjau kaip tą nuostabų kūdikėlį. Nušlavusi kiemą, bėgdavau tekina jo žiūrėti, kad mergaitės galėtų mokyklon išeiti.."

2004-aisiais, kai Daimonui sukako dešimt mėnesių, Nijolės gimtadienio išvakarėse, prisėlino nelaimė. Užsikimšo kaminas.

"Snūduriavome su vaikeliu, kai išgirdau "šūvį". Pagalvojau, Gintarė ką sudaužė, nėjau net žiūrėti, bijojau mažąjį ir akimirkai palikti. O paskui pajutau kvapą... Basa išbėgusi laukan, kaimynams įdaviau spurdantį vaikelį, šaukiau: "Degam!", o jie iš pradžių netikėjo, kol išvydo iš vonios palėpėn persimetusią liepsną dūmais pro namo plyšius veržiantis. Ir iš salono liepsna ėjo." Moteris puolė vidun gelbėti, kaip ji manė, likusios Gintarės (ta su draugėm buvo išėjusi), ir prarado sąmonę. Smalkėmis apsinuodijusią reanimacijos palatoje atgaivino.

"Tuos ateinančius keturis mėnesius gyvenau kaip sapne. Neprisimenu, kaip iš Anglijos grįžo dukra, dar man gimtadienio šventę surengė..." - sako Nijolė.

Širdžių liepsna

Kaimynės Nijolę iš psichiatrijos ligoninės parsivežė į savo namus. "Kad aš to namo, visko, ką kruvinu prakaitu užgyvenau, pavirtusio nuodėguliu nematyčiau, kad širdis nelyštų. Pro langą mačiau, kad viskas sutvarkyta. Visa kaimo bendruomenė su vaikais ir seniūne Nijole Ilginiene priešaky ėjo gaisravietės valyti. Manęs gailėjo. Gaisrininkai net gėlynų neištrypė..."

Kurį laiką moteris, vaikus anytai patikėjusi, glaudėsi pas kaimynes, mamą ir dukrą Jovitą Mingelienę ir Liną Šlepetienę. O šios saugojo ją kaip mažą vaiką. Suleidusios vaistų, užrakindavo. Nijolė neteko 23-ų kilogramų svorio, bet vis veržėsi darbuotis, malkų pjauti, žiūrėt, kaip jos mergaitės.

Netrukus šeimyna susirinko buvusioje kiaulidėje. Laikiname būste. O ant griuvėsių išlikusio apdegusio kamino gandrai lizdą susisuko... Ir netikėk, žmogus, Dievo siunčiamais ženklais... Kad pirmagimė Alina, baigusi Klaipėdoje turizmo ir verslo mokyklą, laukiasi, Nijolė susizgribo, kai po šios širdimi jau pusmetį gyvybė spurdėjo. Prieš mėnesį gimė sveikutė gražutė anūkėlė Orinta.

Nijolė sako nežinanti žodžių, vertų atsidėkoti jos naują būstą didvyriškai mūrijusiai bendruomenei. Pinigais namų netekusias parėmė Pranas ir Kazytė Kempiai iš Gargždų, dukros Laimos krikšto motina ir Nijolės vyro pusbrolis. Jų dėka žiojinčiose kiaurymėse sušvito langai, apšiltinti kambariai. Medienos davė Laima ir Algis Kareivos. Žmonės sunešė drabužių sudegėlėms ir sutempė baldų iš palėpės. O seniūnė Ilginienė, pasirūpinusi darbininkais, namą atstačiusiais, dar ir pati surado devynetą įmonių rėmėjų...

Nijolei prieš trejetą mėnesių teko palaidoti savo mamą. Ji vėl atsidūrė ligoninėje. Tačiau nors nykiais žiemos vakarais prisipažįsta panyranti į neviltį, moteris jaučiasi dėkinga gargždiškei psichoterapeutei Nijolei Guogienei, grąžinusiai jai viltį.