Mylėti Kėvišą ar nemylėti

Galimas daiktas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė yra ne vienintelė, kurią po ilgų metų prisimena jos buvę mokiniai, vadindami „nerealiausia“ pedagoge. Ir greičiausiai ne vien dėl abipusiai pagarbių santykių, bet ir dėl jos reiklumo sau, aktyvios laikysenos tiek švietimo, tiek politikos atžvilgiu. Šit įniko studijuoti sociologiją Vilniaus universiteto magistrantūroje („Jei nesimokysiu, prarasiu savigarbą“), o prieš kiek laiko didelio internautų dėmesio sulaukė mokytojos kreipinys Lietuvos valdžios pasitikėjimą praradusiam įstaigos vadovui: „Laikykitės, pone Kėvišai“...

- Ar nepatiriat keblumų bandydama sutaikyti teoriją su praktika, turėdama apsčiai pavyzdžių, kai pilietis susikuria patogų ir saugų būvį gudraudamas, apgaudinėdamas, meluodamas, imdamas kyšius ir panašiai?

- Vaikus tai irgi jaudina, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad vis dėlto yra ne skirtingi mokyklos ir suaugusiųjų pasauliai, o vienas pasaulis, kuriame esame pridarę ne tiek ir mažai, tarkim, dalykų, kurie privalo keistis. Vis dėlto žmogiškasis pradas siekti gėrio, norėti jaustis patogiai, saugiai yra įgimtas. Nė vienas, pažeidinėjantis įstatymus ar imantis kyšius, nesijaučia ramus, nes žino, kad galbūt pasikeis politinė situacija, galbūt dings „stogas“, kurį turėjo, ir jis bus užkabintas, - jie gyvena, manyčiau, didžiulės įtampos lauke.

- Dėl to ir tarėte „Laikykitės, pone Kėvišai“?

- Aš gyniau ne Gintautą Kėvišą. Gyniau žmogaus teisę naudotis įstatymu. Aš gyniau sampratą, kad nesvarbu, kas tu esi: Kėvišas ar prezidentas, Litvinaitė ar bomžas, svarbu, kad šitą valstybę kuriančiųjų bendrijoje bendru susitarimu yra priimti įstatymai, kurių pažeidinėti nė vienas iš jų neturi teisės, nepriklausomai nuo to, ką jis veikia, kuo užsiima, patinka jis mums ar nepatinka. Priešingu atveju mes į pirmą vietą iškeliame tikėjimą, kad yra gerų žmonių, nelabai gerų žmonių ir labai blogų žmonių. Ar jis galimai sukčiavo dėl to, kad yra galimai niekšų niekšas ir užtat jį reikia išmesti, ir kai jį išmesime, į jo vietą ateis žmogus angelas, kuris nesukčiaus? Tad gal būtų laikas sudaryti superetikos komisiją, kur didieji teisėjai ir kiti šventieji, pagal moralinius imperatyvus patikrinę žmogaus dorovę, leistų ar neleistų jam dirbti vadovu? Perkėlus teisinę problemą į moralinių svarstymų sritį, išeina didžiulė painiava, užtat ir sakau, reikia labai griežtai įvesti teisės dominavimą. Ir tada nereikės galvoti, mylėti Kėvišą ar nemylėti.

- Negi jis nesityčioja iš visų, pabrėžtinai akcentuodamas veiklos skaidrumą, kai net nepašvęstajam ji sukelia kitų minčių?

- Man irgi atrodo, kad jis tyčiojasi, bet gal tai padės valdantiesiems suprasti, kad laikas sutvarkyti įstatymus, laikas sutvarkyti konkursus, kurie seniai Lietuvoje yra tapę parodija. Nesu psichologė, kad imčiau svarstyti, kam Kėvišui reikia tiek materialinių vertybių, kad jis galėtų ramiai miegoti, - šio žmogaus nepažįstu, bet nenoriu būti ta, kuri rūšiuoja žmones į gerus ir blogus. Nenoriu su visais pūsti į vieną dūdą, tad sakau: jei jis pažeidė įstatymą, turi už tai atsėdėti, jei nepažeidė, tai ko mes jį terorizuojam. Jis yra mūsų valdininkijos hiperbolizuotas paveikslas. Tai reiškia, kad yra sukurti tokie įstatymai, kurie neužtikrina, kad žmogus, einantis aukštas pareigas, jomis nepiktnaudžiautų savo naudai, kad nedarytų, kas jam patinka, o jeigu pradėtų blogai elgtis, būtų visas teisinis mechanizmas jam nubausti. Tai reiškia, kad egzistuoja nebylus susitarimas: juk ateis kita partija į valdžią, juk susodins į vadovų kėdes savus ir tie ketverius metus naudosis savo padėtimi, tenkins savo poreikius, o kai ir jie pasitrauks, ateis kitų eilė pildyti kišenes, statytis namus ir pirktis sklypus, jeigu jų dar bus likę. Mes gyvenam iškreiptų sąvokų šalyje, iškreiptų žodžių šalyje. Vadinasi, jei tu elgsies ne taip, kaip kažkam patinka ar reikia, tau bus pasakyta „nepasitikiu“ ir teks tyliai susirinkti daiktus, nes į tavo vietą numatytas kitas. Palaukit, aš kaip pilietė nenoriu, kad įstatymus pažeidęs žmogus tyliai susirinktų daiktus ir išeitų, aš kaip pilietė noriu, kad išeitų pagal nuopelnus - į poilsį, kitą darbą arba į kalėjimą, ir viskas.

- Tradiciškai viskas baigiasi pagal kitokią schemą...

- Susidarė klanas, valdančiųjų klanas, kuris gyvena pagal savo normas ir pagal savo įstatymus. Maža to, pats baisiausias, pats tragiškiausias dalykas yra suvokti, kad didžioji dalis šito klano yra totaliai primityvūs. Kaip mes leidome, kad tokie žmonės būtų mūsų vadovai.

- Kaip mes leidžiame, kad įstatymą nusvertų turtai.

- Visi nori materialinių gėrybių, jos svarbios mūsų egzistencijai. Save laikau materialiste ir labai retai dirbu be honoraro, vien tik dėl to, kad noriu už kažką padaryti darbą, nors savanorystę palaikau ir pagal galimybes kartais joje dalyvauju. Šventai tikiu, kad už darbą turi būti atlyginama. O kaip padaryti, kad žmogus nesigvieštų pinigų, kurių neuždirbo? Nežinau kitos išeities, tik įstatymą.

- Tik kaip įtikinti jauną žmogų, kad laikantis įstatymų galima pasiturinčiai gyventi ir Lietuvoje?

- Iš tikrųjų mūsų jauni žmonės labai nesaugūs. Viena universiteto dėstytoja pastebėjo tokį fenomeną: juos priima į darbą bandomajam laikotarpiui ir po trijų mėnesių kaip niekur nieko išmeta it pigius rūbus, ir ima naują partiją, - šiandien taip elgiamasi, pasirodo, ne tik su daiktais, ne tik su informacija, bet ir su žmonėmis. Prieš 20 metų žmogus ateidavo į darbą ir visi žinodavo, kad jį reikės mokyti tris mėnesius, pusę metų, visas kolektyvas įdėdavo pastangų, kad jis taptų puikiu bendradarbiu ir, aišku, paskui vien dėl to gailėjo jį atleisti. Dabar to nebėra: jis pereina tris keturis tokius slenksčius ir susikrauna lagaminą, nes toks darbdavių elgesys ima kirsti per orumą - gal jis nevykėlis, kad jį atleidinėja...

- ...ir dar nugnybdami algos...

-... ir dar nesumokėdami pinigų, nes sako, prastai dirbai. Pasirodo, tokia kai kurių įmonių strategija taupyti lėšas. Kai dėstytojas davė užduotį nurodyti emigracijos Lietuvoje priežastis ir kelis problemos sprendimo būdus, galvojau galvojau apie emigraciją ir supratau vieną dalyką: šiandien beprasmiška tirti, kodėl išvažiuojama iš Lietuvos, šiandien reikėtų atlikti tyrimus, kodėl tie, kurie liko, dar neemigruoja. Logika tokia: reikia labai atidžiai ištirti, kodėl, ir stengtis padauginti tą gerumą. Mokykloje teiravausi vaikų, kas jiems brangiausia Lietuvoj, vieni sakė - gamta (jeigu tokiais tempais bus aptveriamos ežerų pakrantės, jos nebeliks), kitiems svarbi aplinkybė buvo ta, kad čia gyvena artimieji, draugai (stiprinkime bendruomenes, duokim joms didesnes savivaldos teises, gausinkime jas)... Ne visi juk palieka Lietuvą dėl mažų atlyginimų, dažniau išvažiuoja dėl atlyginimo ir kainų santykio, dėl socialinių žirklių, - tai bandykime tas žirkles suskliausti. Ima pyktis, kai girdi valdininkus džiaugiantis, koks Lietuvoje didelis BVP, koks didelis vartojimas, - negi jie mano, kad mes visi tokie beraščiai? Gitanas Nausėda kažkokiam straipsnyje teigia, kad Lietuvoj neišvengiamai viskas ir bus brangiau, nes jos labai ribota rinka. Negi jis nuoširdžiai mano, jog švietimo sistema tokia supuvusi, kad būriai žmonių baigė mokyklas taip ir nesužinoję, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje ir jau vien dėl to jos rinka savaime negali būt maža, nes ji yra bendrosios rinkos dalis.

- Skaistykla, anot vieno garsaus rašytojo, yra tada, kai žmonės kenčia dėl to, kad yra nemylimi, na, o pragaras prasideda žmonėms pamiršus meilę, jie tiesiog kenčia ir nebežino, kodėl.

- Manot, nematau, kiek Lietuvoj yra nereikalingų žmonių. Rytą, kai einu į savo darbą, matau vyrų būrelį, kurie laukia mašinos, juos vežančios į statybas, jie suvargę, ir kai aš eidama pro šalį sakau „labas rytas“, tik keli atsako į pasveikinimą; dalis nuleidžia akis - jiems turbūt gėda jų išvaizdos, uždarbio, jiems gėda gyventi šitokį gyvenimą... Tada nekyla klausimas, kodėl jie geria, kodėl smurtauja arba emigruoja, nes jie iš tikrųjų gyvena apgailėtiną gyvenimą: iš tų 450 eurų vos susimoka už butą, valgį, bet neišgali nuvežti savo vaikų prie jūros arba nueiti su jais, tarkim, į koncertą. Gal jie yra iškalę Žalgirio mūšio datą, matematikos formules, bet jos nepadeda jiems rasti geresnio darbo ir jaustis tiesiog reikalingesniems. Kas jiems belieka - išvažiuoti. Įdomu, ką jiems išvažiavus darys tie, likę su savo dideliais dvarais, prabangiais automobiliais, nusavintomis paežerėmis...

- Atsiveš tarnų iš užu sienos.

- Ar jie iš tikrųjų mano, kad jausis ramūs, saugūs ir laimingi, kai vadinamoji darbo jėga bus žmonės iš svetur? Žmonės iš svetur, ypač iš Artimųjų Rytų, iš musulmonų pasaulio, labai dažnai atvyksta su nuoskauda ir neteisybės jausmu, kad turi plauti baltiesiems gatves ir jiems tarnauti. Buvau Švedijoj šią vasarą ir mačiau imigrantų minios apgultą parlamentą ir plakatus su šūkiais, klausiančiais, ar jie prastesni, kad jiems, tiek metų gyvenantiems Švedijoje, neleidžiama balsuoti? Nesu rasistė nacionalistė, tiesiog labai sąmoningai įspėju, kad galima gabentis darbo jėgą traukiniais lėktuvais laivais, galima atverti visas sienas duris langus kaminus, kaip ragino Angela Merkel, bet privalu patiems sau pasakyti, kad tie, kurie atvažiuos, taip pat bus žmonės, vadinasi, mums lygūs, vadinasi, galintys naudotis visomis galimybėmis ir teisėmis, kuriomis leidžiama naudotis ir kitiems. Savaime suprantama, kažkiek procentų Lietuvos įstatymų ir tvarkos teks pritaikyti kitos civilizacijos, kito tikėjimo, kitų papročių visuomenės nariams.

- Valdžia turi planų juos integruoti...

- Pala, o kodėl jie turėtų integruotis? Kodėl mes nusprendėm, kad mūsų kultūra ir gyvenimo būdas yra toks kerintis, kad kažkas turėtų atsisakyti savo tėvų kultūros, papročių, kalbos, tradicijų, religijos ir priimti mūsų? Visos kultūros yra lygios, visos kultūros yra vienodai vertingos; kultūra sunyksta tik tuo atveju, jei mažuma asimiliuojasi, bet jeigu yra tam tikra greit besidauginanti populiacija, sugebanti palaikyti savąją kultūrą, tai kodėl, sakykite, ji turi išnykti? Kultūrų asimiliacijos vyksta šimtmečiais, labai ilgais šimtmečiais, ir labai retai būna sėkmingos. Galų gale galime remtis savo tautos istorija: mus bandė nutautinti, atimti kalbą, raštą, mokyklas, - kuo labiau varžė, tuo labiau priešinomės...

- Ir atvirkščiai, - šiandien jau kitoks paveikslas.

- Tad kodėl kitų kultūrų atstovai turėtų perimti tai, ko patys lietuviai nebevertina? Jeigu nenorim gyventi daugiakultūrėje valstybėje, puoselėkim savąją kultūrą. Estai, pavyzdžiui, yra įsipareigoję konstitucija kurti tokią valstybę, kurioje estų tauta išliktų ir gyvuotų per amžius. Ir bet kokia kaina pasiryžę siekti, kad estų bendruomenė ten dominuotų. Jie priėmė tokį sprendimą. Lietuvai tiesiog reikia apsispręsti, kokia šalimi ji nori būti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“