Taip, šiek tiek. Per televizorių: šen ir ten interviu padalinau, taip ir pasveikinau. O dovanų nedovanojau.
Kada paskutinį kartą judu bendravote?
Per Kalėdas. Aš buvau pas Kristiną - ir ji atėjo. Pasiteiravome vienas kito, kaip sekasi, ir viskas.
Turite bendrų anūkų. Kokia Ala močiutė?
Ji daug dėmesio skiria anūkams. Žinote, ji tam turi galimybių: pavyzdžiui, užmiestyje, name, jie būna dažnai, ypač vasarą, visa šeima.
Šventojoje |
Ką jūs manote apie dabartinį buvusios žmonos išrinktąjį?
Tą patį, ką ir jūs - man įdomu, tačiau sykiu ir vis vien. Mes sveikinamės ir su Filipu, kai susitinkame, ir su Maksimu Galkinu, betgi nesame nei draugai, nei geri pažįstami.
O kokia Ala šeimininkė?
Oi, juk 40 metų praėjo. Šeimininkė - tai ta, kuri ir valgį gamina, ir skalbia, ir lygina? Tai ji visa tai darė. Mūsų laikais, kai buvome studentai, nebuvo jokios prabangos, antį kepdavom per šventes, o šiaip - sriuba ir košė, kiaušiniai, dešra. Ji viską darė, būdavo skanu. Ir dar Ala niekada neleisdavo man eiti nelygintais marškiniais arba neišlygintu kelnių kraštu.
Ar Pugačiova dosni - širdimi ir materialiai?
Jeigu prisiminsime, tai kadaise, dar sovietiniais laikais, man reikėjo pasiskolinti 200 rublių iki algos. Tada Ala man iškart paskolino. Ir aš iki šiol jai neatidaviau. O ji niekada man nepapriekaištavo dėl to, nors kartą buvom tai prisiminę, juokėmės. Ji dar galbūt ir mano giminaičiams padėdavo, kai gastrolėse būdavo: atsimenu, kartą brolis sirgo... O aš pats daugiau nesikreipiau.
Ji visada mėgo plačius mostus?
Tada jos platumo visiems nebūtų užtekę - mes kukliai gyvenome. Tada Pugačiova turėjo stipriai pasispausti, kad nusipirktų batelius. Jeigu pirkdavome kokį nors daiktą, tai abu žinojome - iki 25-os, pavyzdžiui, reikia ištraukti. Pirmasis mūsų pirkinys buvo čekiški miegamamojo baldai. O štai romantikos mūsų gyvenime kažkaip ir neprisimenu: mes gi abu buvome užsiėmę žmonės.
Parengė Olga Beleičeva
Rašyti komentarą