Muzikantas - kaip sportininkas: auginasi raumenis

"Kai žmones pakvieti pažiūrėti operos, jie įsivaizduoja, kad ateis stora moteris, suners rankas ant krūtinės, išsižios, kad net kulnys matysis, ir atliks savo ariją. Iš tiesų opera - labai rimtas, įdomus žanras", - sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baritonas, jauniausias solistas Rokas Spalinskas, kurio visa šeima susijusi su muzika: tėvas - birbynininkas, mama - kanklininkė, sesuo - Kauno simfoninio orkestro perkusininkė. Beje, ji yra pirmoji mergina, Muzikos ir teatro akademijoje baigusi mušamųjų specialybę.

Rokas pasakoja augęs ansamblio "Disvytis" salėje. Atsimena, kaip muzikantai šliaužiojo ant kelių, ieškodami skudučių, kuriuos buvo paslėpęs kažkokiame plyšyje... Iki pradėjo lankyti mokyklą, buvęs chuliganas. "Mama sakė, kad dainuodavau dar neišmokęs vaikščioti, vonioje, nes ten gera akustika."

Buvo įstojęs studijuoti transporto inžineriją Vilniuje, bet tuoj supratęs, kad nedomina. Dabar studijuoja solinį dainavimą Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Grojate skrabalais. Kam baritonui šis senovinis instrumentas?

Džiazo improvizacijų jais nepagrosi, bet yra dvi oktavos klavišų, ir groji klasiką ar liaudies kūrinėlius. Didelis efektas, kai greitas kūrinys: žmonės sako - šakės, net nematyti, kaip tos rankos juda. Mama vadovauja "Ralio" kolektyvui; kai nebuvo grojančio skrabalais - pastatė mane, paaiškino sistemą, ir per 13 metų krūvis didėjo, meistriškumas augo.

Instrumentas egzotiškas. Seniau piemenys karvėms po kaklu kabindavo medines dėžutes su liežuvėliais - būdavo paprasčiau surasti nuklydusią. Dabar skrabalais iš klevo groja vestuvėse ir šokių kolektyvuose. Lietuvoje yra tik du juos darantys meistrai.

Kaip dar būdamas studentas patekote į Muzikinį teatrą?

Pats save pagaunu, kad einu per miestą ir balsu dainuoju, tada sustoju: gal žmones tai gąsdina? Scenoje atsigaunu. Norisi to didesnio vaidmens, dažniau išeiti į sceną, pasidalinti muzika su žiūrovais, o ne save parodyti. Nors, sako, gimusiems po Liūto žvaigždynu būdingas bruožas sublizgėti.

Pirmas žingsnis buvo it aklai vištai grūdas. Muzikiniame statė spektaklį vaikams "Buratinas", dalyvavau atrankoje, po to - du mėnesiai tyla. Kažkas atsisakė katino vaidmens, atsirado tuščia vieta, ir gavau didžiulės patirties, nes spektaklyje katinas turi nemažai veiklos. Dar po pusantrų metų gavau vietą chore, o jau metai esu jauniausias solistas. Viskas palaipsniui. Aš, aišku, esu žmogus, kuris nori rezultato iš karto... Bet reikia įgyti pasitikėjimo - kitų ir paties savimi.

Jauna režisierė Rūta Bunikytė į spektaklį apie Čarlį Čapliną įtraukė sceną su lėle. Man tai buvo gera patirtis dainuoti ir vaidinti su ja.

Ar vyresnieji solistai nesišaipo, nevarinėja?

Yra pagarba. Pasitaiko ir aikštingų, pasipūtusių artistų, bet nesityčioja, nėra kobrų lizdo. Kuo didesnis kolektyvas, tuo plačiau veikia "sugedęs telefonas" arba grupės žmonių, nemėgstančių vienas kito. Stebiu, bet lieku neutralus. Kartais atmosfera įkaista, tai turbūt priklauso nuo mėnulio fazių: eina koks kolega priešais, o tu galvoji, kad neverta užkalbinti, nes bus blogai...

Prašalaitis įsivaizduoja, kad artisto gyvenimas - vienos linksmybės.

Repeticija repeticijai nelygu. Statome Donicečio operą "Meilės eliksyras", išmokti mintinai tekstą - didžiulis darbas, o dar reikės dainuoti. Užsibrėži tikslą tarsi dalyvauti kokiose varžybose: diena iš dienos pakelti vis didesnį svorį, nubėgti vis ilgesnį atstumą per greitesnį laiką. O kai prasideda bendros repeticijos, turi suprast, ko režisierius iš tavęs nori. Šiais laikais turi būti universalus: ir aktorius, ir šokėjas. Aš nemėgstu šokti, esu Buratinas, reikės vaikščioti į baleto trupės repeticijas, bent jau kartu daryti apšilimą plastikai lavinti.

Sakoma, atėjęs į operą pirmąkart arba ją pamilsti visam gyvenimui, arba niekad ir nebepamilsi.

Kai žmones pakvieti į operą, jie iškart įsivaizduoja, kad išeis stora moteris, suners rankas ant galingos krūtinės, išsižios, kad matysis kulnys, padainuos savo ariją ir išeis. Kad nieko nesupras. Iš tikrųjų opera yra labai rimtas žanras, jis privalo būti kiekvieno teatro repertuare. Žmonės mėgsta operetę, bet tai tas pats, kas skaityti romaniūkštį.

Mokate grimuotis?

Nemoku. Tai menas ir mokslas. Pusmetį akys labai ašarodavo, nes teatre visiems, net vyrams, paryškina akis, kartais - lūpas. Peruko neteko dėvėti, bet su mano dydžiais sunku pritaikyt drabužius iš to, ką jau turi, tenka siūti naują fraką ar smokingą, ar ieškoti jų pigių rūbų parduotuvėje.

Kartą po spektaklio 10 minučių valiausi grimą, bet kai nuėjau pas draugus į svečius, tie paklausė: "Ar tu pasidažęs?"

Kiek įsijaučiate į vaidmenį?

Kuo labiau į vaidmenį įsigyvensi, o save, Roką, paliksi šalia, tuo geriau. Man spektaklyje "Adata" reikėjo peržengt per save, nes manau, kad esu kultūringas žmogus, o ten reikėjo gerti, spjaudytis. Buvo sunku, bet po kelių mėnesių darbo sulaukiau iš kolegų replikų: "Na, Rokai, nesitikėjom kad tu taip gali." Džiaugiuosi, kad įtikinau, kad ne mane scenoje matė, o kitą žmogų.

Skaičiau reportažą, kaip Amerikoje eilėje pas psichoanalitiką laukia televizijos laidų vedėjai, dainininkai, kurie dėl amžiaus neteko rampų šviesos, viso to dėmesio ir jaučiasi klaikiai...

Tai drama. Esu matęs žmonių, kurie su kitais artistais žiūrėdami pobūvių skaidres sakė: "Na va, mano nė vieno ūso nematyti. Gal man jau metas pasitraukti?" Kada nors teks ieškoti alternatyvos.

Tikriausiai nenorėtumėte antros pusės, kuri būtų artistė? O gal nuolankios namų šeimininkės?

Solistai juokauja, kad ideali žmona būtų pianistė. Be abejo, norėčiau, kad suprastų, kuo užsiimu. Maža būtų vien grožio - tuščia, neįdomu. Merginos žavi paprastumu ir nuoširdumu, galėtų būti buhalterė arba autobuso vairuotoja. Jokiu būdu nenorėčiau, kad garbintų. Darbas teikia didžiulio pasitenkinimo, juo gyvenu, į darbą einu kaip į žvejybą. Galėčiau keltis nors ir trečią ryto.

Ar lieka laiko meilės romanui?

Tam laiko visada atsiras, nors galėčiau būti šiek tiek mažiau varžomas laiko...

Ar nulipus nuo scenos ir gyvenime pakanka "draivo"?

Mane retai pamatysi surūgusį. Gyvenime niekad nemėgau dviveidžių: siutina, kai žinau, kokia situacija buvo, o žmogus kalba visišką melą. Negaliu nepasakyt, kad nusikalba.

Stengiuosi vaidmens neparsinešti į namus, o kai nuovargis išsunkia, geriausias išsigelbėjimas yra saldumynai arba sportas: mėgstu tinklinį prie jūros žaisti.

Nesilaikau silpnų filmų stereotipų, neva tikras vyras geria alų ir išėjęs iš baro mušasi. Mano draugai - tokie, kurie buvo šalia bėdoje ir džiagsme. Vienas geras draugas dirba aplinkos inžinieriumi, baigė krikščionišką koledžą, kitas - krepšininkas.

Apie ką pasvajojate?

Norėčiau įkelti koją į televiziją. Ne į realybės šou, bet nusifilmuoti filme, seriale - tai irgi scena, tik kitokia.

Kaip sekasi dainuoti su partnere, su kuria gyvenime pešatės?

Yra žodis "reikia", tokia duona, žiūrovas neturi suprasti, kad kapojamės. O kai dainuoji su simpatiška moterimi, patenki į kitą erdvę, įsiplieskia kibirkštis, suvirpa stygos.

O žiūrovą jaučiate? Ne tada, kai kosėja.

Sunku apibrėžti grįžtamąjį ryšį. Kartą grojau skrabalais, atsistojo vyras ir ėmė šaukti, kad groju su fonograma, kad eičiau šalin. Tiek buvo įdėta darbo, norėjai gero, o tave į šuns dienas deda. Viduje viriau, bet stojausi, lenkiausi. Būna, kad širdis po koncerto plaka lyg būtum užkopęs į Himalajus, žmonės šypsosi, kažkas linguoja, užtenka vienas švytinčias akis atrasti, ir įgauni kitą pagreitį.

Ar vis dar dainuojate vonioje?

Taip, arijas, kurias rytais mokausi, bet galiu užtraukti ir Povilaičio dainą "Žaros šilkinės".