Papurgalvių Kinijos šilkinių vištų paklausa didžiulė, tad nešdamos pelną, jos padeda išlaikyti visą veltėdžių ūkį. Jaukios kaip šunys, švarutėlės. Per metus deda vos 30 kiaušinių. Didelis perėjimo instinktas, tad joms pakišami fazanų kiaušiniai. Būna cirkų, kai jos pešasi, ir dramų, kai į aptvarą įsigauna šeškas ar kiaunė. Didžioji dauguma dekoratyvinių vištų kilusios iš Azijos. Barzdotą beuodegę araukanų vištą išvedė Pietų Amerikos indėnų gentis; šių kiaušiniai žalsvi arba žydri. Prieš šešetą metų toks kiaušinis (neva neturįs choresterolio) kainavo dešimt dolerių. "Ispanės" juodosios minorkos puikios dedeklės ir skraidūnės, perlekia aukštą tvorą; reikės stiklo stogo. Kas jas pamato, stoja į eilę įsigyti, kainos nepaiso. Bramos gyvena net aštuonetą metų, skudurinei žąsiai - penkiolika: "Ar pjausi gulbę, nors jai ir šimtas metų būtų?" - retoriškai klausia žmogus.
Baltieji povai jaučia savo vertę |
Išdidūs vaikštinėja paukščių karaliai - grynai balti povai, smalsūs ir nebaikštūs. Nėra buvę, kad paprastas povas dėtų kiaušinius jau vasario mėnesį, kaip šie. Gražu žiūrėt, kaip šoka, vilioja pateles. Lesa kviečius, burokus, žirnius, vasarą - žolę ir morkas. Kaukazo didysis kalakutas karingai šoka šeimininkui ant galvos, ypač kai tas vilki raudoną drabužį. Indiškos butelinės antys, per metus padedančios 300 kiaušinių, dar vadinamos bėgikėmis, bet gerai pavaikius, krenta ant pilvo. Urvinės rudosios antys gamtoje pasirenka apleistą lapės ar barsuko urvą. Kažkuri egzotiškos rūšies žąsis "susimetė" su skudurine žąsimi, bet hibridukų šeimininkas sakė neveisiąs. Perlinės vištos, tarsi išsiuvinėtos karoliukais, aršiai kovoja už teritoriją: štai pora viešpatauja vieni visame voljere. Jos kapoja kitus paukščius.
Ir apokaliptinis žvėris...
Pietų Amerikos laukinės kiaulės - apykaklytieji pekariai, atrodo meiliausi baikštūs padarai, bet jei glostysi, pirštus nukąs. Šis visaėdis, nepalaužtas nelaisvės žvėris - agresyvus, suėda viską, kas jos kelyje - paukščius ir žiurkes. Veda tik vieną - du paršiukus, kas nebūdinga vislioms deglosioms. Nėštumas trunka net 144 dienas. Keista, bet porą metų tos kanibalės suėsdavo savo jauniklius, po to patinas buvo atskirtas, landą į patelės migį užritinus akmeniu. Dabara perakiai susilaukė jauniklių, rudenį seniai vėl pratęs giminę. Šiaip tai bendruomeninis žvėris, laisvėje patelės prižiūri ir svetimus palikuonis. Į purvyną niekada nebris, mėgsta maudynes. Joms sušeriami kritę viščiukai. Grįžta kartą Mindaugas iš kelionės po kalnus, žiūri - primėtyta gaudyklių, o tie mokinukai, kurie gaudė pabėgėles upės pakrantėmis, net supratimo neturėjo, kokią bestiją vaikėsi. Kur jos eina - ten kiaura, tad aptvaro apačia cementinė, o tvora aukšta, nes šie paršeliai nori "skraidyti", ir jiems neblogai sekasi.
Kamerūno oželiai itin laipūs. Jie, vargšeliai, daugelyje šalių naudojami moksliniams bandymams kaip laboratorinės žiurkės. Kai šeimininkas ištaiko laisvą valandėlę, ožiukai laipioja jam ant pečių ir ritasi kūliais. O štai vietnamietiškas kiaulius nekenčia šunų, visada pasiryžęs nudobti kokį. Pagaliau glostome šio minizoosodo stebuklą - stambią auksaakę Afrikos karčiuotąją avį. Keliskart perklausiu, ar tai ne ožys, ne koks avies ir ožio hibridas? Pasirodo - grynas avinas, kuriam vieni ir tie patys ragai tarnauja visą gyvenimą. Pasitaiko, šis avinas užmuša savo gentainius, štai jau nudobė patiną ir pribaigė patelę, apimtas beprotiško įtūžio. Mindaugas sako, jog tai protingas, žmogui palankus žvėris, bet kai ateina rujos metas, nepripažįsta jokio įsibrovėlio. Kai prireikia apdildyti jam kanopas, nes uolų čia nėra, ketvertas vyrų laiko po vieną koją, penktasis - galvą. Kai lankėmės, karčiuotasis avinas sergėjo patelę, kuri slėpėsi namelyje su jaunikliu.
Mindaugas Ivanauskas sako nemėgstąs liesti laukinio paukščio, bet jei žmonės jam atveža sužeistą, jis kartais gabena paukštį ornitologams į Kauno zoologijos sodą. Tėviškai keliasi prižiūrėt susirgusio augintinio naktimis, nors tikina nesąs iš tų pasišventėlių gyvūnų mylėtojų, kaip, tarkime, moteris iš Žemaičių Kalvarijos, kuri mylimoms pelėdoms išmaitinti augina palėpėje armiją žiurkių. Kai lankėmės, Mindaugas ruošėsi vežt perint kiaušinius į Rygą; gal mainais gaus kokį giesmininką? Paklaustas, ar kada parsives į gyvasties ir balsų sklidinus namus žmoną, Mindaugas šneka apie ją kaip apie rojaus paukštę: "Moteriai ne vieta sukinėtis tvarte, tad jos ten neleisčiau. Ir pinigų niekada neparneščiau - viskas atitenka gyvūnų labui".
Rašyti komentarą