Milos Forman: "Neturėjau progos pažinti savo sūnų"

"Pirmasis žiūrovas, apie kurį aš susimąstau filmuodamas filmą, - tai aš pats. Ne, aš, žinoma, noriu, kad mano filmai būtų įdomūs kuo didesniam skaičiui žmonių, bet pirmiausiai jie turi patikti man pačiam."

Apie atminimą

"Kai pernai metais mano gimtajame miestelyje Časlave vieną iš gatvių pervadino į Formano, aš nuvykau ten dėl savo tėvų atminimo. Nežinau, kur jie palaidoti. Mano motiną areštavo gestapas kartu su kitomis moterimis, kurios prekinosi vienoje iš parduotuvių. Kažkas įmetė ten atsišaukimų, ir parduotuvės šeimininkas juos įdavė. Visas paleido, išskyrus mano motiną."

Apie sūnus

"Pasivaikščiojimą" stačiau kartu su sūnumis Peteriu ir Matejumi. Buvau labai laimingas, mat iki tol beveik nepažinojau savo sūnų. Kai emigravau, jie dar po stalu ropinėjo. Ilgus metus neturėjau galimybės jų matyti, paskui mes bendravome po keletą dienų per metus. Kaip viena šeima niekada negyvenome iki šiol. Man tai buvo didelė dovana."

Apie namus

"Savo namais laikau tą vietą, kur gyvenu - Konektikuto valstijoje, kur gimė kiti mano sūnūs dvyniai. Kuo save laikau - čeku, europiečiu ar amerikiečiu? Priklauso nuo to, kur esu. Čekijoje jaučiuosi čeku, Amerikoje - amerikiečiu."

Apie sistemą

"Mano filmų herojai dažnai kovoja su sistema, su visu pasauliu, nes visa žmonijos istorija - šios kovos istorija. Mes kuriame visuomenines sistemas norėdami palengvinti sau gyvenimą. Pagal idėją, jos turėtų mums tarnauti, už tai mes ir mokame mokesčius. Bet praktikoje viskas atvirkščiai. Sistema pradeda elgtis taip, tarsi turėtų teisę mums įsakinėti. Tarsi ji mums mokėtų, kad mes elgtumėmės taip, kaip jai reikia. Tai amžinas konfliktas, iš kurios visada sėmėsi peno dramos kūriniai."

Apie tankus

"Kai sovietų tankai įvažiavo į Prahą 1968 metais, aš buvau Paryžiuje. Ar ne? Kurgi aš buvau? Nesvarbu. Žinote, kol neįvažiavo tankai, niekam mūsų "aksominė revoliucija" nerūpėjo. Vakaruose niekas apie ją nerašė ir nekalbėjo - kraujo juk nebuvo. Žmonės nežūdavo "aksominės revoliucijos" laikais, o Vakarams tai nuobodu."

Apie profesionalumą

"Kai persikrausčiau į Holivudą ir pradėjau ten filmuoti filmus, didelio skirtumo, palyginti su Čekoslovakija, tiesą sakant, nepastebėjau. Kinas visur daromas vienodai. Pas mus Prahoje visada buvo puikių profesionalų visose kino gamybos srityse."

Apie laimėjimus

"Aš pasakysiu jums, kodėl man ir Romanui Polanskiui pavyko užkariauti Holivudą, o tokiems režisieriams, kaip, tarkime, Allen Rene arba Agnes Varda - ne. Mes buvome iš soclagerio, o jie visi - iš demokratiškų šalių. Kai jiems kas nors nesirišdavo, - jie ramiai važiuodavo pas save. O mums nebuvo kur grįžti. Mes privalėjome adaptuotis. Štai jums ir visa paslaptis."

Apie šiuolaikiškumą

"Manau, kad čekiška kino industrija yra neblogos formos. Man patinka Petro Zelenkos, Bogdano Slamos, Jano Sverako filmai... Puiku, kad pas mus filmuojama apie 30 filmų, mes gi maža šalis: tik 10 milijonų žmonių kalba čekiškai!"

Apie naują projektą

"Filmas, kurį aš dabar rezgu, turės ryšį su ikikarine mano šalies istorija. Jis bus skirtas "Miuncheno sąmokslui". Projektą pradėjo prancūzų kino kompanija "Pate", bet dabar jis pristabdytas: nėra pinigų. Vokietija, Anglija kol kas nelabai domisi projektu - labai jau jautri jiems ši tema."

Apie bombardavimą

"Mane seniai domina dilema, su kuria kartkartėmis susiduria bet kuri visuomenė. Prevencinio puolimo doktrina. Ar mes turime moralinę teisę sustabdyti blogį iki to momento, kai jis pasireiškė? Ar turėjo sąjungininkai sustabdyti Hitlerį iki to momento, kai jis pradėjo pulti lenkų ir čekų žemes? Ar turi Vakarų civilizacija suduoti perspėjamąjį smūgį atominiams užtaisams Irane arba Šiaurės Korėjoje? O gal geriau palaukti, kol jie patys ant mūsų ims mėtyti bombas? Bet kas, jeigu jie apie tai nė negalvoja? Štai kokia, mano galva, problemos esmė..."

Apie sugedimą

"Aš niekada nestačiau operos scenoje, apskritai nedirbau teatre. Kitaip nei mano sūnūs. Tai buvo nuostabu, nors ir labai neįprasta. Aš sugadintas kino. Repetuoju sceną ir filmuoju tris dublius. Ir viskas, scena gyvuoja amžius! O teatre surepetuota scena kasdien atrodo naujai, nes aktorius pusryčiams valgė kažką kita."

Apie diktatūrą

"Šiandienos Amerikoje spaudžia ne mažiau nei komunizmo laikais. Minesotos valstijoje, pavyzdžiui, uždraudė rūkyti netgi gatvėje. Nors tai, žinoma, kitokia diktatūra. Sveiko gyvenimo būdo diktatūra. Beje, jūs neprieštarausite, jeigu aš užsirūkysiu cigarą?"

Šaltinis: GQ.com, parengė Olga Beleičeva