Michaelas Fassbenderis: "Esu dėkingas savo naivumui"

Venecijos kino filmų festivalyje su Fassbenderiu sužibėjo iškart du filmai - režisieriaus Davido Cronenbergo "Pavojingas metodas", kur vaidina Karlą Jungą, ir Steve McQueeno "Gėda", kur jis - vidutinis statistinis Niujorko gyventojas, bėgantis nuo jausmų prie pojūčių.

35 metų kylanti žvaigždė nespinduliuoja jokių pretenzijų į susireikšminimą. Atsakymai iš anksto neišmokti, save vertina atvirai. Nutrinti džinsai, palaidi balti marškiniai ir gan komiškos paplūdimio šliurės - visiškas vyriško karingumo nebuvimas.

Kodėl Michaelas dar netapo bulvarinės spaudos herojumi (nors, be abejo, yra "celebrity" ir įdomus jaunas vyriškis)? Atsakymas paprastas: Fassbenderis ekrane, net kai visai be drabužių, atrodo tarsi bekūnis. Jis - dramatiškas Rochesterio maištingumas filme "Jane Air", tragiškas kovotojo ryžtingumas "Alkyje", mirtinas bejausmiškumas "Gėdoje". Herojų jėga pripildo Fassbenderį. Todėl ir yra toks didelis skirtumas - tarp simpatingo vaikino su šlepetėmis ir ekrano projekcijos, kuri gali išgyventi badavimą ir mirimą (kaip "Alkyje"), visiškai apsinuoginti (kaip "Gėdoje") arba demonstruoti drąsą (kaip "Negarbinguose šunsnukiuose").

Antruoju mes žavimės, o koks gi pirmasis?

Aš prieš prievartą. Gyvenimo - taip pat. Į viršūnes nesiropščiu - tiesiog darau tai, kas man geriausiai pavyksta. Ir stengiuosi naudotis likimo suteiktomis progomis. Tarsi plaukčiau valtimi numetęs irklus. O kai plauki taip pasroviui... gali pamatyti apylinkes, tau prieš akis atsiveria nuostabūs peizažai.

Jūsų profesija išskirtinai konkurencinga. Čia, sako, reikia nuolat kovoti - už vaidmenis, už pripažinimą.

Bet šiame procese gauni tiek neigiamų atsakymų, kad mokaisi susitaikyti. Arba ir toliau vis eini į bandymus, perklausas, bandai parodyti, ką sugebi, arba meti visą šį reikalą. Žinote anglų posakį "Riedantis akmuo samanomis neapželia"? Tai mano kredo. Svarbiausia - judėti, veikti, o toliau bus matyti. Kas nors savaime įvyks.

O jums buvo šovę į galvą "mesti šį reikalą"?

Na, visiems šauna kartais. Galima tapti aktoriumi, baigti aktorystės mokyklą, bet gyventi aktoryste nepaprastai sunku. Po dramos mokyklos kurį laiką dirbau gamykloje - nesisekė. Atrodė, kad ši profesija ne man. Jau ketinau atidaryti barą. Ir dabar ketinu. Aš groju gitara - blogiau nei vidutiniškai. Kalbu vokiškai - labai vidutiniškai. Ir tik du dalykai man, atrodo, neblogai pavyksta - vaidmenys ir vodkos su martiniu kokteiliai. Taigi aš mąstau visiškai logiškai: negalėsiu daugiau vaidinti - užsiimsiu tuo antru, ką sugebu. Šiaip ar taip, aš gi "restoraninis" paveldėtojas. Man buvo apie dvylika trylika metų, kai tėvai atidarė savo restoraną. Iki tol tėvas jau buvo padaręs grandiozinę karjerą - kaip virtuvės šefo. Jis dirbo garsiajame Londono "Savoy", pas mus Airijoje buvo šefas penkių žvaigždučių viešbučiuose - "The Europe" ir "Dunloe Castle". Jums greičiausiai tai nieko nesako, bet, patikėkite, tai labai aukštos pozicijos. O paskui tėvas atidarė savo restoraną. Ir čia jau mes su mama buvome įdarbinti. Sesuo tuomet mokėsi universitete, bet mes... Mama buvo metrdoteliu, o aš - viskuo: oficiantu, indų plovėju, virtuvės juodadarbiu. Pareidavau iš mokyklos - ji buvo kitoje gatvės pusėje nuo restorano - ir sukdavausi tenai. Paskui ėmiau pavaduoti mamą. Suprantate, kai tavo šeima turi restoraną - tai darbas visiems ir be perstojo. Nei atostogų, nei laisvadienių. Bet svarbiausia šiame darbe - kad tu mokaisi būti mandagus su visais, privalai būti naudingas kiekvienam lankytojui. Tu negali rodyti savo emocijų, nuotaikos, tu vykdai aptarnavimo kontraktą, sudarytą su klientu. Tai labai drausminanti veikla - restoranas. Aš kartais pastebiu, jog su žmonėmis elgiuosi kaip metrdotelis: susilaikau, kad iki galo suprasčiau, ko nori "klientas".

Jūs gi pusiau vokietis - discipliną turėjote perimti genetiškai.

Tačiau pusiau airis! Mano vokiška pusė diktuoja, kad viskas, kas netvarkinga, yra netvarka, o airiška - kad reikia skubiai padaryti kūrybinį chaosą. Airių kraujas maištingas, spontaniškas, ir jis stipresnis už disciplinuotą vokišką. Nors mama juokauja, kad mes su seserimi (o mano sesuo - rimta mokslininkė ir pusiausvyros įsikūnijimas) - tikri vokiečiai, nes laukiame veiksmažodžio.

Kaip tai?

Vokiečių gramatika, sakinio konstrukcija tokia, kad veiksmažodis visada būna sakinio gale. Kol nesulauksi frazės finalo, nesuprasi, apie kalbama. Manoma, kad vokiečiai nepertraukinėja vienas kito, nes laukia veiksmažodžio - kad galėtų paprieštarauti kompetentingai. Mama teisi - aš gyvenime visada stengiuosi sulaukti veiksmažodžio.

Tai jūs subalansuotas žmogus?

Ne, negaliu to tvirtinti, bet... Aš laimingas didžiąją gyvenimo dalį. Moku pastebėti laimingas akimirkas. Manau, kad jos - svarbiausia, kas yra gyvenime. Na, tokie elementarūs džiaugsmo protrūkiai! Kartais rytą įeini į metro, perki bilietą ir dviem žodžiais persimeti su žmogumi, kuris juos parduoda. Ir kyla kažkoks džiaugsmingas jausmas. Gal mūsų sąsajų pajautimas ar kas... Aš apskritai tikiu tik paprastais jausmais, paprastais motyvais, paprastai atsiradusiais ryšiais. Manau, kad tai ir yra tikrosios sėkmės zona - santykiai, kuriuos mums pavyko sukurti. Jie ir atlieka visa kita.

Tai jūsų teorija?

Man tai veikiau praktikos rezultatas. Žiūrėkite. Vienas iš artimiausių man žmonių - Steve McQueenas (britų kino režisierius, filmų "Alkis" ir "Gėda" autorius. - Red. past.). Mes susipažinome, kai atėjau į "Alkio" bandymus. Buvau aktorius su pora vaidmenų, o jis - gana pripažintas videomenininkas, tačiau kine - naujokas. Aš tada gaudavau tik neigiamus atsakymus, bet stengiausi laikyti markę. Steve vėliau sakė, kad buvau jaudinantis apsimestinės drąsos ir nevilties derinys. Jis jautėsi panašiai - nutarė pranešti apie save kine, naujoje srityje, bet daug pasitikėjimo savimi nejautė. Greičiau jau baimę. Ir mes iš karto supratome vienas kitą. Po atrankos bandymų važiavome su mano motociklu į vieną barą ir tris valandas tiesiog kalbėjomės. Iš esmės - apie nieką. Bet būtent todėl, kad mes supratome vienas kitą, mums pavyko ir "Alkis", ir, regis, "Gėda". Juk faktiškai mano karjera prasidėjo nuo "Alkio", mane pastebėjo. Išeitų, jog ir Tarantinas, ir Cronenbergas, ir apskritai Holivudas mano gyvenime atsirado mūsų su Steve bendradarbiavimo ir draugystės dėka. Mūsų santykių dėka.

O kaipgi aktoriaus darbas?

Darbe aš greičiau perfekcionistas, bet manau, kad šis kelias neuniversalus. Tikiu, kad mus veda instinktas ir apvaizda. Ir naivumas... Štai pavyzdys. Kai išėjo Tarantino filmas "Pasiutę šunys", man buvo septyniolika. Ir jis mane taip sužavėjo, kad pasiūliau labai heavy-metal grupės draugams - tada mes visi gi sunkųjį metalą grojome - pastatyti pagal šį scenarijų savo spektaklį. Mes jį iš tikrųjų pastatėme ir vaidinome klubuose. Aš jame atlikau misterio Pinko - Steve Buscemio vaidmenį. Taip, matyt, ir tapau aktoriumi. Iš paprasto noro šitą konkretų spektaklį suvaidinti. Iš naivaus įsitikinimo, kad galima štai taip imti ir pastatyti spektaklį, imti ir vaidinti jame. Aš tikiu naivumo energija - ji nuverčia kalnus. Ir tampa gyvenimiškos sėkmės sąlyga. Galvokite ką norite, bet aš netikiu užsispyrimo efektyvumu. Mus veda paprasti jausmai: interesas, smalsumas, kito žmogaus trauka. Visi geriausi, konstruktyvūs dalykai mumyse yra paprasti, o ne sudėtingi.

Jūs vienas iš nedaugelio rimtojo kino aktorių, kuris nusprendė visiškai nusirengti prieš kamerą. Pirmuosiuose "Gėdos" kadruose mes jus matome visai be drabužių. Jums tai buvo poelgis ar tiesiog darbinis momentas?

Galėčiau atsakyti taip, kaip, beje, ir būtų teisinga atsakyti: aš aktorius, ir ekrane ne mano penis, o mano herojaus. Ir viskas, pamirškite. Bet problema ta, kad šis teisingas atsakymas nebūtų tiesa. Man siaubingai sunkiai pavyko tie epizodai! Ne, protu aš suvokiu, kad moterys kine nusirenginėja kas antrame filme ir niekas nemato čia nieko ypatingo. Kad lyčių lygybė reiškia ir kino nuogumo lygybę... Bet įkūnyti, realizuoti šią idėją sunku. O jeigu tai reikia padaryti tau pačiam - tai išvis nebeįmanoma. Kai ką reikia nugalėti savyje - nuostatą, kad vyriškumas negali būti apnuogintas visiškai, nes nuogumas - tai pažeidžiamumas... O pažeidžiamumas netinka vyriškumui... Bet čia tiek to, aš nelabai tikiu lyčių stereotipais ir vyriškumo demonstruoti nelabi veržiuosi. Svarbiausia, kad asmeniškai man reikėjo nusirengti ir pademonstruoti pasauliui savo... organą. Velnias, aš tam visiškai nebuvau pasirengęs! Vis bandžiau išsiderėti iš Steve kokį nors kompromisą... Kol jis atsiduso ir pasakė: "Maiklai, dėl Dievo meilės, juk mes visi mirsim!" Tiesą sakant, aš nesitikėjau, kad jis matuoja kiną tokiais matais. Kad jis tikrai mano, jog pasipūtėliška kvailystė yra rimtai žiūrėti į apsinuoginimo klausimą amžinybės akivaizdoje... Na, aš ir supratau: taip, tiesa - niekai visa tai. Koks skirtumas. Nusirenk ir įeik į kadrą. Aš nusirengiau ir įėjau.

Buvo dar vienas dalykas, kuris man padėjo. Kai grįždavau iš kontrolinių su rezultatu 90 proc. (o tai visai neblogai), tėvas manęs klausdavo: "O kur dingo likę dešimt?" Tada mane tai varydavo kone į depresiją, bet apskritai buvo aišku: pats tėvas niekada nieko nedaro visu 100 procentų. Aš tai prisiminiau tą akimirką, kai reikėjo nusifilmuoti tose nuogose scenose.

O ką pasakė jūsų tėvas, kai pažiūrėjo filmą?

Neblogas klausimas! Iš pradžių aš to bijojau. Paskui pagalvojau, kad pats pavadinimas "Gėda" pagaliau viską pasako... Jis išėjo iš salės ir pasakė tvirtai: "Tai labai svarbus filmas, Maiki." Ir viskas. Tai tiesa - galų gale mes visi nurengti ir bejėgiai.

Jūsų gyvenimas tikriausiai greitai pasikeis - tampate žvaigžde. Ko laukiate iš šio savo naujo etapo?

Laukiu? Žinote, kažkur skaičiau apie grožį - kad jis nėra klestėjimo pažadas. Grožis - šiaip apdovanojimas. Jeigu tokią nuostatą taikysime visam gyvenimui, išeitų, kad jis - irgi tiesiog dovana. Ko gi dar laukti?

Trys norai

Suvaidinti Jamesą Bondą

Fassbenderis vaidino jaunąjį Magneto "Iksmenuose: pirma klasė", bet sako, kad tikisi "su Dievo malone tokiuose projektuose daugiau nedalyvauti". "Taip, filmas, kurio biudžetas - 150 milijonų, duoda tau 150 profesinių šansų. Bet ir atkanda nuo tavęs 150 sugebėjimų!" Tačiau... "Aš neatsisakyčiau Bondo, - prisipažįsta Fassbenderis. - Jis gi neapsimetinėja, kad visa tai rimtai." Lieka laukti, kada baigsis Danielo Craigo kontraktas.

Išeiti į sceną

Nuo pat pradžių visi Fassbenderio planai buvo susiję su kinematografija. Jis domėjosi ja vaikystėje žiūrėdamas kartu su mama kinomane didįjį amerikietiškąjį 8-ojo dešimtmečio kiną - Johną Cassavetesą, ankstyvąjį Martiną Scorsese ir Frensisą Coppolą. Dabar jis svajoja vaidinti teatre, bet būtinai - Vokietijoje. Viena vertus, vokiečių jam - antra gimtoji kalba, kita vertus... "Esu tikras, kad vokiečių teatre dabar vyksta kai kas svarbaus viso pasaulio kultūrai, - sako Fassbenderis. - Tik du žodžiai: Thomas Ostermeieris. Aš svajojau suvaidinti pas jį... kad ir Čechovo Firsą!"

Tartis su seserimi

Profesionali psichologė šeimoje aktoriui - naudingas dalykas. Su Catrin - Kalifornijos universiteto Smegenų instituto bendradarbe ir vaikų dėmesio sutrikimų specialiste, Fassbenderis tarėsi ruošdamasis vaidmenims "Pavojingame metode" ir "Gėdoje". "Aš ir toliau norėčiau naudotis Catrin, kaip asmeninės mokslinės konsultantės, paslaugomis, - pusiau juokais sako aktorius. - Tai ji man pasufleravo paprastą Jungo vaidmens sprendimą - tai, kad jis daug ir su malonumu valgo. Jis Atgimimo žmogus, pilnas energijos ir gyvenantis pilnakraujį gyvenimą. Jam patinka gyvenimo skonis... Tik toks ir turi būti rimtas psichologas, sako Catrin: su dvasios problemomis rimtai dirbti gali tik tas, kuris žino materijos vertę."

Datos

1977 m. gimė Haidelberge, Vakarų Vokietijoje, airės ir vokiečio šeimoje.
1998 m. baigė Aktorystės mokyklą Londono menų universitete.
2001 m. debiutavo BBC televizijos seriale "Hearts and Bones".
2007 m. vaidmuo režisieriaus Francoiso Ozono istorinėje dramoje "Angelas".
2008 m. vaidmuo režisieriaus Steve McQueeno filme "Alkis".
2011 m. "Auksinis liūtas" už vaidmenį filme "Gėda"; vaidmuo rež. Steveno Soderbergho filme "Nokautas".
2012 m. romantiški santykiai su aktore Nicole Beharie; vaidmuo rež. Steve McQueeno "Dvylikoje metų vergovės" ("Twelve Years a Slave"); vaidmuo rež. Ridley Scotto filme "Prometėjas".

Šaltinis: Psychologies