Menininkas, kuris nenori tapti drakonu

Visus šiuos metus kultūros sostine tapusi Žagarė vilios svečius įspūdingomis šventėmis, parodomis, koncertais, susitikimais, festivaliais, pramogomis, linksmybėmis ir visu kuo kitu. Kadaise turėjęs 14 tūkst. gyventojų, o dabar vos pusantro tūkstančio senove alsuojantis miestelis neprarado žavesio ne tik dėl savo praeities, bet ir dėl savo žmonių. Prie pat Latvijos sienos užaugę žagariečiai juokauja turintys broliukų latvių kietakaktiškumo, žemaičių užsispyrimo, aukštaičių gebėjimo skaičiuoti ir pakankamai savo charakterio, kad išsiskirtų.

Apie žagariečių būdą, gyvenimą, kultūrą, valdžią ir iš dalies rinkimus kalbamės su Žagarės bendruomenės nariu, liaudies menininku, verslininku, šiek tiek politiku, šiek tiek keistuoliu Edmundu VAIČIULIU.

- Žagarės miestelio bendruomenė tave vadina miestelio simboliu, patriotu. Ar tu pats jautiesi patriotu?

- Tai uždavei klausimą, niekada apie tai negalvojau. Labai sunku apie save kalbėti, save girti. Taip, man atrodo, kad esu Žagarės patriotas. Taip, aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, kad esu gimęs Žagarėje, didžiuojuosi, kad esu žagarietis. Kuo mums sunkiau, tuo mums geriau. Kuo mus labiau spaudžia, tuo mes laisvesni. Žagarėje nieko ir nebūtų, jeigu mes patys nenorėtume. Bet dažniausiai liekame šešėlyje.

Pernai Portugalijoje vyko Europos kaimiškųjų bendruomenių chartijos narių susitikimas. Tai chartijai priklauso ir Žagarė, o kai pernai reikėjo važiuoti į susitikimą, kas važiavo? Rajono savivaldybės funkcionieriai, meras, vicemeras, tas, anas, o prieš 7 metus į chartiją pirmų iš Lietuvos priimtų žagariečių į delegaciją nekvietė. O juk čia yra vienas kitas žmogus, vertas Žagarei atstovauti. Yra saviveiklininkų, istorikų, paveldo saugotojų, kultūros darbuotojų, bet jų nekvietė. Man seniūnas sako, kad reikia valdžią leisti. Kai mums reikės chartijos delegaciją priimti, iš kur mes pinigų gausime? Vyrai bus viešėję, gėdysis nesirūpinti.

- O tu pats kaip su valdžia sutari?

- Mano santykiai su valdžia visada buvo įdomūs. Kol nesimakalavau politikoje, ramus būdavau, savo darbus droždavau, nosį krapštydavau, tol jie pas mane visi važiuodavo, sveikindavo, dovanas veždavo. Pradėjo tai vienas, tai kitas mane kviesti stoti į savo partiją. Kam man jų reikia, pats pradėjau į rinkimus eiti ir pasidariau blogas.

Per praėjusius rinkimus subūriau Žagarės krašto atgimimo koaliciją ir su vienu bendraminčiu bandžiau į rajono savivaldybės tarybą eiti. Visai neblogai sudalyvavome, trijų balsų pritrūko. Na, ir gerai, kad pritrūko. Tai dabar jie manęs nenori nė matyti, aš jiems kaip kokia kavalka prie kojos.

Šiemet irgi galvojau dalyvauti rinkimuose, bet persigalvojau. Klausia, kodėl? Ogi todėl, kad bijau atėjęs į valdžią tapti drakonu. Žinai, kaip pasakoje: kas nugali drakoną ir atsisėda į jo vietą, tas pats juo tampa. Aš esu valdžia pats sau. Surenku žmones, ir važiuojame prie drakonų dvaro protestuoti. Kiek mes važiavome su autobusais prie savivaldybės, kai miestelis apkasais buvo virtęs! Galvojome net mėšlo karutį atitempti. Netempėme, apsigalvojome dėl savęs.

Padėjo ar nepadėjo, bet vandentiekio darbai pajudėjo. Žagarė vandentiekį jau turi. Kas gali, dabar prie patogumų prisijungia, kas neįstengia, vėliau prisijungs. Svarbu, kad yra, vandentiekis šiais laikais ne pranašumas, o būtinybė. Žmonės dabar patenkinti.

- Kaip tau atrodo, ar mes merus sąžiningai išsirinksime? Kaip tu pats rinksi?

- Nežinau, kaip čia bus su tuo sąžiningumu. Aš turbūt nieko nerinksiu, galvoju neiti į rinkimus. Geriau su sūnum tą laiką pažaisiu, darbą kokį padarysiu, ką nors išdrošiu. Tikrai nesu abejingas, man ne nusispjauti, kaip mes gyvename ir kaip gyvensime. Aš daug padarysiu gero ir be valdžios. Man nereikia valdžiai pataikauti, nežadu nieko jų prašyti. Viską, ką darau, padarau pats.

Kiek esu renginių surengęs be jokios valdžios pagalbos. Jeigu kas iš žmonių prisideda, gerai. Jei ne, sumoku pats. Tūkstančius išleidžiame ne tokiems dalykams. Daugiau turėsiu ar mažiau, vis tiek turtingesnis netapsiu. Nieko su savim nenusineši, tai geriau ką nors dėl kitų padaryti.

- Ar reikia tų brangių projektų, konkursų, kad ką nors išliekamo, naudingo sukurtum? Daug kas sako, kad konkursus laimi ne tie, kas gali, o tie, kam reikia. Ką tu sakytum?

- Man tai tie projektai, konkursai nereikalingi. Bent jau ne tokie, kokie yra. Visko mes čia, Žagarėje, prisižiūrėjome, kol vandentiekį įvedė, miesto aikštę tvarkė. Gal tik dvaro rūmams labiau pasisekė, nes darbams vadovavo kito kalibro vyras.

Va, kokį prisiminimą parsivežiau iš kelionės po Anykščius, iš „Laimės žiburio“. Buvau ir primiršęs, kad 14 metrų aukščio antkapinis paminklas literatūros klasikui Jonui Biliūnui pastatytas iš Anykščių apylinkėse surinktų akmenų. Taip parašyta ten prikaltoje lentoje. O Žagarei, turinčiai savo apylinkėse gausybę ledyno priritintų akmenų, trinkeles miesto aikštei grįsti gabeno iš už jūrų marių. Ar geresnės? Dar ir klojikų darbų kokybė abejotina, tad neaišku, kiek laikys.

Žagarės grindinys, klotas prieš 150 metų, iki šiol išliko be projektų ir nurodymų. Dabar ta mūsų aikštė šalta, svetima, nuobodi, nors kaip kai kas sako, šiuolaikiška. Man ji atrodo kaip visur - be veido. Iš pradžių žagariečiai siūlė, ginčijosi, kaip nenutolti prie istorijos. Išrinko mus, kelis žmones, prižiūrėti. Niekas mūsų neklausė. Kaip jie nusprendė, taip ir liko.

- Šiais metais Žagarė tapo kultūros sostine vieniems metams. Ką tai duos miesteliui?

- Gal mus pamatys. Pradės labiau vertinti, kaip buvusią Žiemgalos tvirtovę, turinčią jau 800 metų istoriją. Mus aplankys daug kas, daug ką pamatysime. Bet kultūros sostinės metai baigsis. Ar benorėsime būti tokie, kaip buvę? Tokius miestelius kaip Žagarė atgaivinti galėtų tik tai, kad mes patys turėtume savo biudžetą, savivaldą. Geriausia būtų, jeigu turėtume bent kiek pramonės. Kiek jos buvo, tiek pražuvo.

Žinau, kad klausi, o ką pats daryčiau? Pirmiausia aš nesu milijonierius, kad galėčiau pastatyti fabriką, sukurti darbo vietų. Gal būtų taip, kad darbo yra, o dirbančiųjų - ne.

- Ar daug žmonių išvažiavo iš Žagarės?

- Daug išvažiavo ir daug išvažiuoja. Prieš kokius 10 metų aš taip pat buvau išvažiavęs pusei metų. Kodėl važiavau? Man atrodė, kad žmogus viską turi išbandyti, ir išbandžiau. Dirbau gana paprastai, gamykloje, o kai nedirbdavau, eidavau pas žmones uždarbiauti, namus tvarkydavau, droždavau, meistraudavau. Labai daug uždirbdavau, kaip bankininkas. Netiki? Paskutinius du mėnesius žmonai parsiųsdavau po 10 tūkstančių litų (2900 eurų). Pas mus norint 10 tūkstančių pasidėti, turėtum kokius 15 metų taupyti. Gal ir nesutaupytum.

Pabuvau pusmetį toje Airijoje, supratau, kad daugiau neuždirbsiu, mečiau ir parvažiavau namo. Pabandžiau, ir gana. Vis tiek turėjau pereiti tokį etapą, nes toks jau esu. Man geriausia vieta čia, Žagarėje.

Pernai su draugais 500 medžių prie Švėtės, Žvelgaičių kalno pasodinome. Vienoje, kitoje vietoje. Ieškojome beržų, pridygusių pamiškėse, pagrioviuose. Ten jie niekam nereikalingi, o prie upės tegul auga. Turiu sunkvežimį, prikasėme, atvežėme, pasodinome. Visi prigijo. Dabar šulinius tvarkėme. Atvažiuoja savivaldybės įmonės darbininkai, patvarko. Nepraeina dvi savaitės, ir vėl sugriūva. Paprašiau tokį seną meistrą, jis man parodė, nebereikės prašyti.

- Ko jau ko, o idėjų nestokoji. Žagarėje įsiamžinai, kai prieš 20 metų savo seną namą prie gatvės nuo pamatų iki stogo apkalei senais puodais. Jis tarp Žagarės įžymybių įrašytas, prie jo ekskursijos ateina. Sakai, ne pabaiga. Dar nustebinsi?

- Ką čia nustebinsi, jau pasenau. Bet dar šį tą sugalvoju. Sumaniau šią vasarą Žagarėje įamžinti ryškiausius jos gyventojus. Žagarėje medžius prie gatvių pjauna, paprašiau seniūno, kad paliktų bent stuobrius. Gaila tų medžių. Surinksiu menininkų, drošime žagariečių skulptūras. Tegul jie gyvena medžiuose. Bus valkatų, invalidų, žydų, fotografas, visko bus.

Savęs nedrošiu ir kitiems neleisiu. Mane tik po mirties galės išdrožti. Galvoju į plenerą pasikviesti draugus skulptorius, gal kokį estą, latvį. Būtų toks tarptautinis pleneras. Jeigu savivaldybė skirs pinigų, gerai, jeigu ne, patys susirinksime. Dabar labai palankus laikas susirinkti - rinkimai. (Juokiasi.) Gali juos užspausti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“