Meilės ir grožio fėja Odrė Hebern

Odrė Ketlin Raston (Audrey Kathleen Ruston) gimė 1929 m. gegužės 4 d. Briuselyje. Odrės tėvai, baronienė Ela van Hemstra (Ella van Heemstra) ir banko tarnautojas Džozefas Rastonas (Joseph Ruston), visąlaik pykdavosi. Kol motina ir tėvas aiškinosi santykius, o įbroliai - mamos sūnūs iš pirmosios santuokos - su pasimėgavimu mušdavosi, Odrė plytelėmis šlamšdavo puikų belgišką šokoladą. „Šokoladas buvo mano vienintelė meilė, jis manęs nė karto neišdavė“, - vėliau prisiminė ji. Vaikystėje Odrė buvo storuliukė, su duobutėmis skruostuose ir net keliukuose. Baronienė, kuri nenorėjo, kad dukra užaugtų apkūni, tarsi kokia nors prastuomenės mergina, liepė tarnams šokoladą slėpti. O dukrai paaiškino, kad tikra dama turi sverti ne daugiau kaip 46 kg. Ir Odrė davė įžadą, kurio nė karto per gyvenimą nesulaužė: niekada neperžengti šio skaičiaus. Ji visą gyvenimą svėrė 44-45 kg.

Gyvenimas okupacijoje

Tuo metu mergaitės tėvai galutinai išsiskyrė. Pirma, Ela užtiko vyrą lovoje su vaikų aukle, antra, Odrės tėvas ėmė reikšti simpatijas naciams ir persikėlė į Londoną. Motina su trimis vaikais išvyko į van Hemstrų gimtąjį Arnemo dvarą. Nepaisant to, kad Arnemas yra vos už 25 km nuo Vokietijos sienos, baronienė tikėjosi ten tyliai ir jaukiai pratūnoti, kol baigsis karas. Be to, pati Nyderlandų karalienė Vilhelmina jai konfidencialiai pranešė: Olandija saugi. Bet viltys nepasiteisino. Vienuolikametei Odrei teko patirti gyvenimą okupacijoje, gelbėtis nuo bombardavimo rūsyje ir malti miltus iš džiovintų tulpių svogūnėlių. Odrės dėdę, mamos brolį, sušaudė naciai. Mergaitei teko pavojingas ryšininkės vaidmuo: Odrė visą dieną šokinėdavo per virvutę miesto aikštėje, o jos batukuose buvo slepiami rašteliai Pasipriešinimo kovotojams; nutaikiusi momentą, Odrė juos perduodavo pagal paskirtį. Galima sakyti, tai buvo jos pirmasis vaidmuo. Sprendžiant iš to, kad mergaitė liko gyva, vaidmuo buvo atliktas puikiai. Kartą Odrė nuo nacių pasislėpė apleistame rūsyje, pilname žiurkių. Ji sau įsakė jų nebijoti. Apimta tarsi snaudulio, ji prisiminė, kaip su mama eidavo į teatrą, muzikos ir šokių pamokas, ir anglų kalbą, kurios ėmė mokytis Londone, gyvendama pas tėvą. Įsivaizdavo, kaip skamba smuikas, kaip violončelė. Kartojo angliškus veiksmažodžius. Ir taip visą mėnesį. Per tas 30 dienų ji suvalgė tik šešis obuolius ir puskepalį duonos - viską, kas buvo jos rankinuke. Po rūsyje praleisto mėnesio ji susirgo gelta, o paskui astma. Jos medžiagų apykaita nesunormalėjo iki gyvenimo galo.

Aktorės šlovė

Po karo, kai, regis, baisiausia jau praėjo, pasirodė, kad šeima visiškai nuskurdo. Baronienė van Hemstra su vaikais persikėlė į Amsterdamą, kur dirbo turtingose šeimose ekonome, virėja ir kambarine. Tuomet Odrė ir nutarė tapti balerina. Liesas kūnelis, išsekęs per karą, dabar visiškai tiko baletui, tiesa, šoko ji ne itin gerai. Užtat būtent baleto mokykloje Odrę pastebėjo režisierius Čarlzas van der Lindenas (Charles van der Linden), kaip tik ieškojęs aktorės epizodiniam stiuardesės vaidmeniui savo filme. Tiesa, pagal scenarijų stiuardesė buvo įmitusi ir neišauklėta, o Odrė - nedrąsi ir kone permatoma, bet režisieriaus tai nė kiek netrikdė. Jis tiesiog negalėjo atsispirti šios smulkutės merginos amžinai išsigandusiomis akimis žavesiui. Odrė neslėpė, kad tomis dienomis jai visiškai nerūpėjo šlovė. Jai reikėjo lėšų gyvenimui. Vėliau ji svajojo ištekėti ir susilaukti vaikų. Bet aktorės šlovė ją aplankė anksčiau. Po kelių antraplanių ir epizodinių vaidmenų Odrė buvo patvirtinta pagrindiniam vaidmeniui Brodvėjaus pjesėje „Žiži“, kurios premjera įvyko 1951 m. Pasakojama, kad pjesės autorė Kolet (Colette), pirmą kartą pamačiusi O.Hebern, šūktelėjo: „Štai! Radau savo Žiži!“ Pjesė pusę metų su pasisekimu buvo rodoma Niujorke. Paskui Odrei buvo pasiūlytas pagrindinis vaidmuo filme „Atostogos Romoje“, kuriame jos partneriu tapo tuo metu jau garsus Gregoris Pekas (Gregory Peck). Filmo kūrėjai planavo G. Peko pavardę paskelbti didelėmis raidėmis virš filmo pavadinimo, o žemiau prirašyti O. Hebern pavardę. Pasakojama, kad G. Pekas paskambino savo agentui ir pareikalavo, jog O. Hebern pavardė būtų parašyta taip pat, kaip jo. Jis jau tada jautė, kad princesės Anos vaidmuo bus labai reikšmingas (už jį O. Hebern pelnė „Oskarą“).

Kultinė asmenybė

Po „Atostogos Romoje“ Odrė nusifilmavo kino filme „Sabrina“ ir susipažino su Hamfriu Bogartu (Humphrey Bogart) bei Viljamu Holdenu (William Holden). Garsus moterų širdžių ėdikas H. Bogartas jos visai nesudomino, tačiau tarp V.Holdeno ir jos įsižiebė kibirkštis... Odrės pasirinkimas buvo aiškiai nevykęs: apie V.Holdeno alkoholizmą ir jo intrigėles žinojo visas Holivudas. Sužinojusi, kad Viljamas negali turėti vaikų, Odrė visą naktį praverkė, o paskui susirinko daiktus ir ryžtingai pareiškė, kad išeina. Vos po metų ji ištekėjo už kito aktoriaus - Melo Ferero (Mel Ferrer), su kuriuo vaidino pjesėje „Undinė“. Už šį vaidmenį O. Hebern 1954 m. pelnė premiją „Tony“. Ši premija, gauta iškart po „Oskaro“, atnešė jai vienos iš geriausių dabarties aktorių šlovę. O subtilų Odrės stilių pradėjo mėgdžioti tūkstančiai moterų. Po filmo „Sabrina“ gili stačiakampė iškirptė buvo pradėta vadinti „Sabrinos dekoltė“, o po legendinio O. Hebern vaidmens filme „Pusryčiai pas Tifanį“, juvelyrikos bendrovė „Tiffany & Co“ išgarsėjo visame pasaulyje drauge su Odre. Tamsūs akiniai, dengiantys pusę veido, labai populiarūs ir dabar, - taip pat O. Hebern atradimas. Visą gyvenimą, net ir po mirties, O. Hebern buvo Jubero de Živanšy (Hubert de Givenchy) mūza. Jie susipažino 1953 m., kai Odrei buvo vos 24-eri. Juberas ką tik įsteigė savo mados namus, o Odrė buvo pradedanti, bet žavesio kupina aktorė. 40 metų jo mados namai kūrė puošnius ir elegantiškus modelius, kuriuos įkvėpė O. Hebern paveikslas. Abu kartus O. Hebern tekėjo vilkėdama savo draugo kurtas sukneles.

Asmeninės laimės paieškos

1960 m. jiems su Melu pagaliau gimė sūnus Šonas. Odrė jautėsi laiminga, o Melui, regis, rūpėjo tik savo ne itin sėkmingi vaidmenys. Odrės santuoka ėmė braškėti - trys persileidimai, nesėkminga vyro karjera ir jo nenoras susitaikyti su žmonos sėkme... Bet ji kabinosi į jį, prisimindama, kaip blogai buvo jai pačiai, kai tėvas išėjo iš šeimos. Tačiau skyrybos buvo neišvengiamos. Antruoju O.Hebern vyru tapo jaunas psichiatras Andrėjas Dotis (Andrea Dotti), linksmuolis italas, moterų neurozių specialistas. Odrė apsigyveno Romoje ir kurį laiką atsisakė kino. Jai gimė antrasis sūnus - Luka. Nėštumas buvo sunkus ir jai kone visąlaik teko gulėti lovoje. Bet vyras aukos neįvertino: laikraščiuose vis pasirodydavo jo nuotraukų su įvairiomis gražuolėmis. Neurozių specialistas pasirodė esantis nuolatinis jų šaltinis. Išsiskyrusi su A.Dočiu, O.Hebern vėl pradėjo filmuotis. Bet grįžti į kiną po 45-erių sekėsi sunkiai. Jos paskutinis vykęs vaidmuo buvo komedijoje „Jie visi juokėsi“. 1980 m. ji pradėjo susitikinėti su olandu aktoriumi Robertu Voldersu (Robert Wolders) - su juo ir gyveno iki mirties.

Gyvenimas dėl kitų

Kukliai baigusi karjerą kine, Odrė tapo UNICEF geros valios pasiuntine. Iš dėkingumo, kaip sakė pati, už išsigelbėjimą po nacių okupacijos, ji likusį gyvenimą skyrė trečiojo pasaulio šalių vaikams. Odrė kalbėjo prancūziškai, angliškai, ispaniškai ir olandiškai, o gyvendama Romoje išmoko itališkai, taigi buvo tikrai nepakeičiama darbuotoja. Kelionės po Afriką metu 1992 m. rugsėjį Odrė pajuto skausmus pilve. Afrikos gydytojai nesugebėjo nustatyti diagnozės, bet įtardami kažką negero patarė O.Hebern nutraukti kelionę. Bet ji atsisakė. Rugsėjo pabaigoje, grįžusi į JAV, O. Hebern nuvyko į Los Andželą išsitirti. Rezultatas buvo neguodžiantis - auglys storojoje žarnoje. Jai buvo atlikta operacija, kaip manė medikai, laiku. Tačiau metastazės apėmė storąją žarną ir aplinkinius audinius. Nuosprendis buvo galutinis: Odrei liko gyventi trys mėnesiai. Paskutiniąsias Kalėdas ji praleido su vaikais ir R. Voldersu. Tas Kalėdas ji pavadino laimingiausiomis per visą gyvenimą. O. Hebern mirė 1993 m. sausio 20 d., būdama 63 metų. Jos laidotuvėse dalyvavo visi jos mylėti vyrai: abu sūnūs, R. Voldersas, M. Fereras, A. Dotis ir J. de Živanšy. Pastarasis savo draugę pavadino fėja, dovanojančia meilę ir grožį. Jau po mirties, ties naujo tūkstantmečio slenksčiu, žiūrovai Odrę pripažino gražiausia amžiaus moterimi. Nei Andželina Džoli (Angelina Jolie), nei Helė Beri (Halle Berry), nei kitos dabarties gražuolės nepajėgė varžytis su trapiu šios moters žavesiu. Ji neslėpė savo grožio paslapčių: „Kad lūpos būtų gundančios, kalbėk gerus žodžius. Kad akys būtų gražios, spinduliuok gėrį. Kad figūra būtų grakšti, dalykis maistu su alkanais. Kad plaukai būtų gražūs, leisk vaikui kartą per dieną pakedenti juos pirščiukais. Moters grožis - ne drabužiai, figūra ar šukuosena. Tai akių spindėjimas. Juk akys - tai vartai į širdį, kurioje gyvena meilė“.