Meilė prezidentui liko

Nedidelis nuostolis, kad ligi šiol Vilniaus tiltui nesuteiktas jo vardas, - nuostolis yra tai, kad ta proga buvo atsiradęs atitinkamas Vilniaus tarybos potvarkis, draudęs tokį įamžinimo variantą dešimtmečiui į priekį. Nuostolis - kad A.Brazausko fenomenas, mano akimis, lig šiol nėra deramai išnagrinėtas; neįtikėtina buvusio komunisto pelnyta žmonių meilė ir palaikymas lig šiol turėtų kelti pagrįstą (tegu ir šviesų) pavydą Lietuvos vadovams. Bet, matyt, dėl šitos priežasties jis ir prisimenamas istorinėmis progomis, kai to išvengti tiesiog neįmanoma. Kita vertus, matyt, natūralu, kad, traukiantis į praeitį A.Brazausko epochai, iš kasdienybės traukiasi ir jo paveikslas, tegu ir tebedarantis įspūdį ryškaus politiko, neišeinančio iš opozicijos ir po mirties.

- Galbūt kai kuria prasme taip, - nesiginčija Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Lietuvos prezidento atminimo komisijos vadovas Česlovas Juršėnas, beje, ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys (būtent dėl šitos aplinkybės su buvusio bendražygio paminėjimu jam tenka susidurti dažnokai). - Tik tiek noriu pasakyti - mokslinės redakcinės tarybos nariu tapau ne iš karto ir man teko pasistengti rasti savo vietą ir... pagal įsitikinimus.

- Pirmojo atgimusios Lietuvos prezidento A.Brazausko ir laidotuvės, menu, buvo išskirtinės. Gyventojai atsisveikino su ašaromis akyse ir didžiule pagarba, o šit praėjo penkmetis, ir jausmai, regis, atšalo. Santykis su jo asmenybe iš tiesų kinta?

- Ne, A.Brazauskas nepamirštas ir, kalbant apie tai, kaip jis dirbo, tebėra aukščiausias standartas, arba aukščiausias etalonas. A.Brazauskas mėgo konkretų darbą ir mokėjo jį dirbti, nes puikiai išmanė situaciją, sakysim, ekonomiką, Lietuvos ūkio reikalus, infrastruktūrą ir pan. Prisimenu, kaip jis vadovaudavo blokadinės komisijos posėdžiams: pusšimtis žmonių salėje, kelios dešimtys problemų, ir nuo vieno klausimo prie kito jis pereina greit, dalykiškai ir konkrečiai, nes ne tik suvokia jo esmę, bet ir žmones pažįsta ne tik iš matymo. Ką galima išspręsti, sprendžia neatidėliodamas, na, o jeigu negalėdavo spręsti arba nenorėdavo (būdavo ir taip, sakysim, dėl tam tikro įsitikinimo, kad taip nedera), tiesiai išklodavo: ne, šito nedarysim. Tuo jis išsiskyrė iš kitų, kurie mėgdavo šnekėti, aiškinti - atrodo, suprantamai ir įdomiai, bet be rezultato...

- ...jis nebuvo baigęs partinės mokyklos!..

- (Juokiasi.) Aš irgi esu baigęs Leningrado partinę mokyklą, bet reikalas ne tas, - reikalas tas, ką tu ten veikei. Aš mokiausi, plius nuolat lindėjau bibliotekoje, kuri daugumai klausytojų nerūpėjo, ir jie neįtarė, kad jos lentynose tebėra nesunaikinti revizionistų veikalai, - revizionizmo aš ten pasisėmiau kur kas daugiau negu universitete ar Lietuvoje.

- Na, A.Brazauskas turbūt mieliau lindo ne į biblioteką, bet į žmogų...

- Taip, jis lindo į žmogų ir jis lindo į purvą tiesiogine to žodžio prasme. Jeigu nuvažiuodavo kur į gamyklą, ėjo ne į viršininko kabinetą, nors, žinoma, neaplenkė nei jo, nei „rezultatų suvedimo“, bet pirmiausia susipažindavo su aplinka ir žmonėmis. Sakysim, nuvykęs į objekto statybą, apsiauna kerzinius batus ir matuoja dideliais žingsniais teritoriją, ir bematuodamas sprendžia problemas. A.Brazauskas buvo veikiantis ir sprendžiantis žmogus, ypač jeigu apie jį kalbėsime kaip apie prezidentą ar premjerą, svarbiausia, premjerą, nes jam labiausiai tiko premjero pareigybė. Jis ir pats veržėsi į konkretų darbą, o, sakysim, parlamente kiek nejaukiai jautėsi: jam ten ir kėdė buvo nepatogi, ir politinės kalbos, tarp jų ir procedūrinės, jam nebuvo arti širdies. Jis nelaikė jų rimtu darbu, nors, žinoma, be to neapsieisi; pavyzdžiui, aš mėgau tai daryti ir man tas lyg ir sekėsi. Kartais su juo ginčydavomės, ir ne tik dėl procedūrų, - A.Brazauskas, palyginti su kai kuriais socialdemokratais, galbūt daugiau linko dešinėn; beje, jis ramiai leisdavosi į ginčus. Būdavo, kai mes visi prie ilgo stalo susėdę aiškinamės ir jis mato vienas likęs su savo nuomone, tada, būdavo, patyli ir nuleidžia kumščius į stalą, - tebus kaip norit, bet dar pamatysim, kas teisus (žinoma, kartais ir mes neteisūs būdavom). Jis priimdavo ir kritiką, ir pastabas, o jei kas tyčia ar netyčia įžeisdavo, širdy piktumo nelaikė. Šis charakterio bruožas traukte traukė prie jo žmones, ir tam tikra taika, ramybė ir, svarbiausia, įtampos sumažėjimas buvo jo didžiulis nuopelnas. Jis nepyko nei ant tų žmonių, kurie jį šmeižė, jiems nekeršijo, jis buvo tikras: tarpusavyje besipjaudami naujos Lietuvos nepastatysime. Tuo irgi pasireiškė jo didumas, kaip žmogaus ir kaip politiko. Su A.Brazausku žmonėms buvo ramiau, saugiau - štai kuo Brazauskas yra brangus ir kur yra jo istorinis vaidmuo. Jis užtikrino ramesnį perėjimą iš vienos visuomenės būsenos arba iš vienos būklės į kitą, iš komandinės administracinės sistemos į rinkos ekonomikos sistemą, arba, kaip mes, socialdemokratai, sakome, socialiai orientuotą rinkos ekonomiką. Užtat viena iš mūsų idėjų ir yra vieną iš Vilniaus tiltų pavadinti jo vardu, nes A.Brazauskas ir buvo tas tiltas, kuris jungė du krantus. Ir žmonės ramiai ėjo tuo tiltu...

- Sakykit, ar iš pradžių nepersistengta fantazuojant dėl prezidento atminimo, - būta siūlymų jo vardu vadinti net miestą...

- Galbūt šiek tiek prifantazuota, bet aš manau, kad pakankamai daug padaryta. A.Brazausko garbei išleistas pašto ženklas ir vokas, vyksta konferencijos, išleista knygų, dar rengiama viena. Yra antkapinis paminklas, atminimo lentų yra gana daug, ir Rokiškyje, ir Kaišiadoryse, ir Mažeikiuose, ypač graži prie partijos būstinės Barboros Radvilaitės gatvėje; yra A.Brazausko Kaišiadorių gimnazija (tiesa, vardas suteiktas jam gyvam esant), pagaliau pavyko sutvarkyti ir Kauno hidroelektrinės „įbrazauskinimą“.

Pats ryškiausias pavyzdys, charakterizuojantis jį kaip žmogų ir specialistą, susijęs būtent su statyba šios elektrinės, į kurią jis buvo pakviestas dirbti inžinieriumi dar nebaigęs tuometinio Kauno politechnikos instituto. Jam buvo pavesta prižiūrėti statybų eigą ir jis sąžiningai atliko savo užduotis: aptikęs bloką, neatitinkantį standartų, liepia sustabdyti darbą, pats važiuoja į betoną tiekiančią gamyklą, pats išsiaiškina, kad blogai veikia dozuotuvas, ir referuodamas tyrimo rezultatus statybos viršininkui primygtinai siūlo brokuotą bloką išardyti. Jauno inžinieriuko išvada statybos asų, perėjusių Sibiro ir Volgos hidroelektrines, sutikta „matais“, tačiau, laimei, jį palaikė viršininkas. Po kiek laiko tas pat viršininkas, pamatęs, kaip Brazauskas dirba, pasivėdėjo nuošalėn ir pasakė: stok į partiją, nes kitaip nepadarysi karjeros, - aukštuose postuose reikia žmonių, kurie dirbtų sąžiningai ir dirbtų Lietuvai... Kaip matome, A.Brazauskas ir nuėjo tuo keliu, ir iš tikro daug nuveikė. Daug prisiminimų apie jį sudėta į knygą „Žmogus laiko taikinyje“...

- Prie šio leidinio ranką pridėjęs esate ir jūs, tiek rengdami spaudai, tiek pristatydami jį Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Sutikdami knygą žmonės buvo kritiški?

- Aš stebėjausi, kad per visus tuos susitikimus, į kuriuos važiuodavau su knygos sudarytoju Viliumi Kavaliausku, Justu Paleckiu ar vienas, negirdėjau piktesnio klausimo, gal iš dešimčių susitikimų vienąkart ar du kartus kažkas kažką kita tonacija pasakė, - vyravo šilta, graži atmosfera, kai kur patys žmonės, su juo bendravę ar mokęsi, dirbę, pridurdavo šį tą iš savo patirties. Galbūt turėjo įtakos propagandinis ėjimas apie nemalonumus ar nesmagumus prabilti pirmam, ir didžiausiems kritikams jau būdavo nepatogu kartotis...

- Koks sakymas užbėgdavo jiems už akių?

- Vienintelis momentas, vertas prezidento kritikos, mano požiūriu, buvo tikėjimas. Kai pamačiau, kad A.Brazauskas ir eina į bažnyčią, ir klaupiasi, žegnojasi, man atrodė, kad jis šiuo atžvilgiu perdeda, vaidina, kaip ir daugelis, atkūrus Nepriklausomybę. Laikui bėgant, turėjau progų įsitikinti, kad jis, augęs ir auklėtas katalikiška dvasia, ir žegnojosi, ir klūpojo nuoširdžiai, kad jis iš tikro buvo tikintis, bet negalėjo to rodyti tarybiniais laikais. Nebent nuvykęs į Kaišiadoris numes pas tėvą švarką, peršoks per tvorą ir nušienaus kardinolo Vincento Sladkevičiaus pievą... Vilius Kavaliauskas prisimena, kaip kartą Paryžiuje visa lietuvių bažnyčia atsisuko A.Brazauskui pasigavus Maironio giesmės „Marija, Marija“ melodiją, - jis įsiliejo savo balsu į šitą chorą, jis sugiedojo giesmę iki galo, nežiūrėdamas į maldaknygę ar į giesmyną... Vadinasi, jis ją mokėjo atmintinai. Iš kardinolo Audrio Juozo Bačkio prisiminimų padarė įspūdį epizodas per paskutinį jų susitikimą Santariškių ligoninėje: A.Brazauskas prisipažino skaitąs Šventąjį Raštą ir kad jam labai imponuojantis Kristus. Nors grąžinti tikintiesiems Arkikatedrą buvo nuspręsta Sajūdžio steigiamajame suvažiavime, vis tiek šis perdavimas siejamas su A.Brazausko vardu: daug nuveikta jo bažnyčias remontuojant, remiant, prisimenu, net buvo nepatenkintųjų, kad Brazauskas per daug stengiasi dėl Bažnyčios. Kažkas pajuokavo: Bažnyčia vis tiek neatleis. Buvo labai skaudu, kai Bažnyčia prezidento laidotuvių dieną jam užtrenkė Arkikatedros duris. Jeigu taip būtų pasielgusi mano atžvilgiu, būtų teisinga, taip man, laisvamaniui, ir reikia, toks ir esu, bet Brazauskas buvo kitoks.

Dar viena A.Brazauską charakterizuojanti detalė iš senų laikų. Dirbdamas CK savo akimis mačiau parengtus dokumentus atleisti jį iš CK sekretoriaus pareigų ir pervesti į žemesnes pareigas. Mat Brazauskas, sužinojęs partijos antrojo sekretoriaus, arba generalgubernatoriaus, kaip tais laikais vadinome, Nikolajaus Dybenkos planą - pastatyti naują gamyklą Vilniuje, per savo ryšius Maskvoje sugebėjo pasiekti, kad gamykla būtų suplanuota ir pradėta statyti provincijoje. Brazauskas pasistengė apsaugoti sostinę nuo atitinkamo kontingento iš plačiosios tėvynės srauto ir suteikė progą gamykloje įsidarbinti žmonėms iš aplinkinių kaimų. Dybenka įsiuto (jo statusas buvo aukštesnis už Brazausko), bet jo mėginimas nustumti Brazauską kaip žmogų, kuris rūpinosi Lietuva, nepavyko. Apskritai nesvarbu, kokioje sistemoje A.Brazauskas dirbo, jis dirbo Lietuvai. Ir jam sekėsi.

- Tai statysim paminklą A.Brazauskui ar nestatysim?

- Iš tikro gal mes kažkiek ir buvome prisifantazavę, bet iš rimtų dalykų, kurie liko neįgyvendinti, - žinoma, tiltas; jis ir simbolinis, ir idėjinis dalykas. A.Brazauskas yra tiltas, sujungęs du krantus, dvi epochas, su juo žmonėms buvo lengviau pereiti iš vienos santvarkos į kitą. Sena idėja prezidento rūmų parke įrengti Lietuvos prezidentų alėją, ar ji bus pradėta nuo Antano Smetonos paminklo, ar nuo A.Brazausko - ne principinis dalykas, ir čia skubėti nėra ko. Nepaminėjau, Kaišiadoryse veikia Brazauskų namai-muziejus, prezidento medžioklės trofėjai įkurdinti Medininkų pilies muziejuje, o Valdovų rūmai ketina skirti salę šių rūmų kūrėjams, tarp jų ir paskutiniajam - prezidentui A.Brazauskui. Dar nepasakiau: pati gražiausia salė Seime yra A.Brazausko salė.