O mama ir dabar - ne tik mūsų šeimos, bet ir visos giminės centras, šviesulys. Nebuvome ypač lepinami materialiąja prasme, bet mes, mažieji, niekada nebadavome.
Vyresnieji broliai ir seserys atmena ir sunkesnius laikus. Bet nė vienas iš mūsų niekada nestokojome meilės ir dėmesio.
Mūsų mama mums buvo lyg šventoji. Ir dabar jos galva dirba kaip kompiuteris, nors jai jau septyniasdešimt septyneri. Visiems ji dalija vertus patarimus".
Klausiu kunigo, kaip mama sutiko žinią, kad jos sūnus chirurgas staiga palieka gydytojo darbą ir renkasi kunigystę? "Jos reakcija buvo atsargi, baiminga.
Didelio entuziazmo mama neišreiškė, - prisimena pokalbininkas. - Mat nuogąstavo, ar aš tikrai apsisprendęs, ar nepasigailėsiu, nemesiu seminarijos".
A. Narbekovo šeima ypatingu išoriniu religingumu nepasižymėjo.
"Mums tėvai labiau diegė bendražmogiškąsias vertybes, bet visada pagarbiai kalbėjo apie bažnyčią, visus vaikus pakrikštijo ir parengė Pirmajai komunijai, - sako kunigas. - O tikėjimo tiesų pamokė senelė. Be to, man nemažai įtakos turėjo viena kaimynystėje gyvenusi moteriškė".
ekalbant apie šeimą kunigas vis labiau liūsta - neseniai palaidojo du vyresniuosius savo brolius. Vieną penkiasdešimties metų tesulaukusį, kitą - vos keturiasdešimt ketverių.
Abu mirė neilgai tesirgę. Šios netektys dar pernelyg gyvos širdyje. Dar neatėjo susitaikymas. Liko dvi seserys dvynės ir brolis Arminas.
Arminą Narbekovą, Lietuvos futbolo žvaigždę, puikiai pažįsta visi sporto gerbėjai. Jis neseniai išrinktas Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentu.
Arminas jau dešimt metų gyvena Austrijoje, Vienoje. "Atstumas nėra gerai, - atsidūsta pašnekovas. - Norėtųsi, kad brolis būtų arčiau.
Mudu, kadangi jauniausi šeimoje, buvome artimiausi viens kitam. Man jo trūksta. Bet žaidžiantis futbolininkas negalėjo sėdėti ir laukti "geresnių laikų".
Kiekvienais metais sportininkas praranda formą. Sugriuvus SSSR imperijai, futbolas Lietuvoje praktiškai žlugo. Sportininkai išsibėgiojo kas kur.
Arminas išvyko į Vieną, kur žaidžia futbolą ir dirba vienos nedidelės futbolo komandos žaidžiančiuoju treneriu".
Kunigas prisimena, kaip mama sakydavo: "Mokykis, Andriau, tau reikės išlaikyti brolį". Mat Arminas labiau žavėjosi sportu, o ne mokslais. "Mama baiminosi dėl jo ateities, - prisimena pašnekovas. - Pasirodo, ji klydo. Arminas už mane tikrai geriau apsirūpinęs. Neseniai kartu su mama svečiavomės Armino šeimoje Vienoje. Visi kartu sutikome Naujuosius metus. Jo sūnelis Arminas gimė Lietuvoje, o dukrelė Klaudija - Austrijoje".
Mokslams nėra galo
A. Narbekovas ir Kunigų seminarijoje mokėsi beveik vien penketais. Taip buvo įpratęs mokykloje, taip baigė studijas Medicinos institute. "Buvau nusprendęs seminarijoje mokytis vidutiniškai. Nebebūti tokiu "kiauru penketukininku".
Juk pirmūnu būti pavargsti, - tikina pašnekovas. - Bet ir vėl nepasisekė. Mokiausi gerai, disciplinos laikiausi...
Nebuvau "revoliucingas" seminaristas, nes supratau, kad aš į seminariją atėjau ne perversmų daryti, o tapti kunigu. Daug egzaminų laikiau eksternu.
1993 metais buvau įšventintas į kunigus ir paskirtas atsikūrusios Vilniaus kunigų seminarijos vicerektoriumi. Kunigai juk patys nesprendžia, kur ir kokias pareigas eiti.
Tai sprendžia Bažnyčios hierarchai, Arkivyskupas, dabartinis kardinolas, nusprendė, kad man stinga mokslinio laipsnio, ir aš netikėtai buvau išsiųstas į Romos Laterano universiteto filialą Vašingtone. Vėl mokytis..."
Kunigas buvo įsitikinęs, kad anglų kalbą moka pakankamai gerai, bet savo žiniomis nusivylė. Pirmą savaitę jis išsigandęs klausė sudėtingų filosofijos ir teologijos paskaitų - jam trukdė amerikietiškoji anglų kalbos tarmė. O diskusijose studentai ir dėstytojai pereidavo tiesiog prie slengo...
Sutrikęs svarstė, ką reikės daryti, kad tiek daug nesuprantąs. Po poros mėnesių pasijuto vis daugiau galįs suprasti, o tikrasis "persilaužimas" įvyko tik po metų.
"Staiga pajutau, kad net mąstyti imu angliškai", - atsidūsta pašnekovas.
Pasaulinio garso medicinos etikos specialistas profesorius Williamas E. May sutiko vadovauti kunigo A. Narbekovo bioetikos (tai yra moralinės teologijos dalis) doktoratui.
"Visad žinojau, kad rašysiu mokslinį darbą eutanazijos tema, - sakė kunigas. - Niekada nebuvau abejingas šiai problemai. Mokslų daktaro disertaciją apgyniau 1998 m. Vašingtone".
Grįžęs į Lietuvą A. Narbekovas ėmėsi dėstyti bioetikos kursą Teisės, Medicinos, Vytauto Didžiojo universitetuose ir visose keturiose Lietuvos kunigų seminarijose. "Jeigu pats nebūčiau gydytojas, - džiaugiasi kunigas, kad medicinos mokslai nenuėjo vėjais, - Medicinos universiteto studentai manęs "nepriimtų", o aš jų galbūt taip gerai nesuprasčiau".
Kitais metais kunigas ir gydytojas A. Narbekovas jau bus paskelbęs pakankamai bioetikos srities mokslinių publikacijų, kad jam būtų suteiktas profesoriaus vardas. Mišias kunigas A. Narbekovas aukoja dažniausiai po paskaitų vakarais Arkikatedroje, o neretai ir Kauno bažnyčiose. Paklaustas, kaip visur spėja, tik pečiais gūžčioja: "Neklauskit..."
Eutanazijos realybė
Paklaustas, ar nemano, kad Lietuvoje kada nors galėtų būti įteisinta eutanazija, nes balsų "už" pasigirsta vis daugiau, kunigas sako, kad žmonės nesuvokia, ko prašo.
Tai labai pavojingas įstatymas. Pasak pašnekovo, Olandijoje šis įstatymas priimtas neseniai, nors iš tikrųjų eutanazija vykdoma nuo 1984 m.
Patys olandai išsigando, išgirdę skaičius. Per metus (1990 m) be ligonio sutikimo eutanazija pritaikyta 1400 žmonių.
Paaiškėjo, kad 20 proc. visų mirčių šalyje buvo dėl eutanazijos. "Per dieną nužudomi maždaug trys žmonės, - baisisi kunigas. - Įstatymas galioja ir daro savo juodą darbą. 14 proc. ligonių buvo nužudyti nesavanoriškai. Nors buvo sąmoningi, niekas jų neklausė, ar to nori".
Eutanazija, pasak pašnekovo, ne gailestingumo, ne medicinos, o tik ekonominis klausimas. Vis labiau nuvertinama gyvybė. Viskas tinka, kas ekonomiškai naudinga...
A. Narbekovas pasakojo, kad Olandijos ligoninėje žmogus, kuriam per 60 metų, gali išgirsti: "Jums reikėtų pamąstyti apie eutanaziją..." Vyresni žmonės bijo ligoninėje gerti net sulčių, jeigu jų atneša seselė. Kad nenunuodytų. Prašo artimųjų saugoti, kad nenužudytų.
"Medikai neturi užsiimti tuo, kas priešinga jų profesijai, - įsitikinęs kunigas. - Žodis "gydytojas" kilęs iš žodžio "gydyti". Jeigu žmogui gydytojas suleido mirtiną dozę vaistų, negali sakyti - išgydė. Nužudė.
Vienas olandų gydytojas JAV konferencijoje, skirtoje eutanazijos problemai nagrinėti, kurioje ir aš dalyvavau, pasakojo, kad vieno jo ligonio artimieji primygtinai prašė senukui pritaikyti eutanaziją, nors šis jau sveiko ir nesirgo nepagydoma liga.
Gydytojas pasidomėjo, kodėl taip yra. Paaiškėjo, kad kol senukas buvo gydytojas, vaikai pardavė visą jo turtą, namus, ūkį... Jam nebebuvo kur grįžti".
Kunigas mano, kad Lietuvoje įteisinus eutanaziją tokių atvejų tikrai nestokotų.
Į mano pastabą, kad matant besikankinantį skausmuose brangų žmogų, neturintį šansų pasveikti, į galvą ateina mintis: "Geriau jis mirtų..." Taip pamąstai iš gailesčio. Bet gydytojas A. Narbekovas įsitikinęs, kad šiuolaikinė medicina gali visiškai išvaduoti žmogų nuo bet kokio skausmo.
"Tai tik medikų ir ligonio artimųjų aplaidumas, kad žmogus kenčia nepakeliamus skausmus, - mano buvęs chirurgas. - Esminis skirtumas yra tarp dviejų dalykų - suleisti ligoniui tiek morfijaus, kad jam nebeskaudėtų, ir suleisti tokią dozę, kad jis mirtų.
Pirmu atveju - tai simptominis gydymas, antru - nužudymas. Koks nužudymo tikslas? Sakysite, kad gailestingumas. Bet visi turi laikytis geležinės taisyklės - tikslas nepateisina priemonių".
Dar bandau prieštarauti, klausdama, o kaipgi su tais, kuriuos ištinka komos būsena, galinti trukti metų metus.
Žmogus, kurio smegenų žievės funkcijos yra taip sutrikusios, kad jo gyvybė palaikoma tik medicinos įranga - dirbtiniu kvėpavimu, dirbtiniu maitinimu. Ligonis negali pažinti artimųjų, kalbėti, vaikščioti.
Ar verta tokiam gyventi? Kunigas suniekina mane: "Ar verta? Tai vartotojiškas požiūris į gyvenimą. Ligoniai, kurie ištikti nuolatinės vegetatyvinės būklės (komos), nėra mirštantys. Jiems privaloma duoti slaugą, maisto ir skysčių.
Per vieną JAV atliktą tyrimą nustatyta, kad iš 370 ištirtų žmonių, esančių komos būsenos, per metus trečdalis grįžo į darbą. Iš 28 komos ištiktų vaikų trys ketvirtadaliai per 12 savaičių atgavo sąmonę.
Pritaikius eutanaziją - jų visų nebūtų..."
A. Narbekovas papasakojo dar vieną atvejį iš Amerikos gydytojų patirties. 79 metų senuką iš Ontarijo valstijos ištiko koma, jau buvo norima atjungti gyvybę palaikančius prietaisus.
Susirinko giminės atsisveikinti. Sutarta - po penkių minučių. Staiga dvejų metukų jo anūkas sušuko: "Seneli, kelkis", ir ligonis atsibudo.
O po 6 mėnesių senukas jau vairavo automobilį... "Moralė per visą žmonijos istoriją yra ta pati, - komentuoja kunigas. - Tik technologijos žengia į priekį. Todėl taip dažnai žmonės sutrinka, nebežino, kaip elgtis".
Seni ir nauji siaubai
Visos pasaulio šalys bando įstatymais užtikrinti žmogaus teisių apsaugą biomedicinoje. Skubiai priimami įstatymai dėl žmogaus klonavimo uždraudimo. Įpareigojama laikytis žmogaus viršenybės principo: žmogaus interesai ir gerovė yra svarbiau už mokslo interesus.
Suabejoju, ar visada bus paisoma šių nuostatų. Ar įmanoma sustabdyti genų inžineriją? Dirbtinis apvaisinimas vis populiarėja...
"Dabar pasaulyje panaši situacija, kokia buvo tada, kai žmogus įlindo į atomo struktūrą, ir prieš jo akis atsivėrė neribotos galimybės, - samprotauja A. Narbekovas. - Ir atomas žmonijai davė daug naudos, nors kiekvieną sekundę šių atradimų dėka galima susinaikinti...
Genų inžinerija taip pat duoda žmonijai daug naudos - tai labai ankstyva ligų diagnostika, atrasta bakterijų, gaminančių žmogaus insuliną, žmogaus augimo hormonas ir t. t.
Viskas būtų gerai, jeigu nebūtų pamiršta, kad mokslas be etikos tampa nusikaltimu..."
Pasak kunigo, Bažnyčia yra ne prieš dirbtinį apvaisinimą apskritai, o prieš dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje.
Kai sutuoktinių lytinės ląstelės apvaisinamos mėgintuvėlyje, kyla daug moralinių ir medicininių klausimų. Juk dėl geresnių rezultatų (geriausiose pasaulio klinikose sėkmingai baigiasi apie 10-15 proc. procedūrų) yra apvaisinama daugiau kiaušialąsčių (8-10).
Gaunami keli embrionai, bet visų negalima sudėti į gimdą, tad atsiranda daug vadinamųjų "atliekamų" embrionų.
Jų likimas dvejopas: dalis tiesiog išmetama, o dalis užšaldoma (numatoma laikyti penkerius metus, o paskui sunaikinti ar, jeigu pasiseks, kelti į gimdą.
Pasak pašnekovo, jau ciniškai juokaujama, kad išsivysčiusiose šalyse žmonės nevalgo šaldytos mėsos, nes ši netenka vertingų maistinių savybių.
"Tai ką tuomet manyti apie galimus embriono pakitimus - gyvo žmogaus organizmo, kai jis penkerius metus išbus užšaldytas? - retoriškai klausia buvęs gydytojas. - Ir be embriono šaldymo vaikai, gimę po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje, pagal Australijoje kovo mėnesį pateiktus duomenis, turi du kartus daugiau apsigimimų ir gimsta daug mažesnio svorio nei natūraliai pradėti ir pagimdyti.
Tėvai, trokštantys turėti vaikų, visų pirma privalėtų mąstyti ne apie savo norus, o apie vaikus - jų fizinę ir dvasinę sveikatą".
Pasak A. Narbekovo, akivaizdu, kad visa dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra yra lydima embrionų sunaikinimo ir moraliniu požiūriu yra blogiau už abortą, kai sunaikinamas tik vienas embrionas.
"Embrionas yra žmogus, - neabejoja pašnekovas. - Visi tie, kurie beatodairiškai žudo embrionus, nelaikydami jų žmonėmis, užmiršta, kad jie patys buvo embrionai.
Posakis, kad ir gamtoje ne visi pradėti kūdikiai gimsta, - nėra pasiteisinimas. Žmogus atsakingas už tai, ką jis pats suvokdamas ir būdamas laisvas padaro. Ne tas pats, ar persileidimas įvyksta savaime, ar embrionas išimamas iš gimdos ar iš mėgintuvėlio ir išmetamas į šiukšlių dėžę.
Remiantis tokia "logika", tektų pateisinti bet kokį žmonių žudymą, nes juk jie ir natūraliai miršta..."
Kunigas mano, kad Lietuvoje ne tokie medicinos prioritetai, kokie turėtų būti:
"Valdininkai verkšlena, kad mažas gimstamumas, todėl tvirtina, jog apvaisinimas mėgintuvėlyje būtinas, o pokalbio pabaigoje sako, kad reikia įteisinti naują abortinę piliulę... Jokios logikos".
Klausausi kunigo ir mąstau, kad jau seniai susidaro įspūdis, jog gimstamumu manipuliuojama, kaip kam patogiau.
Pasibaigus mūsų pokalbiui pasilieku Arkikatedroje dalyvauti kunigo A. Narbekovo aukojamose mišiose.
Klausau jo trumpo pamokslo apie tai, kad žmogus, nustojęs jausti fizinį alkį, užmiršęs valgyti, tiesiog pražudytų savo kūną.
Bet dažnai jis užmiršta pasirūpinti maistu sielai, kuri jaučia tokį patį alkį - tik ne fizinį, o dvasinį. "Bet dvasios alkis nėra pasotinamas", - sakė kunigas.
Į galvą ateina mintis, kad turbūt ne kas kitas, o nenumaldomas dvasinis alkis ir privertė gydytoją A. Narbekovą tapti kunigu, ieškoti atsakymų į amžinus žmogaus klausimus.
Kaip ištikimas Dievo kareivis jis diena dienon kaunasi dėl gyvybės, dėl žmogaus teisių ir dėl moralaus mokslo pažangos. Jo kovos laukas - universitetai, ministerijos, įvairiausios visuomeninės institucijos, Bažnyčia.
Jis tiki, kad žmogaus kūnas ar jo dalys netaps finansinės naudos šaltiniu.
Tiki nenužmogėjusio žmogaus ateitimi. Regis, neapsiriksiu sakydama, kad jo gyvenimo paskirtis - padaryti viską, kas jo jėgoms, jog kiekvienas sąmoningas pilietis pajustų besąlygišką pagarbą žmogaus gyvybei. Ir jos Kūrėjui.
Rašyti komentarą