Marių duonos valgytojai

Kaip vieną svetingiausių sodybų Preiloje, iškilusią ant marių kranto prieš keturiasdešimt metų, žmonės prašalaičiui nurodys Danutės ir Vidimanto Jakų namus. Apžvelgęs sodą ir talpią tų namų erdvę, kur kiekvienas paveikslas, rakandas ir daiktas turi ne tik savą paskirtį, bet ir dvasią, nustembi, kiek reikšmės šie kuklūs ir darbštūs žmonės skiria jaukiai aplinkai, kiek pagarbos - žmogui ir jo darbams.

"Šiandie man - šluotos diena", - juokiasi Danutė Jakienė, karučiu lapų auksą vežanti. Ji dirba Nidos greitosios pagalbos stotyje felčere, bet "budi sveikatos sargyboje" ir savoje sodyboje: vietos gyventojams vaistų suleidžia, patarimų ir visokeriopos pagalbos nešykšti. Gal ne vienam ir kančias palelgvinusi, ir gyvastį išgelbėjusi?

"Ką aš žinau, mieloji. Nagi darai, kas reikia. Aš ne vietinė, vyro atsivežta iš Vidurio Lietuvos prieš trisdešimt metų. Čia žmonės tylūs, geri; kuris pikta daro, lazda į jį atsisuka kitu galu, tuomet kažkodėl verkia", - paprasta jos gyvenimo filosofija. Aprodžiusi savo valdas, sako, kad viskas čia vyro - jis šeimos galva, jo apie gyvenimą ir klauskit.

Žvejas Vidimantas kilęs iš Jurbarko, Nemuno žvejų dinastijos. Dirbo Nidos gelbėjimo stotyje, statybose, vėliau įtraukė žvejyba. "Gal tai iš būtinybės, gal genai - senelis ir tėvas buvo žvejai", prasitaria žvejas. Nuo vaikystės jis tinklus pynė. Šykščiai pasakoja apie patirtas audras, apie tai, jog ant ledo žvejojant ir po ledu įsmukti teko su visais tinklais, stambią žuvį gaudant. Bet juk tai pilka kasdienybė.

Nuo 1991 metų sukūręs savo įmonę, Vidimantas žvejojo su sūnumi Martynu, kuris dabar dirba Nidos hidrometeorologijos stotyje, didesnio laivo kapitonu. Bet kartais, kai darbo daugiau, tėvui ir jo darbininkui sūnus talkina. Ištvermingas vyras tas nekalbus žvejys Vidimantas, kaip ir Kaliningrade prieš daugel metų jo pirktas žvejybinis laivas, pramintas "Vyčiu". "Tai reikštų ne tik tautinį simbolį - "gyvenimą vytis", prasitaria savininkas. "Ubagaut su ištiesta ranka nereikia", santūriai sako, "nors šiemet žuvies labai sumažėjo, prasti metai. Daug visokių faktorių gali būt: vandens užterštumas, nepalankios srovės... Kada buvo "aukso amžius" žvejui? Gal šeši - septyni metai atgal, kai sugaudavo pusantros tonos laimikio vienu žygiu. Tik niekas iš žuvies turtų nesusikrovė. Jeigu dabar už kilogramą raudžių moka 60 centų, o prieš trejetą metų - 1, 80 - 2,50 litų mokėjo. Realizuoja laimikį, kai atvažiuoja supirkinėtojai, ją veža į Klaipėdą, į Šiaulius".

"Nesam išpuikę kaip kokie ubago paršai, visokia žuvis skanu, tik turi būt švari ir šviežia kaip ir moteris, - juokiasi Vilimantas. Dažnai su kolega laive pasikepa ką tik sugautos. Pabėdoja šįryt menkai žuvies pagavęs - 50 kg raudės (skaityk 30 litų) ir 50 kilogramų žiobrės; uždirbęs per keturias paras 100 litų. Reikia dar atskaičiuot kuro sąnaudas, atlygį darbininkui - kas lieka?

"Vasarą mes neleidžiam į namus poilsiautojų, užtenka giminių, vaikų draugų. Ar į sandėliuką gyvent eisim? Mano namai - mano tvirtovė", - vėl juokauja žvejas. Pasak jo, yra žvejų, kurie laimikiais pasigirt mėgėjai, yra tokių, kurie pavydi ir tinklus nugvelbia. "Tai nūnai populiaru. Naujus tinklus perki, juk nesėdėsi ant kranto. Ir taip jame kasdien būni, smagiau kai ilgiau jūroje užtrunki. Kaip statybininkas, taip ir žvejys šąla, - nedramatizuoja šeimininkas.

Danutė ir Vidimantas Kuršių nerijos patriotai, nesijaučia nuo pasaulio atskirti. "Kai į miestą nuvažiuoji, trošku, norisi iš tos erzelynės kuo greičiau į keltą ir namo", - kartoja pora visų preiliškių "evangeliją". Gal norėtų laikyt vištų pulkelį, bet šioms reikia patalpos, erdvės, lesalo parsivežti. Tai kiaušiniai jiems būtų auksiniai, aiškina gaspadinė. Jos žmogus skuba šiai dienai žuvį sūdyt į statines, o paklaustas apie žvejonės "šarmą", sako: "Vieniems gal tai katorga, gyvena šia diena, kad tik atstumt, nulėkt lengvesnės dalios paieškot. Nėr čia žemės rojaus, bet ir ne dykynė". Šie žmonės man atrodo nuolat išalkę erdvės, harmoniją su savimi ir pasauliu randantys tik šioje saloje, kuri jiems net ne gimtinė.

Pono Vidimanto pati sako Švento Martyno dienai sūnui kalakutą iškepusi, nes neapdairiai prasitarė: "Šiandie bus Martyno - žąsino diena"... Tėvas jo žvejo amatui neruošė, tik manė, jog ir tokio darbo reikia paragaut. Užtat namo visi grįžta kaip oazėn - motina namus pavertė augalų karalyste, baldus puošia jos nėriniai, net užuolaidos it speido raštais išraizgytos, ant sienų kabo bičiulių medžiotojų trofėjai ir žinoma, daugybė paveikslų. Daugumą akvarelių padovanojo šeimos draugas, vilnietis architektas Arūnas Paslaitis.

Namo viršuje gyvena Jakų dukra Rovena, mokytojujanti Juodkrantėje. Ji fotografuoja marių viešpatiją. Įamžinusi per 20 metrų nuo langų kažkuriais metais atslūgusias, nusekusias dėl vėjų marias, ledo rūmus ant jų ir galybę gulbių. Visa tai - kasdienybės šviesa ir paslaptis. Tėvas grįžta iš jūros ir ragina dukrą: "Šauk, pakrantėj jūroj kuolai per trisdešimt metų pirmąkart taip gražiai apšarmoję".

Paklausiau ponią Danutę, ar nerimauja ji, kai vyras ir sūnus jūroje, juk ne visi žvejai sugrįžta... Ji nustemba: "Pasikliauju Dievu. Mama mane mokė, jog nereikia kelti triukšmo, kol dar nieko neatsitiko. Bet jei kas atsitinka, nėra kada rėkti, reikia suktis. Anokia čia drama būti žvejo žmona - juk tai jo duona. Va kai jūs, žurnalistai, užpuolėt, kilo panika", - atremia besijuokiančių akių moteris.

O tas savo žmogaus ilgesys įprastas kaip kvėpavimas, kaip druska. Paprastame gyvenime juk tenka priimti nemaža griežtų sprendimų, nesileidžiant į kompromisus su savo baimėm ar tingumu. Jakų šeimai dar neteko nukentėti nuo stichijos, nes jų žuvies rūkykla atokiau marių. Būdavo, kaimynui ledų sangrūda rūkyklą nunešė, kitas, ledų luitams grėsmingai artėjant prie būsto slenksčio, pasigriebęs televizorių, lauke bėgiojo; bent tą išgelbės. Susitaikai su gamtos valia, ir savąją jai, didžiajai kūrėjai, priešpastatai.