Mari­jo­nas - apie vai­kys­tės Kalė­das ir ko po eglu­te lau­kia jo sūnus Majus

Mari­jo­nas - apie vai­kys­tės Kalė­das ir ko po eglu­te lau­kia jo sūnus Majus

Paklaus­tas apie savo vai­kys­tės Kalė­das, Mari­jo­nas Miku­ta­vi­čius papa­sa­ko­ja ilgą ir labai gra­žią isto­ri­ją. O taip pat išduo­da, kokios dova­nos labiau­siai bijo­da­vo būda­mas vai­ku ir kokią nesą­mo­nę yra gavęs jau suau­gęs. Ir dar apie tai, ką po eglu­te tiki­si ras­ti jo pust­re­čių metų sūnus Majus bei kodėl šie­met žie­mą jis ren­gia tik vie­nin­te­lį are­ni­nį kon­cer­tą - ant­rą­ją Kalė­dų die­ną.

- Papa­sa­kok, kokios buvo tavo vai­kys­tės Kalė­dos? Juk soviet­me­čiu nebu­vo papras­ta jas švęs­ti.

- Kalė­das kar­tais švęs­da­vo­me, tačiau nie­ka­da - mies­te, o tik pas sene­lius kai­me. Ten jau buvo šven­tė su visais atri­bu­tais - žva­kė­mis, šven­tin­to­mis plot­ke­lė­mis, sil­ke su gry­bais, šiau­dais po stal­tie­se ir t.t.

Sene­liai buvo seno­sios Lie­tu­vos žmo­nės ir jie šven­tė su visu reli­gi­niu iškil­min­gu­mu ir kai­mie­tiš­ku nuo­šir­du­mu. Vai­kys­tė­je tas lai­kas (tie­są sakant, taip ir liko) buvo labai svar­bus ir jau­kus.

Mote­rys kiau­rą die­ną kuis­da­vo­si vir­tu­vė­je. Gami­na­ma buvo ant mal­ko­mis kūre­na­mos kros­nies ir be per­sto­jo degan­ti ugnis taip pri­kai­tin­da­vo tro­bą, kad nuo­lat ati­da­ri­nė­jom lan­gus pra­vė­din­ti.

Sute­mus ir pri­si­žai­dę snie­guo­se, mes vai­kai, susės­da­vom ant šil­to pečiaus, kurį pas mus Dzū­ki­jo­je kaž­ko­dėl vadin­da­vo "liuf­tu", o suau­gu­sie­ji apsės­da­vo sta­lą.

Sene­lis pra­ves­da­vo ritu­alus, visi sukal­bė­da­vo pote­rius ir užva­ka­ro­da­vo iki gero­kai po vidur­nak­čio. Sta­lą palik­da­vo nenu­rink­tą, kad galė­tų pasi­mai­tin­ti miru­sių­jų dva­sios.

Vai­kus gul­dy­da­vo visai nešil­do­ma­me tro­bos gale, tai iš pra­džių ant liuf­to susi­temp­da­vom pata­lus, kad įšil­tų, o vyres­nie­ji trauk­da­vo bur­tus, kas pir­mas eis pri­šil­dy­ti lovą, nes ten buvo konk­re­tus šal­dy­tu­vas, kvė­puo­jant iš bur­nos eida­vo garas.

Bet kai sušil­da­vom, mie­gas tame gai­via­me šal­ty­je buvo bai­siai gilus, o rytas vai­kiš­kai lai­min­gas - vos pra­si­mer­kus mane iš kar­to apim­da­vo džiaugs­mas, jog šian­dien dar šven­tė nesi­bai­gia ir visi vėl bus džiu­giai nusi­tei­kę.

Tas aki­mir­kas mums besė­dint ant pečiaus aš ir dabar pri­si­me­nu, kai prieš mie­gą ban­dau gal­vo­ti apie ką nors labai gera. Sene­liai many­je pasė­jo šilu­mą šiai šven­tei.

- Kada nusto­jai tikė­ti Kalė­dų Sene­liu?

- Pame­nu tik, kad apsi­ver­kiau, kai vyres­nis pus­bro­lis pasa­kė, kad jo nėra. Aš ver­kiau ir šau­kiau, kad jis meluo­ja, o jis, niek­še­lis, tik žven­gė ir vis kar­to­jo: "nėra, ot ir nėra". Manau, po to vis tiek ilgai tikė­jau, kad jis yra. Kaip koks svy­ruo­jan­tis tikin­ty­sis, kuris sąmo­nin­gai veja šalin pasi­tai­kan­čias abe­jo­nes dėl Die­vo egzis­ta­vi­mo.

- Ar ieš­ko­da­vai namuo­se sus­laps­ty­tų dova­nų?

- Žino­ma. Visa­da kaž­ko­dėl many­da­vau, kad dova­na turi būti dide­lė, tad pir­miau­sia apžiū­rė­da­vau visas didžiau­sias ert­mes: virš spin­tų, po spin­to­mis, spin­to­se, po lovo­mis, bal­ko­ne...

Ten nie­ko nera­dus, numa­no­mos dova­nos gaba­ri­tai mažė­da­vo ir rei­kė­da­vo pra­si­neš­ti pro stal­čius, tarp dra­bu­žių ir pažiū­rė­da­vau net šiukš­lia­dė­žė­je - o gal ji su dvi­gu­bu dug­nu kaip fil­muo­se apie šni­pus.

Nera­dus ir ten, gal­vo­je pra­dė­da­vo tvenk­tis tam­sūs debe­sys - vėl gau­siu kokią sumau­tą užra­šų kny­gu­tę su tuši­nu­ku, kaip per­nai ir dar už užper­nai. Žino­ma, ne visuo­met būda­vo taip blo­gai.

Kar­tais ras­da­vau tokius daly­kus, kad vos susi­val­dy­da­vau, kad nepa­si­im­čiau iš kar­to, nelauk­da­mas ofi­cia­lios datos. Kar­tais neras­da­vau išvis. Tėvai žino­da­vo, kad ieš­ko­siu ir dova­nas palik­da­vo dar­be.

- Kokią keis­čiau­sią ir kvai­liau­sią dova­ną esi gavęs?

- Pri­pu­čia­mą gumi­nę var­lę, plaš­ta­kos dydžio. Buvau jau gal dvi­de­šim­ties metų. Pri­ri­šau prie auto­mo­bi­lio ante­nos ir ją pasi­glem­žė vėjas. Užmušk, neži­nau, kodėl tokias gami­na ir juo labiau dova­no­ja.

- O kokios buvo tavo vai­kys­tės sva­jo­nių dova­nos?

- Labai mėgau tokius konst­ruk­to­rius: plast­ma­si­nius kari­nius lai­vus, kuriuos rei­kė­jo sukli­juo­ti iš dau­gy­bės mažy­čių deta­lių. Matyt tai buvo sovie­ti­niai lai­vai, nes abe­jo­ju, ar jie būtų par­da­vi­nė­ję ką nors iš NATO.

- Kaip šven­ti Kalė­das dabar?

- Kaip ir dau­gu­ma: per Kūčias būnam su šei­mo­mis, o ant­rą­ją die­ną - su drau­gais. Žino­ma, jei­gu nedir­bu.

Lai­kau­si kon­ser­va­ty­vių madų ir eglu­tę puo­šiu tik išva­ka­rė­se, nesta­tau jos lap­kri­čio vidu­ry ir neke­liu išfo­to­gra­fuo­tos pen­kio­li­ka rakur­sų į socia­li­nius tink­lus.

Kaž­ka­da buvo tra­di­ci­ja per Kalė­das pasvei­kin­ti savo drau­gą žydą. Jis, kaip visi nekrikš­tai, per Kalė­das nuo­lat dirb­da­vo už visus šven­čian­čius savo kata­li­kus bend­ra­dar­bius, tad mes su kitais drau­gais papras­tai aplan­ky­da­vom jį dar­be ir pado­va­no­da­vom bute­lį vyno.

Tra­di­ci­ja ilgai­niui nuny­ko, tačiau rei­kės atgai­vin­ti. Dar per Kalė­das išsi­ren­ku skur­džiai atro­dan­tį, tačiau pro­tin­gų, gerų akių žmo­gų ir pado­va­no­ju stam­bų pini­gą. Ai, dar žiū­riu "Vie­nas namuo­se". Man jis nė vel­nio nenu­si­bos­ta ir neer­zi­na.

- Kaip pasi­kei­tė Kalė­dos paau­gus sūnui Majui?

- Sūnus dabar yra savo ego­iz­mo vir­šū­nė­je ir juo mėgau­ja­si. Su tėvais ar uošviais mums dabar tie­siog sun­kiau pasi­šne­kė­ti, nes vos tik paju­tęs, jog jam per mažai ski­ria­ma dėme­sio, papras­čiau­siai visiems išsu­ki­nė­ja ran­kas ir kojas.

- Ar jis lau­kia Kalė­dų, ar jau supran­ta, kad tai šven­tės?

- Tie­są sakant Majka-Jamaika dar tokio amžiaus, kad nela­bai atskir­tų Kalė­dų nuo lai­do­tu­vių, tačiau šie­met bus pir­mie­ji metai, kai jis aiš­kiai žino, kokios nori dova­nos. Jis jau išta­ria žodį "dramb­lys" ir būtent jį reiks pakiš­ti po eglu­te. Laiš­kas Kalė­dų Sene­liui dar nepa­ra­šy­tas, nebent laiš­ku lai­ky­sim rau­do­nu flo­mas­te­riu išpa­i­šy­tas namų sie­nas.

- Ar yra tekę per Kalė­das dirb­ti?

- Visaip yra buvę. Kelis kar­tus Kalė­das esu pra­dir­bęs tele­vi­zi­jo­je kaž­ko­kių lab­da­ros pro­jek­tų metu. Esu ir kon­cer­ta­vęs, nes pame­nu, kaip iš visų valios jėgų steng­da­vau­si neper­si­val­gy­ti per Kūčias, nes tada kitą die­ną jau­tie­si per lėtas ir per tin­gus. Bet čia - nor­ma­lus pra­mo­gų vers­lo kalen­do­rius. Mes ir taip per daug tin­gim, kai nor­ma­lūs žmo­nės dir­ba.

- Šie­met ir vėl neteks per­si­val­gy­ti per šven­tes, nes ant­rą­ją Kalė­dų die­ną turė­si išskir­ti­nį kon­cer­tą. Koks jis bus?

- Kalė­di­nis ir šven­tiš­kas. Skrai­dys balio­nai, šau­dys fejer­ver­kai. Tokią die­ną vis­kas ir taip paky­lė­ta, tai mes paža­dam, kad tos nuo­tai­kos tik­rai nesu­ga­din­sim.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder