Maratas Sargsyanas: "Ieškau minimum penkių žmonų"

Kai Armėnijoje baigiau mokyklą, man buvo šešiolika metų. Ten mokytis reikia 10 metų. Abu su broliu galvojome, ką čia dabar nuveikus. Kiek galima vienoj vietoj gyventi? - šypsosi. - Prieš tai mes dar Graikijoje gyvenom, Rusijoje - po žemės drebėjimo. Seneliai važinėjo į Lietuvą - turėjo verslo reikalų. Tai mes su broliu nusprendėm išvažiuoti į Lietuvą. Mes taip suplanavom, kad per vieną naktį atsidurtumėm vietoje. Iš tikrųjų mes pabėgome iš namų.

Pabėgot iš namų?!.

Tėvai buvo prieš, neleido. Tai ėmėm ir pabėgom. Grynai pabėgom...

Ir kur apsistojote?

Pas senelius, Šiauliuose.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?

Važiavom traukiniu. Kai privažiavom muitinę, buvo naktis, lijo. Rytą atsibundu jau Šiauliuose ir nesuprantu: kalnų nėra. Ai, galvoju, čia turbūt tokia vietovė, paskui bus. Žiūriu iš vienos pusės traukinio, iš kitos - nieko nėr, tik medžiai. Kažkoks niūrus oras, rūkas... Toks blogas jausmas apėmė. Aš juk buvau pripratęs prie Armėnijos kalnų.

Nežinojai, kad prie Baltijos kalnų nėra?

Žinojau, iš geografijos, bet...

Kas dar Tave šokiravo?

Kai pamačiau rūkančias moteris, mane ištiko šokas, - na, čia reikia pasakyti, kad veiksmas vyko prieš 10 metų. - Šakės, galvoju, dar ir taip būna. Niekur nebuvau matęs, kad moterys rūkytų.

Armėnijoj nerūko?

Ne. Na, gal ir rūko kur nors pasislėpusios, bet taip akivaizdžiai... niekas nerūko. Vyrai šiek tiek laisviau. O paskui mačiau, kaip moterys geria. Tai dar vienas šokas buvo. Na, ir pakliuvau, galvoju, kas čia per šalis. Jaučiaus kaip ne savo kailyje. Bet paskui po truputį pripratau.

Kaip tau lietuvių kalba? Sunki?

Iš pradžių labai nepatiko. Per televizorių klausiaus ir galvojau, kad lietuviai neturi kitokių raidžių, tik s ir š, - juokiasi. - Armėnijoje buvau susipažinęs su lietuviais vairuotojais, tai jie išmokė pasakyti "labas" ir "į sveikatą". Daugiau nieko nemokėjau. Kalbėjau rusiškai, bet mano bendraamžiai nesuprasdavo. Kai įsidarbinau Šiaulių kabelinėje televizijoje, per pusmetį išmokau.

Įdomu, kaip šešiolikmečiui, nekalbančiam lietuviškai, pavyko įsidarbinti televizijoje?

Armėnijoje bėgdavau iš pamokų ir eidavau dirbti į televiziją. Ten dirbau montuotoju, operatoriumi, vedžiau pageidavimų koncertus, įrašydavau žinias rusų kalba - man patiko toks darbas. Toje televizijoje dirbo mano giminaičių, tai aš po truputį tryniaus tryniaus ir prisitryniau. Tada, po žemės drebėjimo, pinigų trūko, tai viskas vyko iš entuziazmo. Man mokėjo nedaug, bet, kaip moksleiviui, buvo labai gerai.

Lietuvoj pirmiausia ir puoliau žiūrėti, ką čia per "teliką" rodo. Kadangi man senelis buvo nupirkęs gerą kamerą, iš pradžių galvojau vestuves filmuoti. Nuėjau į Šiaulių kabelinę televiziją paduoti skelbimo ir pasiteiravau, ar nereikia darbuotojų. Sako, operatoriaus reikia. Aš, berniukas su treningais, nuėjau pas direktorių, jis pasiūlė atnešti savo darbų. Parodžiau, jam patiko, taip ir priėmė. Kaip mokinį. Na, o po mėnesio jau dirbau viską: ir montuodavau, ir filmuodavau, ir tekstus rašydavau...

Lietuviškai?!.

Angliškai.

TV3 laidoje kalbi netaisyklingai. Maivaisi ar iš tikrųjų vargsti?

Taip išeina... Na, kartais pavaidinu. Iš pradžių gėdijaus, kad galiu ne taip ištarti, bet per Naujuosius, prieš savo aštuonioliktą gimtadienį, šiek tiek išgėriau, ir burna "atsidarė". Kaip pradėjau kalbėti, tai iki šiol "varau". Kartais pasakau ne akys, o "akiai" arba "lūpai". Nebandau taisyklingai galvoti, nes ilgai užtrunka.

Kaip iš Šiaulių kabelinės televizijos patekai į TV3?

Prieš kelerius metus buvau pakviestas į LTV laidą "Arbata su citrina" kaip laidos svečias. Čia rodžiau, kaip paruošti šašlyką, išdėsčiau savo visą filosofiją: iš kur šašlykas atsirado, kad mano prosenelis pagavo dinozaurą, papjovė jį ir ant akmens žarijų iškepė šašlyką. Po to tradicija paplitusi ir visi pradėję kepti šašlykus. Laidos rengėjams patiko ir jie pakvietė mane vesti vieną rubriką. Po kiek laiko "Arbata" baigėsi ir mes su Samu sugalvojome kulinarinę laidą. Samas - prodiuseris, aš - vedėjas.

Ateinančiam sezonui ką nors naujo rezgate?

Mūsų laida išliks, bet dar planuojami keli projektai.

Apie ką?

Apie kulinariją.

Apsigimęs kulinaras.

Visi armėnai širdy yra kulinarai. Mano senelis visą gyvenimą gamino, mama taip pat... Aš viską mačiau ir išmokau. Dar aštuonerių metų būdamas papjoviau kiaulę. Abu su broliu papjovėm. Mes pavogėm ją iš kaimyno, padarėm šašlykų ir pavaišinom tą patį kaimyną. Jis valgė savo kiaulę, džiaugėsi, o paskui, kai sužinojo, kad čia buvo jo kiaulė, tai baisiai supyko... Bet nieko, susitaikėm.

Padūkęs vaikas. Kaip mokslai sekėsi?

Mokiausi labai gerai. Klasėje atidžiau pasiklausydavau, ir užtekdavo. Kai "telike" dirbau, tai pasidariau labai "mandras" - visąlaik buvau užsiėmęs. Buvo klasėje tokios dvi mergaitės, už mane rašydavo. Aš joms - matematiką, jos man - literatūrą.

Buvau šeštokas, kai įsimylėjau savo auklėtoją. Sakiau jai: "tu palauk, netekėk, aš užaugsiu ir tave vesiu". O vieną dieną mūsų klasės auklėtoją direktorius pakeitė. Į chemijos mokytoją. Toks didelis... Aš jį vieną kartą su pažymių knygele primušiau, nes jis ant panų pradėjo rėkti. O direktoriui pasakiau: kariausim. Tai ir kentėjo tas mokytojas. Po tokių dalykų išmetė mane iš mokyklos, aš nuėjau į televiziją, ir iš ten "per blatą" grįžau į mokyklą. Bet direktoriui vis tiek sakiau, kad turės grąžinti mokytoją. Jis negrąžino. Už tai mokytojų kambaryje uždegiau dūminį užtaisą. Atvažiavo gaisrinės. Paskui teko perklijuoti tapetus, nes labai smirdėjo...

Taip, taip... Turi ką papasakoti. Ką dar dabar veiki, be "Skanaus savaitgalio"?

Nieko ypatingo. Daug dirbu - reklamos srityje, prodiusuoju klipus, reklamas, rašau scenarijus. Taip pat montuoju "Tango TV" laidas.

Savo laidai rašai scenarijų ar viską improvizuojate?

Na, tas scenarijus toks: nusprendžiam, kas bus svečias, kokį maistą gaminsim, ir parenkam tostus. Visa kita yra improvizacija.

Kaip sugalvojai "tuoktis"?

Mintis ieškoti žmonos kilo įstrigus automobilių kamštyje. Galvoju, visai nebloga tema. Na, ir paskelbėme, kad ieškau žmonos. Atsiliepė labai daug įvairaus amžiaus moterų, net vyras parašė. Buvo atrinktos dvidešimt penkios, iš jų palikome septynias. Viena išvažiavo, kitos atsisakiau aš, nes labai jau įsivaizdino, kažkokia karalaitė... Man tokia nepatiko. Liko penkios, tai penkias ir vedžiau.

Pagal ką rinkaisi?

Rinkausi tas, kurios įdomesnį patiekalą paruošė.

Kaip praėjo vestuvės?

Iš Metrikacijos skyriaus išvarė, bažnyčioj irgi nepriėmė, tai išvažiavom į Trakus ieškot kunigaikščio. Na, jei ne kunigas, tai nors kunigaikštis... Kunigaikščio neradom. Radau laivą, su kapitonu susitariau, kad pašventins. Plaukėm su tuo laivu iki vieno kranto - sutikom armėnus, plaukėm iki kito - sutikom lietuvius. Ir vis "baliavojom". Buvo atvažiavę ir mano tėvai. Pirmąją naktį mano penkios žmonos mane išvijo, ir vėl likau vienas. Dabar vėl ieškau žmonos.

Mama ant Tavęs nepyksta?

Labai pyko. Armėnija - krikščioniškas kraštas, niekas neveda po kelias žmonas...

Todėl ir atvykai į Lietuvą...

Lietuvės jaučiasi laisviau. Armėnių kitokia psichologija. Armėnijoje negyvena kartu nesusituokę. O jei jau susituokia, tai susituokia. Nors gal dabar jau visko yra...

Kaip sekasi Tavo broliui?

Ašotas Šiauliuose vadovauja šeimos kavinei "Ararat".

Ar jis panašus į Tave?

Jis yra visiška mano priešingybė: ramus, tylus, santūrus, mažiau šneka nei aš. Todėl blogiau moka lietuviškai.