Gražina: Ilga istorija. Abu dirbome gidais vienoje turizmo agentūroje, drauge važinėjome maršrutu Vokietija - Lenkija - Kaliningradas, jautėme abipusę simpatiją, tačiau tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Trejus metus buvome tik kolegos. Nors kartu vakarieniaudavome, pajuokaudavome, bet nepainiojome darbo su flirtu, - šypsosi Gražina.
Manfredas: Jausmai prasiveržė ir smogė kaip žaibas Sankt Peterburge, prie Nevos, kai prasidėjo baltosios naktys, buvo pakelti tiltai, ir visi laivai iš Ladogos ežero suplaukė į Ramiąją įlanką. O, kerintis vaizdas, šviesa, muzika ir šampanas sukūrė ypatingą situaciją, kai buvo neįmanoma ištverti nepajutus vienas kitam kažko daugiau. Ir aš pralemenau: "Mieloji, ar galiu tave pabučiuoti?"
Kur įvyko vestuvės?
Gražina: Tai man buvo siurprizas. Žinojau, kad Manfredas nusivylęs meile. Kai kelionėse pamatydavo vestuvininkus, juokinga mina replikuodavo: "Tie žmonės nežino, ką daro". Bet vieną dieną, kai jis dar gyveno Vokietijoje, o aš - Klaipėdoje, paskambino ir pasakė: "Pasiimk visus brolius, seseris, artimuosius ir atvažiuok". Taip ir padariau. Žinojau, kad spontaniškai pasipirš - buvo sakęs, jog suprato norįs būti su manimi visą gyvenimą. O sutuoktuvėms jis išnuomojo viduramžių riterių pilį.
Iš kur esate kilęs, Manfredai?
Gyvenau Osnabriuko mieste, bet mano italė močiutė yra kilusi iš Tirolio (dabar šis priklauso Austrijai). Esu evangelikas, išauklėtas katalikiška dvasia. Mano tėvas buvo karo lakūnas. Ir aš jaučiu tą padangių šauksmą, ypač kai apžvalginiu lėktuvėliu skraidau virš nerijos. Tikiuosi kada nors pilotuoti savo lėktuvą. Žinote, ko pasiilgstu paliktame gimtam krašte? Vien tik kalnų, iškopinėtų Italijos Alpių.
Kas judu sieja?
Manfredas: Vokietijoje moterys apsėstos feminizmo idėjų. Bijok ir komplimentą pasakyti diskotekoje ar bare, kad nebūtum palaikytas "seksistu". Tai neturėjau kur išlieti savojo galantiškumo. O lietuvės temperamentu panašios į itales, turi "šarmo". Ir jos žavi natūraliu grožiu ir tikrumu, žmogiškumu. Mano žmonos akys niekada nemeluoja, ir ji visada sako tai, ką galvoja ir jaučia. Mums abiem labai svarbi ištikimybė. Pasaulyje daug gražių moterų, bet turi atrasti savąją. Ir aš tik gailiuosi vieno: kad anksčiau nepasipiršau Gražinai, nes praradome ištisus trejus metus!
Gražina: Visiškai pasitikiu Manfredu. Jaunystėje skaičiau, jog idealus vyras yra tas, kuris, niaurų rytą prabudus, iš trečio karto sugeba prajuokinti žmoną ir padovanoti jai gerą nuotaiką. Jis toks. Iš pradžių mano mama nuogąstavo, kad išvyksiu paskui vyrą į Vokietiją, ir šiaip prisakė būti atsargiai su juo, tačiau dabar, kai susibičiuliavo, tiesiog dievina žentą. Jis padeda mamai kapstytis sode, ji moko jį kalbėti žemaitiškai. Ir žemaitiškai jis kalba kur kas laisviau negu lietuviškai! Kad ir kur būtų, Manfredas bemat susiranda draugų: jis atlapaširdis ir turi gerą humoro jausmą.
Taip ir neturite vienas kitam ko prikišti?
Galėtų būti taupesnis, ne toks pedantas ir švaruolis. Su dukra gauname pylos, jei ras neišplautą lėkštę. Ir jis labai pavydus! Nori, kad visą laiką būčiau šalia, nervinasi negalėdamas suprasti, apie ką kalbuosi su lietuvių turistais. Bet pats lietuviškai kalba vis geriau, tai problemos gal tuoj neliks? - juokiasi Gražina.
Manfredas: Bet juk tu pati - didžiausia pavyduolė!
Tikina susiginčijantys retai, o kai taip nutinka, - sutaria "viską pradėti iš naujo".
Ar tikrai Vokietijos restoranuose dirbote virėju?
Manfredas: O taip. Aš ir šiandien mūsų virtuvėje - karalius. O labiausiai man patinka gamint makaronų patiekalus. Penkerių metų dukra Laurita, mūsų saulė, mažoji poliglotė, taisyklingai kalbanti vokiškai ir lietuviškai, padeda man kepti picas. Kodėl nestorėju? Žmona viską suvalgo, - juokiasi.
Gražina skuba pridurti, kad šeimininkauti labai nesiveržia. Beje, Manfredas pirmasis ir, regis, kol kas vienintelis kurorte sugalvojo kepti žuvies pyragėlius turistams, kad šie, tik išlipę iš autobuso, gautų kuo alkio kirminą numalšinti.
Tačiau dirbate gidu. Kas yra geras gidas?
Manfredas: Kiekvienas turi dirbti tai, ką sugeba geriausiai. Visi gidai pasakoja turistams apie Neringą tą patį, tačiau reikia pasakoti taip, kad šie neužsnūstų. Ir sugalvoji visokių atrakcijų. Mano senelis buvo pirklys; gal iš jo paveldėjau sugebėjimų, kaip sužavėti savo "preke"? Turistams čia akys atsiveria, o kai pasakai, kad Kuršių nerija įtraukta į UNESCO paveldą ir paplūdimius puošia mėlynos vėliavos, jie sako: "O, Dieve, kaip čia gražu, laukinė gamta, ir kaip iki šiol apie jus nežinojome?" Įvairiose tarptautinėse mugėse, kai įriedame į kokį Austrijos ar Italijos, Vokietijos miestą, žmonės srautais plūsta prie mūsų etnografinio autobusiuko, ir mes jiems atrodome kaip iš mėnulio nukritę. O mes stengiamės kuo patraukliau pristatyti Lietuvą - kaip nuostabią dovaną pasauliui.
Gražina: Manfredas net turi Nidos viziją, kokia ji bus po dešimties metų: natūrali gamta, iščiustyti žvejų namukai. Neliks griuvenų, ir Nida bus gyvastingas muziejus po atviru dangumi su trupučiu civilizacijos. Kitur turizmo rinka jau išsemta, o šis unikalus kraštas turi dar daug galimybių.
Gražiną ir Manfredą prajuokina nepagrįstos turistų baimės: šie vis dar teiraujasi, ar mūsų viešbučiuose yra vandens ir elektros, ar saugu išeiti į gatvę. Kiti dar bijo komunistų - mat netoli - Rusija...
Manfredas: Dažniausiai mums tenka bendrauti su Vokietijos aukštuomenės žmonėmis: ambasadoriais, politikais, menininkais. Vokietijoje jie manęs net nepastebėtų, apsauginiai artyn neprileistų, o čia bendrauja paprastai ir nuoširdžiai. Kaip antai negalėjome atsišnekėti su viešėjusiu Tomo Mano anūku. Aš jam paaišikinau, jog kaip Tomas Manas atvažiavęs įsimylėjo šį kraštą ir pasistatė vasarnamį, taip nutiko ir man... Tik mano namelis kol kas ant ratų.
Kokie pasakojimai labiausiai keri turistus?
Žinoma, apie autentišką kuršių gyvenseną. Ir kad jų palikuonys iki šiol gyvena Nidoje. Kad kai kurie jų senu papročiu išeidami nerakina namų durų ir valgo varnas. Na, įspūdį daro pasakojimas apie per 200 metų nerijoje smėlio užpustytus kaimus. Manoma, kad jų būta keturiolika, bet visiškai kopos prarijo penketą žvejų kaimų. Kai prasidėjo karai su švedais, žmonės iškirto miškus, nebuvo apsauginio kopagūbrio prie jūros, vėjas laisvai pustė kopas, ir šios prarydavo visa, kas pasitaikydavo jų kely...
Kas Manfredui užkliūva mūsų krašte?
Gražina: Kai Manfredas važiuoja su grupe pro Neringos sąvartyną, jam kaskart pasidaro negera, ir tada užkalbinėja dantį: "Prašom pažvelgti į kairę..." Be to, kai važinėjame Lietuvos keliais, man tenka išklausyti jo litaniją apie nekultūringus vairuotojus, iš kurių niekad nežinai ko tikėtis. Išmaišėme visą Europą, ir su tokiais kelių piratais mums neteko susidurti. O visa kita - "sehr gut".
Kai viešint Manheimo (Vokietija) mugėje Manfredas buvo pakviestas į valandą trukusią televizijos laidą, vedėja jo paklausė, kodėl nenorėtų sugrįžti į gimtą kraštą. Vyriškis atsakė, kad Lietuvoje jį laiko meilė. "Moteriai ar Kuršių nerijai?" - pasitikslino reporterė. Manfredas atsakė: "Abiem."
Rašyti komentarą