Liūdna provincijos septyniolikmečio dalia

Visa tai – dėl to, kad vaikinas yra homoseksualus. Pradžioje jis pats buvo pasibaisėjęs dėl to, kad toks yra, bet dabar mano, kad, jei jau Dievas tokius žmones sukuria, vadinasi, tai normalu.

– Kada ir kaip supratote, kad jūs esate ne toks, kaip dauguma?

– Pajutau, jog manyje vyksta kažkas nenormalaus, kai buvau trylikos. Keturiolikos supratau, kad mane traukia vaikinai. Tuo metu nežinojau, kas yra gėjai, ir maniau, jog tai nenormalu, bet stengiausi rasti informacijos internete, ieškojau ir tokių kaip aš. Viduje pykau pats ant savęs, jog nesu toks, kaip visi. Laikui bėgant supratau, jog neverta pykti, nes aš irgi normalus. Jei Dievas sukūrė kai kuriuos žmones homoseksualius, vadinasi, tai normalu.

Praėjo beveik treji metai, kol su tuo susitaikiau.

– Ar galvodamas, kad esate nenormalus, nebandėte savęs perauklėti ir pasidomėti merginomis?

– Stengiausi tą padaryti ir draugauti su mergina, bet tai truko vos tris dienas. Tai tęsėsi taip trumpai, nes viduje jutau, jog man patinka vaikinai, o ne merginos. Dabar manau, jog gerai, kad man nepavyko „persiauklėti“, nes būčiau tarsi su kauke, būčiau ne savimi, o kažkuo kitu. Dabar aš esu aš ir tuo labai džiaugiuosi.

– O kaip apie tai, kad esate homoseksualus, prisipažinote savo mamai, kitiems artimiesiems?

– Mamai pripažinau maždaug prieš metus. Parašiau jai laišką ir palikau ant stalelio, o pats išėjau iš namų pasivaikščioti. Grįžęs tikėjausi baisios mamos reakcijos, bet tą kartą ji kalbėjo įprastai.

Tačiau laikui bėgant pasitaikė barnių ir pykčių. Vieną kartą mama mane buvo pavadinusi „pyd****tu“ ir pasakė: „Už ką man toks sūnus“. Tuo sunkiu laikotarpiu man net buvo kilę minčių apie savižudybę.

Bet tai praėjo, dabar mano santykiai santykiai su mama nei labai geri, nei labai blogi. Manau, ji susitaikė su mintimi, jog aš esu toks, koks esu.

Mamai priešiškumo nejaučiu. Kaip bebūtų, ji mano mama, kokia ji bebūtų.

– O kokių bendraamžių reakcijų sulaukiate?

– Mano miestelyje pasitaiko įžeidinėjimų, taip pat jų būdavo mokykloje. Dažniausiai kažkas prikibdavo todėl, kad turiu prisivėręs auskarų (turiu auskarą antakyje, po lūpa ir ausyje tuneliuką) bei nusidažęs plaukus (dažnai juos šviesinu, mėgstu ir pastelines spalvas, pvz., mėlyną, žalią, raudoną).

Dar kartais apsirengiu rožinį megztuką ar marškinėlius, o kai kurie juk mano, kad rožinė spalva – tik merginoms. Dėl to girdėdavau visokių necenzūrinių žodžių.

– Ar jūs mokotės mokykloje?

– Jau nebesimokau. Baigiau 8 klases ir išėjau, nes nelankydavau pamokų. Nelankydavau todėl, kad man ten būdavo sunku, nes nepritapau prie savo klasės ir sulaukdavau begalės patyčių. Dėl to būti mokykloje man būdavo didelė kančia.

Šiuo metu būnu namie, aiškių ateities planų neturiu. Jei atsirastų proga išvykti į užsienį ir ten gyventi, nesvarstydamas sutikčiau, nes, manau, ten į LGBT asmenis žiūrima kitaip nei Lietuvoje.

– Minėjote, kad galvojote apie savižudybę. Dėl ko jums kilo tokių minčių?

– Todėl, kad visada būdavau nepritapėlis, mane visada visi atstumdavo, neturėdavau draugų ir panašiai, o laikui bėgant prie patyčių prisidėjo ir pykčiai namuose. Tačiau dabar apie tai nebegalvoju. Eidavau ir pas psichologą, nes reikėdavo raminamųjų vaistų recepto – kartais nusiraminti pačiam nepavykdavo. Visa laimė, ten eiti nebereikia.

– Ar jus augino vien mama?

– Nuo kelių mėnesių mane augino mama ir patėvis, o aš laikiau jį tikru tėvu, nes nežinojau, kad jis netikras. Dabar nebegyvename su juo kartu, bet jis man vis vien kaip tikras tėvas, su juo iki šiol bendrauju. Su tikru tėvu nebendrauju, nors ir pažįstu jį. Neturiu nei brolių, nei sesių, esu vienturtis.

– Tikriausiai jaučiatės vienišas?

– Ne visai, nes turiu dvi drauges, su kuriomis kartais susitinku. Turiu ir daugiau draugų ir draugių, bet su jais retai susitinku, nes jie yra iš tolesnių miestų. Didžiąją dalį dienos praleidžiu vienas.

– Ar esate turėjęs vaikiną?

– Taip, esu turėjęs kelis. Dabar norėtųsi vėl kažką rasti, nes jau daugiau nei metus esu vienišas. Bet vaikiną rasti nelengva, nes jie gyvena kituose miestuose, mano miestelyje tokių tikriausiai net nėra.

– Kaip papasakotumėte, koks jūs žmogus?

– Aš esu draugiškas, išklausantis, visada galintis patarti bet kokiu klausimu. Bet mano charakteris sunkus, nesugebu išlaikyti darnių santykių su vaikinu. Dažnai pykstuosi, po to pats gerinuosi. Bet svarbiausia, esu ištikimas.

– Kaip įsivaizduojate, koks būsite po 5-10 metų?

– Įsivaizduoju save dirbantį Londono centre kokioje nors kirpykloje ar panašiai. Norėčiau gyventi be antrosios pusės, nes tada nebūtų nei pykčių, nei barnių.

– O ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie LGBT atstovų nemėgsta?

– Norėčiau pasakyti: priimkite mus tokius, kokie mes esame. Mes esame tokie patys žmonės, kaip ir jūs. Na, bet jeigu mes jums nepatinkame, bus išmintingiau tiesiog patylėti, o ne įžeidinėti mus gatvėje ar socialiniuose tinkluose.