Liana Ruokytė: ugningas gyvenimas tarp Lietuvos ir Švedijos

- Tik negalvokit, kad teikiu ypatingą reikšmę horoskopams. Iš bet kurio ženklo gali kai ką sau pritaikyti. Tiesiog man smagu, kad prie tų metų yra epitetas "ugninis"- juo galiu savotiškai pasiteisinti, kodėl taip gyvenu...

Nors dabar Lijanai tenka itin daug važinėti, vaikystėje ji sunkiai pakeldavo keliones ne tik autobusu, bet ir taksi. Vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų - kasdienės kelionės į vaikų lopšelį- darželį. "Autobusas krato, man negera, ir tik mane apkabinusios tėvuko rankos teikia ramybės ir saugumo jausmą", - prisimena Lijana.

- Tikrai ne darželyje, - šypsosi Lijana.- Ir, ko gero, net ne mokykloje, o vėliau. Nors ir mokykloje mėgdavau palyderiauti. Pirmosios, taip sakant, ugningumo apraiškos "prasikalė" būnant šešiolikos septyniolikos metų. Kai protiniai dantys dar neišdygę, bet jau įsivaizduoji pasiekęs tam tikrą jaunystės brandos laikotarpį. Beje, dažnai jo pasiilgstu - buvom daug jautresni, imlesni...

Prakalbus apie studijas, Lijana pripažino, kad ne iškart į jas įkibo. Iki šios dienos geru žodžiu mini dėstytoją Edgarą Savickį, kuris, jai stojant į tuometinius Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, rinko kursą.

- Nežinau, kodėl jis mane pasirinko - buvau netašyta, daug kam neįtiko ir mano charakteris, ir "fasonas"... Matyt, tai buvo mano žmogus. Kaip ir režisierius Alvydas Vizgirda, labai daug prisidėjęs prie mano - laukinukės - auklėjimo, ir dėstytoja Regina Šaltenytė, ir kiti žmonės, kurių dėka esu tokia, kokia esu.

"Masinių renginių režisierė", - toks įrašas yra Lijanos Ruokytės aukštojo mokslo baigimo diplome. Atsižvelgiant į tai, ką ji dabar daro, su kiek žmonių tenka perdien susitikti bei kiek sričių aprėpti, specialybės pavadinimas esąs "į tašką".

Tegu ir netenka režisuoti masinių festivalių, tačiau tenka organizuoti kultūros mainus, kuriuos taip pat galima pavadinti dideliu masiniu renginiu.

Norint įgyvendinti įvairiausius projektus, reikia dirbti su daugybe įvairiausių žmonių, susijusių su mažesnio ar didesnio masto kultūros prezentacija.

- Iš manęs išėjo neblogas "kokteilis", - pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina Lijana, - o juk galėjo būti ir kitaip. Galėjau žengti žingsnį kiton pusėn - ir visas gyvenimas būt kitaip pasisukęs. Aš tikiu, kad kiekviename poelgyje esama prasmės, ir kiekvienas sutiktas žmogus tavo kely atsiranda neatsitiktinai.

Yra tam tikra gyvenimo siunčiamų ženklų kalba, kurią reikia išmokti. Žinia, neklysdamas neišmoksi. Tačiau nereikia bijoti suklysti, kaip ir nereikia bijoti pripažinti savų klaidų. Galų gale kiekviena klaida suteikia galimybę išmokti pamoką ir bandyti iš naujo.

Netgi mano atsiradime už jūros irgi galima įžvelgti tam tikros mistikos ir būtų ženklų. Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, kai jau buvo žinoma, jog "užeis rusai", mano tėvukas kartu su seneliu laukė atplaukiant švedų laivo, kad galėtų emigruoti.

Buvo tada toks bėglių kelias per Skandinaviją iki pat Amerikos. Tačiau sovietų kariuomenė atėjo greičiau, nei tas laivas atplaukė...

Ženklu galima laikyti ir tai, kad dar 1989 metais gastrolių su A. Vizgirdos teatru metu Monte Karle pirmąkart teko prisiliesti prie Švedijos kultūros. Tada teko susitikti keletą švedų režisierių, su kuriais užsimezgė tikra teatrinė draugystė: keitėmės kolektyvais, važiuodavome vieni pas kitus. Tuomet ne vienas mūsų pabuvo Švedijoje.

Mane pirmą kartą Švedijon pakvietė 1991 metais. Taip sutapo, kad iš Estijos į Stokholmą atvykau sausio 14-osios ryt1, ir tik tada sužinojau apie sausio 13 įvykius Lietuvoje.

Pamiršau tada visus teatrus ir įsitraukiau į visuomeninę veiklą. Kito pasirinkimo nebuvo: arba grįžti į Lietuvą, arba pasilikus Švedijoje bandyti ką nors dėl Lietuvos nuveikti. Juolab kad lietuvių tada čia mažai būta.

Pataikiau tada, kaip sakoma, iš laivo į puotą. Mane pasitiko pakvietusiojo režisieriaus dukra ir mano dabartinis vyras. Nuėjome tiesiai į Normalmstorgo aikštę, kur vykdavo pirmadieniniai susiėjimai Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui palaikyti, į kuriuos rinkdavosi tiek patys švedai, tiek išeiviai iš Baltijos šalių.

Dabar čia stovi trys skulptūros, vaizduojančios Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Kaip atsitiko, kad ten pasilikau? Vėlgi viską nulėmė aplinkybės. Pirmąkart ilgesnį laiką ten pagyvenau, kai teko padirbėti Švedijos nacionaliniame radijuje užsienio skyriuje. Netyčia laimėjau konkursą ir teko pasirašyti kontraktą. Tada supratau, kad tai - nebe žaidimas ir kad teks pasilikti ilgesniam laikui bei rimtai dirbti. Teko prašytis akademinių atostogų, mat dar nebuvau baigusi studijų.

Vėliau, kai Švedijoje kūrėsi Lietuvos ambasada, - tiesa, noriu paminėti vieną detalę: anuo metu besikuriančių Baltijos šalių ambasadų darbuotojams algas mokėjo Švedijos užsienio reikalų ministerija, - buvau pakviesta padėti.

Iš pradžių - visuomeniniais pagrindais. Paskui, pritarus tuometiniam Lietuvos reikalų Švedijoje patikėtiniui Algirdui Miškiniui bei tuometiniam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, pradėjau dirbti iš pradžių ambasados reikalų, paskui - kanceliarijos vedėja.

Matyt, dirbau pakankamai nuoširdžiai, nes oficialiai įkūrus ambasadą likau joje darbuotis toliau.

Štai tada supratau: įstrigau ilgam... Dirbau, pradėjau, kaip sakoma, rimtai draugauti su Rodžeriu, 1999 metais susituokėme. Mano vyras - Rodžeris Džonsonas (Roger Jonsson) - gydytojas naprapatas, manualinės terapijos specialistas. Esu jam be galo dėkinga, kad palaiko mane visuos mano darbuos ir kad pamilo Lietuvą, į kurią vis dažniau atvažiuojame.

abartinis mano darbas - kuruoti kultūrą bei švietimą. Oficialios pareigos - Lietuvos Respublikos kultūros atašė Švedijos Karalystėje. Tiesa, pats darbas nėra toks skambus, kaip jo pavadinimas.

Tai ne vien prezentacijos. Kiekvienas projektas prasideda nuo telefono ragelio pakėlimo, nuo idėjų suformulavimo. Tenka daug konsultuotis su įvairiausias ekspertais tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje: neužtenka idėjos, reikia, kad jos įgyvendinimas būtų įdomus žmonėms.

Šiuo metu pats naujausias ir, mano nuomone, gražiausias projektas, jau ne tik idėja, o patvirtintas oficialiai, - tai, kad pavyko įtikinti Geteborgo tarptautinės knygų mugės organizatorius pakviesti Lietuvą dalyvauti šiame renginyje svečio teisėmis.

Gal tai kiek mažesnis renginys nei Frankfurto knygų mugė, bet Lietuvos kultūrai ir visų pirma, aišku, literatūrai tai išties svarbu. Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Juolab kad Lietuvai, turinčiai tikrai turtingą kultūrą, trūksta pristatymo tarptautiniu lygiu.

Mes tikrai ne prastesni, o daugeliu atveju net pranašesni už vakariečius.

Lietuvai nebereikia įrodinėti, kad ji turi puikią teatro kultūrą, dailę, tačiau literatūros srity esama sąstingio. Gal čia mūsų pačių apsileidimas, o gal tokią padėtį lemia tai, kad literatūra - itin specifinė, sunki sritis. Norint ją reprezentuoti užsienyje, neužtenka didžiulių investicijų.

Reikia itin gerų vertėjų, o jie per porą metų neišauga.

Be to, būtina, kad pati valstybė būtų tuo suinteresuota. Esu giliai įsitikinusi, kad būtent rašytinė kultūra veikia stipriausiai, tegu ji ir nėra masinio vartojimo kultūra. Mes esam mažytė šalis, bet turim tiek puikių rašytojų - ypač poetų, - kad jau seniai atėjo laikas nustoti jaustis Europos literatūros provincija.

Laisvalaikiu stengiuosi daryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad lietuvių rašytojų kūriniai būtų verčiami į švedų kalbą ir išleisti Švedijoje. Jokio materialinio atlygio už tai negaunu, bet juk esama ir kitokio atlygio...

Kai sulauki knygos išleidimo, kai išgirsti tiek kritikų, tiek skaitytojų teigiamus atsiliepimus, būna džiugu ne tik kaip lietuvei, bet ir kaip bendražygei. Aš tuo gyvenu. Nemoku, negaliu atlikti vien tik pareigines instrukcijas.

Reikia ir savų iniciatyvų, ir padėti kitiems įgyvendinti jų idėjas, žodžiu, reikia širdies.

Darbas yra mano gyvenimo būdas. Kasryt dėkoju Viešpačiui, kad galiu matyti, kad galiu dirbti. Ir tegu einu į darbą žinodama, kad bus sunki diena, aš vis tiek esu laiminga.

Dažnai man sako: "Tu labai daug dirbi". Atsakau: "Aš ne daug dirbu, aš daug gyvenu, - šypsosi kultūrinius tiltus tarp Švedijos ir Lietuvos tiesianti Lijana Ruokytė.