Laima Hinz: "Moterys mėgsta metamorfozes"

Aš sau sakydavau: niekada netekėsiu už vyresnio, barzdoto ir nelietuvio. Pasitvirtino posakis: niekada nesakyk "niekada"...

Kai buvau jauna, - buvau moksliukė, lankiau karatė treniruotes, turizmą, disko šokius, plaukiojau (mano mama Danguolė Kulakauskaitė - Lietuvos plaukimo čempionė). Man reikėjo didelio miesto, veiklos, urbanistinės erdvės. Iščiuožiau iš Palangos, nes nemačiau čia sau terpės, į Vilnių studijuoti socialinės psichologijos.

Taip, aš ieškojau savo žmogaus, nes ne vėjavaikiškai, o labai rimtai žiūrėjau į dviejų žmonių santykius. Pažįstami vaikinai norėjo neįpareigojančių ryšių.

Su Gunaru susipažinome atsitiktinai, kai iš restoranėlio užkopiau pasižvalgyti į antrame aukšte buvusią šokių salę. 42 metų vyrui tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Bet palaikė mane vyresne, o kai pasakiau, kad man tik 22-eji, tris dienas neskambino...

"Marija turi vikingo charakterį: drąsi, atkakli, ištverminga", - juokavo Laima.

Gunaras formaliai buvo vedęs vyras, tačiau jau penketą metų dirbo islandų farmacijos kompanijoje ir gyveno Vilniuje vienas. Iš pradžių jam čia atrodė per tamsu, per juoda, bet tikino neregėjęs kito tokio Europos miesto, kuris taip sparčiai keitėsi ir gražėjo.

Kuo jūsų mylimasis skyrėsi iš kitų?

Banaliai pasakysiu, bet iš tikrųjų jis buvo dėmesingas, pagarbus, leido man pasijusti moterimi. Kai pradėjome rimtai draugauti, rytą einant į darbą jis nuvalydavo man batus; mane ištiko nedidelis šokas. Islandai taip išauklėti savo feminisčių motinų, kad nesibodi plauti indų, nežiūri į moterį kaip į tarnaitę, ir ruošia skanų valgį.

Jis visuomet laikosi savo žodžio; toks žmogus gerbia kitus ir save. Vyras tolerantiškas, visada palaiko mane, nevaržo: nori - mokykis, nori - dirbk ar būk namų šeimininkė. Tiesa, mano vikingas yra uždaras, bet per tiek metų pro tą islandišką "ledo lytį" jau galiu įžvelgti daug įdomių dalykų... Ir profesija padeda.

Apie psichologo profesiją girdėjau juokais sakant: kokių problemų turi turėti žmogus, kad norėtų visą gyvenimą gilintis į kitų žmonių problemas, mintis ir nuoskaudas?

Ieškojau savęs, dirbau ir vyro farmacijos įmonėje, ir reklamos agentūroje... Psichologės profesija be galo sunki, bet nušvinta, kai po konsultacijų matau pasikeitusį žmogaus veidą, požiūrį, pasaulėvaizdį.

Man keisti tie psichologų patarimai, žarstomi žurnaluose: žmogus paprastai išsako problemą, po kuria slepiasi užmaskuota tikroji jo rakštis. Turi pažinti žmogų, kad paskatintum atsiverti jam pačiam nepažinta sielos puse, gyvenimo reiškinius pamatyti iš kitos pusės.

Didžiausia stiprybė - pažinti savo silpnybes. Kartais matau, kad žmogus, turintis bjaurių savybių, linkęs jas įžiūrėti savo artimame žmoguje.

Koks yra Gunaras?

Dar galvoju apie tai, kad mes egoistiškai sumenkiname meilę iki seksualinio jausmo. Iš tiesų beprotiška aistra, geismas, trunka apie tris mėnesius, o paskui išmoksti branginti savo žmogų. Ir nepastebi trūkumėlių. Gunaras yra pedantiškas švaruolis, kartais man prikiša netvarkingumą, bet neįkyriai. Aš pripratau, kad yra santūrus. Užtat jis labai dosnus.

Kaip psichologė patartų išgyventi sunkmetį?

Manau, kad kalbėdami apie krizę ir prisikalbame. Nuolatinis gilinimasis į save priveda prie didesnių krizių. Reikia bendrauti su kitais žmonėmis, pamatyti, kokią naštą jie užsikrovę, kuo gyvena.

Man pikta, kai draugės mane pristato nepažįstamiems: "Čia Laima, psichologė". Žmonės kartais sutrinka, pasitempia, nes įsivaizduoja, kad juos "skenuoju", analizuoju, renku informaciją. O aš tenoriu pasižmonėti, pašokti, pasilinksminti. Turiu pomėgį daryti draugėms makiažą, ruošdama jas vienos iš mūsų bičiulių, Danilės, fotosesijai.

Visos moterys mėgsta metamorfozes. Aš manau, kuo daugiau jos turi socialinių kaukių (vakaro karalienės, namų šeimininkės, kerinčios meilužės), tuo yra įdomesnės.

Kodėl neištvėrėte gyvenimo vyro šalyje? Jo šeima jūsų nepamilo?

Kai jis nusivedė mane pristatyti savo šeimai, abu jaudinomės kaip vaikai. Bet jo mama šiltai pasakė: "Matau, kad tai yra tavo moteris". Ir jau viršūnė buvo jo tėvo pasakymas: "Sveikinu priimtą į mūsų šeimą".

Manęs nenervino feminizmo grimasos, kai moterys moka už save kavinėje, purkštauja, kai vyras padeda apsirengti paltą ar praleidžia pirmą pro duris. Dauguma jų nešioja trumpus plaukus, nes ten šiaušia vėjai.

Islandai, palyginti su mumis, šaltesni?

Šaltoki žmonės, kaip ir jų kraštas, nekalbūs. Todėl labai vertinau tai, kad mus su Gunaru dažnai kviesdavo į svečius. Orai ten nežmoniški, tad islandai labai puoselėja savo namus, interjerą, vertina jaukius vakarus, intymią aplinką, tarsi leidžiančią pasislėpti nuo išorinio pasaulio. Jie griežtai laikosi etiketo, jų valgymo kultūra mane sužavėjo: ten stalai neperkrauti valgiais, niekas nepersivalgo. Kiekvienas įsideda avienos ar žuvies iš didelio padėklo, paskui - desertas, o kavą pereina gerti į kavos kambarį. Vyrai ir moterys nesusimeta į atskirus būrelius, neliežuvauja.

Kaip dėl svaigiųjų gėrimų?

Bent jau vyro šeimoje negeria stipresnių gėrimų už vyną ir alų. Vyras mėgsta ir į mūsų namus pasikviesti svečių, surengti teminį vakarėlį, bet apgailestauja, kad mūsų niekas nekviečia. Žmonės, matyt, varžosi, kad namuose trūksta tvarkos, bet mūsų mažas vaikas irgi sujaukia namus - argi tai svarbu?

Pamačiau tos šalies grožį, geizerius ir mėnulio slėnį primenančius kraštovaizdžius. Bet aš neįstengiau ten priprasti, ir vieną dieną rimtai pasikalbėjome su vyru. Nusprendėme, kad man reikia grįžti namo. Beje, prieš vienuolika metų Islandijoje beveik nebuvo lietuvių; knygyne išgirdusi šnekant lietuviškai, apsiašarojau...

Ar Gunarui patinka Palanga?

Jam tai reto grožio miestas, bet jis turi fabriką Danijoje ir didesnę laiko dalį praleidžia ten. Šeima turi gyventi kartu, bet aš vis dar nenusprendžiu, ar važiuoti paskui jį į miestelį - 80 kilometrų nuo Kopenhagos. Ten man siūlo darbą narkomanų reabilitacijos centre; būtų įdomi patirtis.

Kai baigsis motinystės atostogos, turėsiu apsispręsti: negaliu pradėti čia konsultuoti žmonių kaip psichologė, o po kelių mėnesių išvažiuoti; juk tai ne ledų kioskas.

O kol kas judu džiaugiatės Marija žibuoklinėm akim. Iš tiesų nuostabus vaikas, vis užsiėmusi: tai kambarį tvarko, tai žaidžia.

Visa - į tėvą. Ji pradeda kalbėti lietuviškai, angliškai ir islandiškai (šia kalba "tėtis" yra "papis"). Gunaras mėgino pramokti lietuviškai, kad susikalbėtų su Marija, ir mokėsi Vilniuje pas stipriausius mokytojus, bet pasidavė: "Man per sunki ta paukščių kalba". Mes kalbamės angliškai ir kūno kalba, - juokiasi Laima.

- Genijaus iš savo vaiko nedarau. Nors moterys, pagimdžiusios, kai turi per trisdešimt metų, kartais sublūsta. Kalbuosi su Marija kaip su suaugusia, bet leidžiu jai išgyventi vaikystę, nevedžioju po dabar populiarias ugdymo mokyklėles. Mums gera namie. Čia nėra spintų, užtat paveikslų - trimis aukštais. Gunaras mane išmokė suvokti ir vertinti meną, ir gal kada nors, kai įsikursime savo name, paversime jį galerija...