Kuo mažiau turtingų, tuo blogiau

Ko gero, vienintelis, turintis viešą progą pažiūrėti į aukščiausius valstybės pareigūnus iš aukšto, yra Arūnas VALINSKAS, - „Auksinių svogūnų“ ceremonijoje jis stovi ant pakylos, scenoje, o valdžios atstovai - salėje, jam po kojomis. Ir nekyla klausimų, kodėl jie pasirenka šitą žaidimą, o ne, sakysim, kur kas prasmingesnį tremtinių ar badaujančių sąskrydį. Greičiausiai ne dėl to, kad ne taip seniai su renginio vedėju plaukė viena valtimi (A.Valinskas - buvęs Seimo pirmininkas, parlamentaras), ir, matyt, ne dėl to, kad pasirodytų demokratiški, - greičiausiai todėl, kad kitame, nuolatiniame „įtakingiausiųjų“ žaidime televizijos laidų kūrėjas, vedėjas ir prodiuseris A.Valinskas neužleidžia lyderio pozicijų...

- Tie rinkimai primena žaidimą, norint užpildyti internetinio portalo turinį, - sako A.Valinskas. - Gal ir yra šiek tiek objektyvumo, bet ypač tų popkultūros veikėjų įtakingumas labai keistas. Kaip jį nustatyti: pagal sekėjų skaičių feisbuke, ar, sakysim, kiek svarus jų žodis, ar gali bendrauti su politikais, daryti įtaką priimant sprendimus? Aš manau, kad televizijų vadovai ar programų direktoriai bent jau yra žymiai įtakingesni bendrąja prasme, nes tiems populiariausiems jie ir suteikia eterį ar nesuteikia; čia labiau žinomumas atsispindi. Įtaka? Gal. Nežinau.

- Net prezidentė skelbdama akciją „Grįžk į Lietuvą“ neišsiverčia be popso žvaigždžių. Kaip reikėtų suprasti tokia forma siunčiamą žinią?

- Čia tik elementari žinia, kad jinai nesiunčia jokios žinios, jai tik reikia viešintis tam, kad išlaikytų savo reitingus. Daugmaž pusėje neoficialių nuotraukų paprastai prezidentė yra su vaikais. Kodėl? Todėl, kad tai yra pigus „piaras“, kuris duoda gerą rezultatą. Prezidentės remiamų projektų ar akcijų yra gausybė, ir kai jų tiek daug, vadovės parama nebeatrodo tokia svari, - tiesiog tas dėmesys ištaškomas jos savireklamai. Pasakysiu galbūt nepopuliariai, bet taip, kaip aš galvoju: prezidentė linkusi iš šono stebėti ir kritikuoti valdančiąją koaliciją. Atrodo, kad jinai yra visiškai iš kitur - iš Latvijos ar Lenkijos, ar iš Europos Sąjungos prižiūrinti Lietuvą (į šoną pasitraukiu ir kritikuoju, kartais vetuoju), - palaukit, juk jinai yra tos pačios valdančiosios valdžios atstovė, jinai gi teikia ministrus, teikia ministrą pirmininką, jinai dirba su jais. Valdas Adamkus niekada neatsiribodavo nuo to, kad jis yra valdžia, o dabartinė prezidentė yra it geroji prižiūrėtoja, nors iš tikrųjų Vyriausybės, prezidento institucijos ir Seimo atsakomybė yra viena.

- Iš portalo išrinkto „įtakingiausių“ pramogų kultūros atstovų trejetuko Andrių Mamontovą ir Marijoną Mikutavičių prezidentė yra apdovanojusi „Už nuopelnus Lietuvai“, o jūsų - ne. Žinote, kodėl?

- (Juokiasi.) Aš negyvenu apdovanojimų laukimu. Vienaip ar kitaip elgiuosi ne dėl to, kad atkreipčiau dėmesį, bet, kita vertus, manau, kad kol šitoj kadencijoj dirbs šita šalies vadovė, aš niekad nebūsiu pastebėtas. Abu esam atviro ir kieto charakterio ir susidūrę pajutome, kad pataikė dalgis ant akmens. Seime esame turėję ne vieną konfliktinę situaciją, o ji - žmogus, kuris atsimena labai asmeniškai kai kuriuos dalykus. Kita vertus, apdovanojimai man primena situaciją, kai, sakysim, staiga paaiškėja, kad kone visi buvo amžinatilsį Vytauto Kernagio draugais; panašiai yra ir su Sausio 13-osios žmonėmis - pridalinta tiek tų atminimo medalių, tiek pagerbta žmonių, kad, matyt, parlamente iš viso nebuvo tiek gynėjų... Man pačiam kaip tik tą naktį ten teko būt, bet aš niekada neleisiu sau sakyti, kad man reikia atminimo ženklo, - didžiausias apdovanojimas man yra laisvoje Lietuvoje augantys mano sūnūs; tai pats didžiausias, koks tik gali būti, ordinas tėvui.

- Argi jie ne užsienyje?

- Abudu Lietuvoje. Arūnas baigė mokslus Didžiojoje Britanijoje, grįžęs išėjo į kariuomenę ir 4 metams pasirašė kontraktą, - jis profesionalus kariškis; o jaunėlis studijavo Amsterdame, bet suprato klydęs ir šiemet pradės antrą medicinos kursą Vilniaus universitete. Jiems net nekilo minties, kad jie galėtų būti ne čia.

- Kaip jums pavyko taip išauklėti vaikus?

- Patriotizmo ir vertybių per jėgą neįdiegsi, vaikai tiesiog persiims tomis vertybėmis, pagal kurias gyvena jų tėvai.

- Ir kaipgi jūs, knygius ir feisbuko atskalūnas, sutaikote savo vertybes ir pramogines laidas televizijoje?

- Aš nesu vien pramogų atstovas, aš dar, be viso kito, esu baudžiamosios teisės magistras. Darbas televizijoj yra ta pati politika, nes jei Seime priimi atitinkamus įstatymus, televizijoje gali atkreipt visuomenės dėmesį į vieną kitą problemą. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad šiandien tenka kurti žiūrimiausią Lietuvoje televizijos laidą „Auksinis protas“ ir lavinti žmones, kad jie žaisdami mokytųsi. O dėl socialinių tinklų - man labai gaila, kad tiek daug žmonių taip sureikšmina tą buvimą virtualioje erdvėje, tame savo sekėjų arba savo kontaktų burbule, kad pamiršta tikro gyvenimo skonį. Man kur kas geriau nuvažiuot su Marijonu pameškeriot arba su kitais artimais bičiuliais pamedžiot, pasišnekėt, o ne siuntinėti žinutes ar fotkinti savo lėkštę, ką valgai ir „laikinti“ vienas kito nuotraukas, - man absurdiška visa tai. Žinoma, tų, kuriems tokie dalykai - gyvenimo esmė, aš neteisiu, man tik gaila jų šiek tiek.

- Turbūt Tautos prisikėlimo partiją irgi reikėtų laikyti jūsų projektu?

- Vadinkite kaip norite, ar partija, ar projektu, ar judėjimu, bet tai buvo mano tam tikrų norų ir įsivaizdavimų, ką galėčiau duoti ne tik savo šeimai, ne tik savo vaikams, bet ir visuomenei, tęsinys. Žinojau, kad esu labai populiarus, ir, žinoma, žinojau, kad tas populiarumas bus padėtas ant politinio aukuro, nes Valinskas, kuris ekrane dalija prizus arba šmaikštauja, yra kur kas malonesnis negu tas, kuris pasirašo įstatymą, kaip didinami mokesčiai. Sakiau ir sakysiu: didžiuojuosi tais bendražygiais, su kuriais ekonomiškai vienu sunkiausių valstybei periodu, nors ir su išdaužytais parlamento langais ir su daugybe triukšmų, daugybe šmeižto kampanijų ir taip toliau, sukandę dantis dirbome ir įėjom į istoriją kaip pirmoji visą kadenciją išdirbusi koalicija ir Vyriausybė per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

- Nors buvot pasišovęs kur kas daugiau - jei neklystu, atlikt valstybinę reviziją?

- Neklystate, buvo ne tik deklaruota, buvo pateikti ir projektai, ir dokumentai, bet kai dabar žvelgi iš laiko perspektyvos į tuos laikus, į tas idėjas, jų įgyvendinimo kelius, puikiai supranti, kodėl jie negalėjo būti įgyvendinti.

- Ar ne todėl, kad tos pačios sistemos išauklėtas žmogus tiesiog negali jos pakeisti?

- Ne. Paprasčiausiai likusiai koalicijos daliai tai buvo neaktualu. Su 18 balsų parlamente, deja, nieko nepadarysi; be to, atminkite, kad mes nebuvome orientuoti į tą realybę, su kuria susidūrėme. Prasidėjo ekonominė krizė ir mums reikėjo iškart tvarkyt visą įstatyminę bazę ir tai turėjom padaryt iki Naujųjų, nes visi mokestiniai įstatymai įsigalioja arba po šešių mėnesių, arba jie turi būti priimti su biudžetu. Štai kodėl mes posėdžiaudavome per naktis, bet pasakykit tos prakeiktos naktinės mokesčių reformos nors vieną esminį įstatymą, kurį dabartinė ir prieš tai buvusi valdžia pakeitė, - nė vieno nepakeitė, vadinasi, jie visi buvo pagrįsti. Tiesa, praėjusios kadencijos Seimas netruko pasididinti, t.y. susigrąžinti Seimo nario algas.

- Nusivylę valdžia rinkėjai kaskart į Seimą siunčia politikos naujokų, taip buvo su jūsiške Tautos prisikėlimo partija, taip nutiko ir pernai, balsuojant už valstiečius. Naujokai veikia Seimo darbą kaip pagalys - ratus?

- Jei žmonės išsilavinę, visuomeniški, jei domisi politika, nieko antgamtiška ten nevyksta, nes penktos, šeštos ar ketvirtos kadencijos parlamentarai kažkada irgi atėjo pirmą kartą. Šiuo atžvilgiu visuomenė gana dvejopa: viena vertus, sako, seniai dirbantys parlamentarai yra nomenklatūra (kiek gali tie seni pirdžiai sėdėt?), kita vertus, sako, ir nauji blogai, - abiem atvejais linkstama į kraštutinumus. Neretai naujieji nustumia nuo valdžios senuosius, ir šie įjungia visus resursus nuo juodinimo iki šmeižto, kad tik nauja dirbančioji koalicija sugriūtų... Kai atėjo valstiečiai, prasidėjo jų menkinimas ir niekinimas. Aišku, visi pridaro klaidų, darėm jų ir mes, ir dabartiniai daro iš tiesų, bet tikrai nėra taip, kaip neretai rašoma kai kurių „apžvalgininkų“ komentaruose, kad, atrodo, rytojus niekada nebeišaus. Aš manau, kad galima vertinti vienaip ar kitaip tas klaidas, kurias padarė viešuosiuose ryšiuose Ramūnas Karbauskis, ir tas visas nesąmones su Greta Kildišiene, bet jie nėra tokios politinės pamazgos, kaip buvo „Drąsos kelio“ frakcija.

- Kodėl manote, kad dabartinis ir būsimi seimai bus blogesni už ankstesnius?

- Sakau kitaip: visi seimai, kurie bus, bus automatiškai blogesni už tuos, kurie jau buvo.

- Todėl, kad pasaulyje katastrofiškai didėja kvailių skaičius?

- Todėl, kad į praeitį nuėjęs laikas užsimiršta ir labiau romantizuojamas. Apskritai nereikia pykt ant veidrodžio, jei snukis kreivas, Seimas - mūsų visų atspindys. Mes gi negalime surinkti jį kaip krepšinio komandą iš legionierių - ekonomistus rinkdami iš Vokietijos, vadybininkus iš Lenkijos ir pan.

- Televizija irgi mūsų atspindys, bet, cituoju Valinską, „palieka mąstymo pokyčių“...

- Džiaugiuosi LRT televizija, kad vis dėlto ji mažiausiai veikiama formulės: jei žiūrovui patinka, reikia rodyti. Televizija yra ne paprastas verslas, ji - ir žmogaus sąmonės formuotoja. Šitoje vietoje neretai kai kuriems kolegoms trūksta vidinio cenzoriaus, ir matome laidas, sakysim, apie prasigėrusią, smurtaujančią, puolusią provinciją. Aišku, nereikia to slėpti, bet, manau, gal nereikėtų iš skaudžių istorijų daryti muilo operų. Tai man nepriimtina, bet, matyt, kažkas iš to darosi labai didelius pinigus.

- Kadaise buvote tikras: kuo daugiau turtingų žmonių bus Lietuvoje, tuo bus turtingesnė pati Lietuva. Nejaugi?

- Problema yra ta, kad Lietuvoje turtingų liko tiek pat, bet jie dar labiau praturtėjo. Aš turėjau mintyje, kad turto turinčių žmonių būtų daugiau, kad rastųsi, sutvirtėtų vidurinė klasė...

- ...ir turtingų žmonių intencija dalintis...

- Iš tiesų, kad ir kaip būtų nepopuliaru, visuomenė turės subręsti pokyčiams ir įsivesti progresinius mokesčius: kad tie, kurie daugiau uždirba, daugiau ir sumoka. Tam reikalinga valdžios valia, nes toji valdžia, kuri padarys tokį sprendimą, užsidės ant savo populiarumo tiesiog kryžių, po kurio neatsikels. Užtat vos tik užsimenama apie tai, turtingiems žmonėms priklausantys televizijos kanalai sumaišo tokias mintis su žemėmis. Tai reikia padaryt, nes socialinė atskirtis ir emigracija yra dvi pagrindinės priežastys, dėl ko po pusės amžiaus čia gali nebelikti Lietuvos.

- Ar jus tai jaudina?

- Taip, labai, nes čia gyvens mano vaikai, mano anūkai. Aš noriu, kad jie būtų lietuviai ir gyventų Lietuvoje, kuria neįmanoma ne-sididžiuot. Mes didžiuojamės, kai „Eurovizijoj“ užimam šeštą vietą, kai krepšinio rinktinė parveža bronzą, kai minim Vytautą Didįjį, o dėl dabarties... yra blogo tono ženklas didžiuotis Lietuva. Turėtų būti atvirkščiai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“