Kristina Brazauskienė meilę jau atrado

Širdyje visiška tuštuma

Į politinius vandenis nėrusi K.Brazauskienė (62 m.), sutuoktinio Lietuvos prezidento A.Brazausko netekusi prieš pusantrų metų (2010 m. birželio 26 d.), dar visiškai neatsigavo ir tuo labiau nesusitaikė su jo nebuvimu. Tokia realybė, kad K.Brazauskienei dar sunku be ašarų kalbėti apie ligos pasiglemžtą sutuoktinį.

Iš pradžių K.Brazauskienei norėjosi būti vienumoje, užsidarius tarp keturių sienų, kur buvo dviese su sutuoktiniu iki paskutinių jo gyvenimo akimirkų. „Širdyje visiška tuštuma, - atsidūsta K.Brazauskienė, paklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas po vyro mirties. - Nuo vyro mirties praėjo jau nemažas laiko tarpas - eina antri metai, - bet toks jausmas, kad jis dar turi sugrįžti, kad dar ne viskas prarasta. Dar sunku suvokti, kad jo nėra. Atrodo, kad greitai jį pamatysiu, kad jis sugrįš. Kartais būna, kad ir užsimirštu. Vis tiek gyvenimas nestovi vietoje, kai įsuka kokia nors veikla, būna šiek tiek lengviau. Bet taip nieko neveikiant, tai net neįsivaizduojate, kokia būtų didelė kančia.“

Savo mirusio vyro, su kuriuo santuokoje išgyveno aštuonerius metus, moteris sapnuoti nesapnuoja. Viliasi, kad jam labai gerai ten, kur jis iškeliavo: „Dabar, kai noriu su juo pabūti, pasižiūriu į gražias jo nuotraukas, gražius portretus, uždegu žvakę, pamerkiu gėlyčių. Ir kartais taip įdėmiai į jį žiūriu, kad man norisi pajausti, tarsi tas portretas atgytų. Jis paliko didžiulį pėdsaką mano širdy ir jausmuose. Tuo labiau kad kažkokiu būdu vis jį prisimename. Jis buvo toks žmogus, kuris paliko labai daug nuveiktų darbų. Kur bepažvelgtum, atrodo, kad visur jo rankos pridėtos“.

Vyro fotografiją Kristina nešiojasi ir su savimi. Taip darė ir jis. Ir dabar, pasiknaisiojusi tarp vyro daiktų, atranda savo nuotraukų.

Puolimai užgrūdino

K.Brazauskienė patikina, kad našlystės rūbo tikrai nenusimes ir jokiam kitam vyrui savo širdies neatvers. „Aš gyvenu savo gyvenimą ir turiu svarbios veiklos, o ramybės būsena man kartais labai padeda, - tvirtina K.Brazauskienė. - Nemanau, kad kada nors ištekėsiu, kuo nors susižavėsiu ar įsimylėsiu. Kito vyro neturiu ir nesiruošiu turėti. Kas poruoja, tai tegul mane ir toliau poruoja. Gal jie tiesiog norėtų, kad taip būtų, nes tada turėtų apie ką kalbėti ir galėtų vėl iš manęs pasityčioti. Jokių vyrų neturiu ir neieškau, nes giliai širdyje dar turiu paliktą gražų pėdsaką. Su Algirdu mes buvome labai laimingi, mes labai sutarėme ir gražiai gyvenome. Jis buvo išskirtinė asmenybė - su juo buvo labai įdomu būti. Jauteisi taip, tarsi šiltam lopšy būtum, apsuptas dėmesio, meilės, rūpesčio“.

Dabar moteris pasiryžusi užsiimti politika. Sako susitaikiusi, kad gali patirti daug nusivylimų: „Kodėl to nedaryti, jeigu turi tikslą ir gerų ketinimų, tuo labiau laiko ir šiek tiek patirties. Esu mačiusi politinę virtuvę - ne visą laiką ji buvo švari ar graži, todėl manau, kad aš ją papuošiu savo gražiais švelniais žingsniais“. (Šypsosi.)

Nors daug kas kritikuoja Kristiną, ji jau išmoko nebekreipti į tai dėmesio: „Suprantate, dėl nieko nesijaučiu kalta. Kai nesijauti toks, kokį iš tavęs nori padaryti, tai atsiranda ir stiprybė. Jeigu jausčiausi kalta, iš tikrųjų būtų nemalonu ir nežinau, kaip būtų galima atlaikyti ir išklausyti visus tuos kaltinimus. O dabar man juoką kelia visos tos kalbos. Niekas man jau blogiau nebegali padaryti. Pats baisiausias dalykas - vyro netektis - jau atsitiko, nieko baisesnio nebeturėtų būti. O šmeižikų, kaltintojų buvo ir bus. Jų neperauklėsi, ne aš juos pagimdžiau, ne man juos ir auklėti. Esu jau taip užgrūdinta, kad man gaila tų žmonių, kurie puola, kurie apie mane šneka negražiai ir nepagarbiai. Man atrodo, tylos minutę jie labiau save graužia ir po truputį iš vidaus save naikina. Bet ką padarysi, yra tokių žmonių, kuriems atrodo, kad tai gražu, kad tai garbė išsižioti ir apspjauti“.