Kretingiškio drobės – lyg tragikomiško pasaulio veidrodžiai

Neužmiršti savyje vaiko

A. Miežio drobėms neįmanoma likti abejingam – nei žvilgsniu, nei mintimis. „Visi mano personažai yra iš gyvenimo – tragiško ir komiško. O visa tai yra šalia ir balansuoja ant ribos, aš tik perfiltruoju situacijas per savo stilistiką ir pasaulėžiūrą. Aš ir pats sau toks – balansuojantis. Vienas architektas iš Londono pasakė: tavo darbai įdomūs tuo, kad nesuprasi, kokio amžiaus žmogus juos sukūrė. Aš kartais pagalvoju, ar būnant vaiku, man pačiam mano darbai patiktų? Jeigu taip – nuostabu. Jei tai, koks esu, ir tai, ką kuriu, vaiką „veža“ – nuostabu, vadinasi „neišpindėjau“, dirbtinai nevaidinu ir nekuriu iš savęs intelektualo. Niekuomet nereikia savyje užmiršti vaiko“, – apie savo pasaulėjautą ir jos atspindį kūryboje atvirai kalbėjo menininkas.

A. Miežio darbai eksponuoti per 40-yje parodų įvairių pasaulio šalių – be Lietuvos, dar JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Suomijos, Danijos – galerijose. Kretingiškiui viena įsimintiniausių – prestižinėje Londono „D Contemporaly“ galerijoje surengta Lietuvos meno kūrėjų paroda, kuriai nemažai dėmesio skyrė ir BBC televizija. „Tai buvo bendra tapybos, dizaino, fotografijos, performanso paroda, kuriai savo darbus galėjo pristatyti visi šalies kūrėjai. Iš tūkstančio menininkų atrinko tik 10 – man buvo garbė tarp jų atstovauti savo šalies menui“, – džiūgavo prisiminęs A. Miežis.

Visi menai giminingi

Jo žodžiais, įprastai menininkai savo kūrybinės atspirties tašku laiko pirmąją parodą: tokią jis surengė 1992-aisiais Kaune, Architektų sąjungos „AL galerijoje“, kurios įkūrėjas Albertas Stankevičius A. Miežio darbų jau buvo užmatęs vienoje Palangos galerijų. Menininkas tuo metu Vilnių, kur gimė, augo, brendo, jau buvo iškeitęs į Kretingą.

A. Miežį galima būtų vadinti universaliu menininku: pirmieji jo darbai – juodai balta grafika, tokios buvo ir pirmosios 7-ios parodos, tik vėliau pereita prie tapybos ant drobės. Trejus metus – 2003–2006-aisiais – jis taip pat kūrė elektroninę muziką, platino ją internete, išleido kompaktinę plokštelę „SHARO‘N‘STONE“.

„Visi menai yra giminingi“, – akcentavo dailininkas, taip pat išbandęs skaitmeninę grafiką, – sukūręs ne vieną užsakytą darbą. Dar nuo mokyklos suolo jis puikiai valdo ir plunksną.

Naujausi A. Miežio tapybos darbai.

Sovietinėje visuomenėje – autsaideris

Kūrė nuo ankstyvos jaunystės, tačiau savo darbų tuomet niekam nerodė. Mokyklos laikais Vilniuje A. Miežis dar su dviem klasės draugais buvo subūręs muzikos grupę, vėliau jų keliai išsiskyrė, vienas jų – Darius Janušonis – įkūrė šiandien žinomą grupę „Empty“.

A. Miežis buvo maištingos sielos, priklausė pankų judėjimui, bičiuliavosi su jo lyderiu Nerijumi Perčiūra. Jame tūnojusius gebėjimus pakurstė tėvas, šiandien į skulptūrą paniręs Pranciškus Miežis, parodęs sūnui rusiškai išleistą knygelę apie siurrealizmą, kaip kapitalistinio parazitinio meno išdavą.

„Mane ji kaip tik užkabino, sužadino vaizduotę, nes keikėme sovietų režimą. Sovietinė sistema ir struktūra mums, meniškos prigimties žmonėms, atrodė lyg kalėjimas. Buvo liūdna, kad visas gyvenimas vyksta pagal komunistų partijos, kuri viską sprendžia už tave, scenarijų – panašiai, kaip šiandien yra Šiaurės Korėjoje. Norėjosi protestuoti – nesyk saugumas ir draugovininkai sulaikydavo, kviesdavo pokalbiams. Protestą tuo metu geriausiai ir galėjai išreikšti per muziką ir meną. Visuomenėje dėl to buvai nesuprastas, autsaideris“, – prisiminimais pasidalijo A. Miežis.

Algirdo Kaušpėdo dubleris

A. Miežio architektūros studijų Vilniuje laikas sutapo su Gorbačiovo „perestroika“. Tas metas menininkui įsiminė ir dėl ilgam į draugystę suvedusios netikėtos pažinties su žinomos grupės „Antis“, jo favoritės, lyderiu Algirdu Kaušpėdu ir jo žmona Audra.

„Sykį senamiestyje su draugu, šiandien užimančiu aukštas pareigas Vyriausybėje, ieškojome, kur galėtume išgerti butelį likerio – tuomet už talonus gautą deficitą. Sutiktas „Anties“ muzikantas Vytautas Kubilius sako: eikit į Architektų sąjungą, už Žaliojo tilto. Ten grupė turėjo savo studiją. Sėdim, gurkšnojam, praeina Kaušpėdas, vis pasižiūri. Galop sako: tu panašus į mane, gal norėtum sudalyvauti muzikinėj programoj. Pasikvietė savaitei į savo namus Kaune, repetavom programą su dubleriu, išmokau dainą „Ko tu stovi taip keistai pasviręs“. Kaip A. Kaušpėdo dubleris kokį 10 kartų pasirodžiau programose Kaune, Vilniuj, festivalyje „Lithuanica“, su „Roko maršu“ apkeliavome Lietuvą“, – neilgą muzikinę karjerą, prieš panyrant į tapybą, prisiminė menininkas.

Jo žodžiais, tuomet dar niekas jo aplinkoje nežinojo apie vis gilėjantį polinkį tapyti.

Kretingoje jaučiasi gerai

Paprašytas priminti, kokie keliai jį, vieną Vilniaus pankų judėjimo lyderių, atvedė į nuošalų miestelį, A. Miežis atsakė: „Meilė paviliojo. Vilniuje susipažinau su būsima žmona Lolita, ji po bibliotekininkystės studijų buvo susiradusi darbą sostinėje. Susituokėm, ir 1992-aisiais atvykom į Kretingą. Galvojom – laikinai. Bet gimė duktė Fausta, po to sūnus Gabrielius. Taip ir užsilikom. Iš pradžių buvo sunku, bet po 40-ties Kretinga man pradėjo patikti. Ramybė, jūra. Bet ilgainiui provincija užliūliuoja, tampi amorfiškas. O menininkui reikia inspiracijų. Kai pasiilgstu kontrasto, dumiu į Vilnių, visgi sostinėje susiformavau kaip asmenybė. Esu įsitikinęs, kad jaunas žmogus tiesiog privalo patirti didmiesčio gyvenimo, ir tik po to nusėsti ramiame užutekyje.“

Šiandieną pagrindiniai A. Miežio kūrybos vertintojai visgi yra garsiųjų Vilniaus arba užsienio galerijų lankytojai. Tačiau daugiau kaip pusę savo gyvenimo Kretingoje praleidęs menininkas džiaugiasi čia įleidęs šaknis. „Provincija turi savo tempą, ir man čia yra gerai. Nesirengiu savęs iškelti viršum kitų šio miesto kūrėjų“, – tikino menininkas.