Ko labiausiai stinga Rūtai Ščiogolevaitei?

Populiariosios muzikos atlikėjai, šiuo metu studijuojančiai vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Rūtai Ščiogolevaitei ko jau ko, o dėmesio tikrai nestinga. Dainininkė buvo akylai stebima šokių projekte, kuriame šoko kartu su Deividu Meškausku ir buvo susiejusi su juo kelerius savo gyvenimo metus. Pastebima ir dabar, kai ji kiekvieną sekmadienį teisėjauja "Lietuvos talentų" šou. Į ją, gražią ir talentingą moterį, atsigręžia vyrai gatvėje. Tačiau Rūtos širdis užimta... Bet šį sykį mums labiau rūpi ne jos nauja meilė, o tai, kokia ji yra mama, dukra, kas ją gyvenime labiausiai džiugina ir skaudina.

- Kai jus matome televizijos ekrane kaip nepamainomą talentų iš liaudies vertintoją atrodo, kad esate žavi, bet kategoriška moteris. Ar tokia esate ir gyvenime?

- Tikrai nepavadinčiau savęs kategoriška, esu tiesi, prisipažinsiu, gal ne visada diplomatiška, visada turiu savo nuomonę. Visa tai svarbu dirbant teisėja, nes ne visi talentai gali ir turi patekti į kitus etapus. Gyvenime esu per daug jautri, todėl dirbdama tokioje aplinkoje, kaip šou pasaulis, su savo švelnumu ar jautrumu tiesiog neišgyvenčiau.

- Atrodytų, kad jums dabar nieko netrūksta: dainuojate, vaidinate seriale "Giminės. Po 20 metų", mylite ir esate mylima. Ne paslaptis, kad dažnai važinėjate į Vokietiją, kurioje susitinkate su savo širdies draugu žinomu atlikėju Elvinu Dandeliu. Tad turite daugybę veiklos, bet didžiausias jūsų rūpestėlis ir svarbiausias užsiėmimas - sūnelio auklėjimas. Ar ne tiesa?

- Taip, Adomas man svarbiausias ir būti su juo kartu man didžiausias džiaugsmas. Taip, esu laiminga, tačiau tai nereiškia, kad neturiu rūpesčių. Apskritai nederėtų visko suabsoliutinti, kaip yra linkę daryti žmonės, - arba viskas labai gerai, arba labai blogai. Mano gyvenime daug spalvų. Taip, yra dalykų, kuriuos išmanau ir darau gerai, bet juk tai nereiškia, kad nedarau klaidų. Esu žmogus - nei daugiau, nei mažiau.

- Ko jums dar gyvenime stinga?

- Ko stinga mano gyvenime? Labiausiai - teisybės, bet kam jos nestinga šiais laikais? (Šypsosi.)

- Kai kas sako, kad pavydas skatina žmogų tobulėti, siekti kūrybos aukštumų, būti visą laiką pasitempusiam ir budriam. Kaip jūs apibūdintumėte pavydo jausmą?

- Pavydas yra nuostabus dalykas, kai jis verčia tave siekti daugiau, tobulėti, bet destruktyvus pavydas, neleidžiantis džiaugtis kito sėkme, man nebūdingas.

- Sakoma, kad žmogus savo kelią pradeda tiesti dar vaikystėje. Priminkite apie save, kokia buvote mergaitė? Drąsi ar nelabai?

 - Buvau drąsi, atviraširdė, bendravau ir su "išrinktaisiais" vaikais, ir su "atstumtaisiais". Visada žinojau, kad dainuosiu, taip pat svajojau vaidinti, dalyvaudavau jaunųjų aktorių konkursuose. Mano vaikystė buvo labai graži. 

- Ačiū Dievui, tėvų lūkesčiai nebuvo susiję su mano profesija ar gyvenimo būdu, todėl toks spaudimas nevaržė manęs siekiant savo svajonių. Tačiau esu labai dėkinga mamai, kad reikiamu metu mane kaip reikiant spūstelėjo, kai buvau sutrikusi dėl studijuojamų dalykų. Ir tai ji padarė ne dėl savo lūkesčių, o atsižvelgdama į mano kelią ir troškimus.

- Kokie jūsų santykiai su tėvais dabar?

- Šeimoje esame labai artimi, esu laiminga, kad būtent tokią ją turiu. Jie mato, kad dirbu labai daug ir stengiuosi tiek darbe, tiek gyvenime, todėl labai išgyvena, jei kas nepasiseka.

- Ar mama jums visada buvo pavyzdys, kaip reikia gyventi? O dabar, kai patyrėte dvejas skyrybas, paklausote mamos patarimų?

- Jokia mama negali apsaugoti savo vaiko nuo visų gyvenimo nesėkmių ir sunkumų. Tačiau ji mane auklėjo nuostabiai. Iš jos verta daug ko pasimokyti.

- O pati ar esate griežta mama? Gal pasiskaitote dabar daug išleistos populiarios literatūros, kaip auklėti vaiką?

 - Visko neskaitau, bet keletą knygų tiesiog prarijau. Man svarbu būti gera mama ir į šią priedermę žiūriu atsakingai. Daug laiko praleidžiu su sūnumi, kai reikia - būnu griežtesnė, kai galima - lepinu.

- Kokius talentus paveldėjo iš jūsų ir Deivido jūsų sūnelis?

- Adomas turi puikų įgimtą ritmo pojūtį. Taip pat polinkį į užsienio kalbas - o tai visada buvo mano aistra.

- Ką manote apie vaikų muzikinį ir kitokį lavinimą? O gal geriau skatinti vaiką sportuoti?

- Manau, kad vaikus reikėtų ugdyti visapusiškai, bet suteikti pirmenybę įgimtų gabumų lavinimui. Apskritai mokytis menų yra itin svarbu asmenybei vystantis ir jai tobulėjant.

- Esate gyvenime patyrusi, kap sakoma, ir šilto ir šalto. Ką manote apie likimo vingius, kurie žmogaus gyvenimą gali sutvarkyti taip, o ne kitaip?

- Yra posakis - žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tikiu, kad yra dalykų, kurie mums yra numatyti iš aukščiau, ir jų pakeisti negalime. Tačiau tikrai daug kas yra mūsų pačių rankose.

- Ar galėtumėte gyventi toli nuo Lietuvos, kai jus varžo įsipareigojimai, susiję su sūnumi ir jo ateitimi?

- Mano įsipareigojimai vaikui manęs nevaržo, kaip manęs nevaržo, pavyzdžiui, nemokėjimas šokti - aš tiesiog renkuosi ne šokti, o daryti tai, ką moku. Taigi ir gyvenu taip, kaip turinti sūnų, o ne būdama viena. Kad ir kur gyvenčiau, su manimi gyvens ir mano sūnus.

- Kaip jums atrodo, ar galima tikėtis bent jau iš mūsų vaikų (nors jūsiškis dar mažas) ką nors pakeisti Lietuvos valstybėje, kuri, švelniai kalbant, nieko nedaro, kad vaikai liktų čia, Lietuvoje?

- Panašu, kad vaikai ir būtų vienintelė tokia galimybė ką nors pakeisti. Būtų...

- Ar dar ketinate bandyti laimę "Eurovizijos" konkurse, o gal kokią kitą staigmeną esate pasiryžusi parengti?

- Baigiu įrašyti savo dainų albumą. Tikiuosi suspėti iki pavasario!

Rūta knygos nerašytų

R.Ščiogolevaitė moka būti ir griežta vertintoja, ir gera mama. Ji tiki, kad talentingi vaikai liks Lietuvoje ir padarys čia tvarką. Paklausta, ar sutiktų, kad apie ją tokią, kokia yra dabar, kas nors imtųsi rašyti knygą, o gal tai darytų pati, dainininkė atsakė labai rimtai: "Medžiagos knygai būtų daug... Bet yra daug žmonių, kurie nenorėtų būti paminėti joje, todėl nesiruošiu to daryti, kad ir kaip kartais norėtųsi imti ir papasakoti žmonėms, nenutuokiantiems, kas iš tikrųjų vyko ar vyksta mano gyvenime".

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"