Klaipėdiečiai - arčiau širdies

"Aš čia užaugau, čia užaugo mano ir Jūsų vaikai. Dirbdamas Seime stengiausi kuo daugiau padaryti šalies, o ypač Klaipėdos labui. Tačiau man arčiau širdies - mano miestas, Klaipėdos žmogus. Mano ir drauge į Savivaldybės miesto Tarybą kandidatuojančių bičiulių nuostata tokia - iki šiol socialdemokratai miesto Taryboje neatstovavo, nes praėjusiuose rinkimuose nelaimėjo nė vienos vietos. Bet nepaisant to, socialdemokratinės idėjos turi gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Viena iš esminių idėjų - socialdemokratai siekia sudaryti visiems gyventojų sluoksniams normalias gyvenimo sąlygas. Subūriau žmones, kurie pasirengę dirbti klaipėdiečių labui. Dauguma jų - turintys didžiulę patirtį, užimantys aukštus postus, suprantantys, ko reikia Klaipėdai ir jos žmonėms. Norisi, kad miesto Taryba mažiau politikuotų, o daugiau dirbtų ir spręstų svarbius klausimus.

Jeigu mumis pasitikės ir turėsime miesto Taryboje daugumą vietų, yra galimybė, jog man kolegos patikės mero funkcijas. Jeigu taip lems klaipėdiečių balsai, tada atsisakysiu Seimo nario mandato ir grįšiu į Klaipėdą dirbti bei gyventi drauge su Jumis. Jeigu klaipėdiečiai manys, jog mūsų patirtis nepakankama, liksiu Seime ir toliau ginsiu uostamiesčio interesus. Gal daug kam kyla klausimas, kodėl esu pasiryžęs atsisakyti Seimo nario kėdės ir imtis gana atsakingų ir nelengvų mero pareigų? Esu sukaupęs didžiulę patirtį. Dar tarybiniais metais 22 metus buvau vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau - pirmuoju pavaduotoju. Turiu teisę teigti, jog išmanau miesto ūkį bei žinau, kaip jis vystėsi. Nepriklausomoje Lietuvoje dvejus metus dirbau Klaipėdos vicemeru. Dalyvavau visuose uostamiesčio vystymosi etapuose. Savo žinias ir sugebėjimus norėčiau panaudoti miesto ir jo gyventojų labui. Jeigu tikite mumis, būkime drauge per rinkimus. Mūsų sąrašo numeris - 3.

"Klaipėda - tarsi augintas vaikas"

Visą gyvenimą dirbęs miesto labui, Valentinas Greičiūnas, tapęs Seimo nariu, išvyko į sostinę: kas rytą svetimo miesto vaizdai, gatvėse nėra pažįstamų veidų, vakare sugrįžtančio nepasveikina išsiilgę anūkai.
"Pati darbo diena nesiskiria. Ir Klaipėdoje, ir Vilniuje išeinu su aušra ir pareinu saulei nusileidus. Vaikštinėti sostinės gatvėmis nėra kada. Neturėjau laiko pasižvalgyti net po rekonstruojamą Gedimino prospektą. Žinoma, jei tokie darbai būtų vykdomi uostamiestyje, koks bebūčiau užsiėmęs, būtinai rasčiau laiko nors kelioms minutėms pažiūrėti, kas daroma. Klaipėda - tarsi augintas vaikas, rūpi kiekvienas jos kampas, jaudiniesi, jei kas negerai. Pamenu, kai rekonstravome Klaipėdos senamiestį, tai vaikščiojimas po jį buvo tapęs šventu ritualu.
Darbuodamasis uostamiestyje prisidėjau prie daugybės objektų atsiradimo, gatvių tiesimo, visą laiką sukiojausi gamybinėje veikloje. O Vilniuje tenka spręsti įvairius klausimus posėdžiuose, komisijose ar pasitarimuose".

Tėtušis

Valentinas Greičiūnas su žmona Irena, kuri jau daug metų vadovauja specializuotam vaikų lopšeliui-darželiui "Pelėdžiukas", užaugino du vaikus: dukrą Jolantą ir sūnų Žilviną. Jolanta, baigusi dizaino studijas, išvyko gyventi ir mokytis į Ameriką. Už Atlanto baigusi stomatologo higienisto mokslus, ten dabar ir darbuojasi.
Žilvinas, baigęs tuometinį Kauno medicinos institutą, grįžo į gimtąjį miestą. Dabar Žilvinas ir jo šeima gyvena kartu su tėvais viename name, dirba Klaipėdos miesto ligoninėje Bendrosios chirurgijos skyriuje.
"Džiaugiamės, jog Žilvinas nusprendė likti gyventi šalia mūsų, nes kasdien galime džiaugtis savo nuostabiaisiais anūkais. Ievai jau septyneri metai, ji lanko mokyklą. O mažasis ketverių metų Domas lanko darželį. Anūkai mane vadina tėtušiu.
Požiūris į vaikų ir anūkų auklėjimą - gerokai skiriasi. Kai su Irena auginome Jolantą ir Žilviną, stengėmės, kad jie užaugtų padorūs, turintys atsakomybės jausmą, mokantys užjausti ir suprasti. Mes buvome atsakingi už juos. Matydami kaip auga anūkai, norime juos apsupti šiluma, meile. Atsakomybė už vaikų auklėjimą pirmiausia atitenka tėvams, o seneliams lieka galbūt malonesnis rūpestis.
Niekada vaikų auklėjime nesivadovavau spaudoje ar literatūroje siūlomais metodais. Stengiausi auklėti taip, kaip mane auklėjo tėvai. Buvau reiklus, bet niekada neperžengdavau ribos ir galbūt todėl sugebėjome iki šiol išlikti draugais. Nors su žmona Irena visais laikais buvo užsiėmę, turėjome įvairių pomėgių, tačiau mums abiems šeima - šventas reikalas. Visas atostogas leisdavome drauge su vaikais, keliaudavome, poilsiaudavome tik drauge".

Kelia nerimą jaunimo problemos

Ponas Valentinas nuo pat vaikystės buvo aktyvus sportininkas, tad neturėjo nei laiko, nei noro sėdėti kavinėse ar šėlti su draugais. Jo vaikai augo taip pat turėdami daugybę užsiėmimų. Tuo tarpu dabartinio jaunimo problemos, alkoholizmas ir narkomanija ponui Valentinui kelia didžiulį susirūpinimą.
"Demokratinėje valstybėje gyvename ne tiek jau daug metų. Stengiamės kopijuoti užsienį, o tai ypač mėgsta daryti jaunimas. Jų daugiau palieka gimtus namus ir keliauja dirbti ar studijuoti geriau išsivysčiusiose šalyse. Reikia džiaugtis, kad jauni žmonės trokšta žinių, nori padirbėti savarankiškai, tapti nepriklausomais nuo tėvų. Bet pažiūrėkime į lietuvių išeivijos istoriją - retas kuris jų netroško grįžti gimtinėn. Mes, lietuviai, esame pakankamai sėslūs, svetimos šalies tradicijos, santykiai tarp žmonių retai kuriam mūsiškiui patinka. Valstybė turi rūpintis jaunimo ateitimi, siekti, kad sukaupęs reikalingų žinių, jas pritaikyti grįžtų į tėvynę. Juk gyvenimas savojoje žemėje yra daug mielesnis.
Mane labiau jaudina ta jaunimo dalis, kuri vietoje žinių ar darbo renkasi kitus prioritetus - alkoholį ir narkotikus. Man sunku suvokti, kodėl jaunas, energingas žmogus praranda gyvenimo prasmę ir skandina save kvaišaluose. Blogiausia tai, kad ši grupė žmonių kenkia ne tik sau, jie susilaukia palikuonių. Ši grėsmė kabo ne tik virš Lietuvos, tokiomis pačiomis problemomis gyvena beveik visos Europos šalys. Tikiuosi, jog Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, drauge su kitomis valstybėmis sugebėsime užkirsti kelią šioms blogybėms".