Kipre lietuvaitė išskirtinai tautiečių poroms rengia storas lietuviškas vestuves

Pirmą sykį Kipras Onutės kelyje pasitaikė maždaug prieš penkerius metus. Dar studijų laikais saujelė toje pačioje grupėje besimokančių jaunuolių išvyko padirbėti į salą. Nors vyko neturėdami konkretaus plano, radę darbus, svečioje šalyje praleido visą vasarą.

„Vieną kartą nuvažiavus į Kiprą suvoki, jog važiuosi ir dar kartą. Sala turi kažkokio magnetizmo. Po tos vasaros Kipre supratau, jog dar sugrįšiu“, – pasakoja ji.

Jos įžvalgoms buvo lemta išsipildyti. Baigus bakalauro studijas susiklostė standartinė situacija: reikėjo sugalvoti, kas bus toliau, kur ir ką dirbti?

O. Simonavičiūtė kurį laiką dirbo įvairiuose renginiuose, taip pat buvo viena iš Panevėžio jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“ narių, atsakinga už kultūrinę veiklą, aktyviai veikė ir Panevėžio jaunimo reikalų departamente.

Visgi labiausiai Onutės akys pastebėdavo įvairių švenčių dekoracijų ir organizatoriaus indėlį. Lietuvaitė ėmėsi užsirašinėti savo pomėgius, ką norėtų veikti ateityje, kokiame darbe save įsivaizduoja geriausiai.

Neilgai trukus atėjo suvokimas, jog pomėgis organizuoti įvairius užsiėmimus, derinti papuošimus, dekoracijas, rinkti gėles ar ieškoti patrauklių vietų draugų susitikimams iš malonios širdžiai veiklos gali tapti ir pelningu darbu.

Į Kiprą – kas mėnesį

Maždaug metus O. Simonavičiūtė draugams neatlygintinai organizuodavo svarbiausią gyvenimo šventę – vestuves. Vėliau imdavosi kiekvieno užsakymo, bet dabar savo poziciją pakeitė ir šįmet atsisakė net trejų vestuvių organizavimo.

„Jeigu nesurandi bendros kalbos, nesutampa energija, neverta – visų pinigų neuždirbsi. Gyvenime nieko nebenoriu daryti per prievartą. Reikia mėgautis savo darbu, o jeigu taip nėra – jį keisti“, – mano pašnekovė.

Kartą pasitaikė proga vestuves iškelti ir saulėtoje Kipro saloje. Internacionalinės vedybos merginai atnešė kur kas įvairesnės patirties.

Net ir surengusi šventę daugybei porų, lemtinguoju momentu, kai tariamas „taip“, ne ką mažiau jaudinasi ir Onutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Netrukus ji apsisprendė, jog to, ką sėkmingai yra pradėjusi, apleisti nevalia.

O. Simonavičiūtės, kaip vestuvių planuotojos, apsilankymai Kipre vis tankėjo – įspūdingas šventes lietuvaičiams ji ėmė kelti bene kas mėnesį ir tuo užsiima jau daugiau nei trejus metus.

Nors ištisai gyventi saloje Onutei nėra tekę, kartkartėmis ten apsilankydama ji sako susidariusi ryškų svečios šalies vaizdą.

Kipro sala skirstoma į dvi dalis, kurios atsiskyrė pilietinio karo metu – turkiškąją ir graikiškąją.

Paklausta, kurioje pusėje švęsti smagiau, O. Simonavičiūtė pabrėžia, jog šventės energetika beveik nesiskiria. Tarp Kipro turkų ir Kipro graikų muzikos ritmų, ragaujamo maisto, linkėjimų žodžių ar svečių dovanų drąsiai galima dėti lygybės ženklą.

Jeigu pamenate filmą „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“, galite puikiai įsivaizduoti ir tas, kokios vyksta saloje, kai švenčia vietiniai. 300 svečių, nusidriekusios sveikintojų eilės ir kelios valandos paskirtos linkėjimams – kipriečių tradicijos.

O štai vakarinė vestuvių dalis, pasak O. Simonavičiūtės, turi panašumo ir su lietuviškomis: šventinę vakarienę sudaro 4–5 patiekalai, vėliau pjaunamas ir išdalijamas tortas ir prasideda linksmybės.

Svetur it žuvis vandeny

Dabar O. Simonavičiūtė Kipre jaučiasi it žuvis vandeny bei patikina, jog su dideliais sunkumais ten niekad nėra susidūrusi. Didžiausiu iššūkiu ji įvardija turkų ir graikų kalbų barjerą, bet ir šį panevėžietei pavyko sklandžiai įveikti.

„Išmokau kalbos pradmenis, ėmiau susišnekėti, o jeigu kažkas ko nors ir neatveždavo, pati nuvažiuodavau pasiimti“, – juokiasi Onutė.

Akimirksniu atsirado norinčiųjų dirbti kartu su perfekcioniste save laikančia lietuve, tačiau visus entuziastus ji pirmiausia nuodugniai patikrina.

Pasitaikė atvejų, kai Onutė rūpinosi graikų, turkų, anglų vedybomis, tačiau dabar vestuves organizuojanti išskirtinai lietuvių poroms.

„Žmonės nori gražių vestuvių, bet lietuvis nebūtų lietuvis, jeigu nenorėtų ir ko nors nemokamai“, – juokiasi Onutė.

Netradiciniai sprendimai

O. Simonavičiūtė skaičiuoja, jog iškelti vestuves Kipre penkiasdešimčiai žmonių, įskaitant maistą, muzikantų, fotografų, videografų darbą, dekorą ir net nakvynę, jaunavedžiams iš savo kišenės tenka atseikėti 10 tūkst. eurų. Šios sumos užtenka maždaug savaitę laiko trunkančiam apgyvendinimui. Lietuvoje tokią pat sumą gali tekti pakloti vos už parą linksmybių.

„Kad nereikėtų niekuo rūpintis – toks dažniausiai girdimas pageidavimas. Atėjai, susituokei ir nuėjai švęsti“, – šypsodamasi organizacinių darbų užkulisiais dalijasi Onutė.

Pasak jos, ypatingų reikalavimų lietuviai nėra linkę kelti. Kartą buvo išsakytas pageidavimas, jog vakarinėje dalyje svečiai pamatytų ką nors, ko Lietuvoje dar nėra regėję.

„Užsakėme šokėjas kaip iš Rio de Žaneiro festivalio – plunksnuotos, išsidažiusios, į savo šokių pasirodymą įtraukiančios ir šventės dalyvius. Ne kiekvienas ir pažiūrėti drįso į apnuogintus šokėjų kūnus, ypač vyresnio amžiaus svečiai“, – šypteli.

O. Simonavičiūtė atvira: per visą savo darbo praktiką tradicines vestuves yra organizavusi vos kartą.

„Tradiciškas lietuviškas vestuves dažniausiai švenčia gyvenantieji kaime, kuriuos nuo seno lydi tradicijos. Žmonės, kurie kreipiasi į mane, dažniausiai būna labiau pasaulietiški“, – pažymi Onutė.

Anot jos, pagrindinės tradicijos, populiarios tiek Lietuvoje, tiek Kipre, yra vos kelios: jaunųjų pasitikimas su duona, vandeniu ir druska bei namų židinio įteikimas.

„Tai lydi absoliučiai kiekvienas vestuves, nebent to nenori jaunavedžiai. Kartais pasitaiko, jog vienas iš jų neturi kurios nors pusės iš tėvų, tad būtų per daug jautru, jeigu kažkuris negalėtų prisidėti“, – sako vedybų planuotoja.

Vestuvių kuriozai

O. Simonavičiūtė pripažįsta, jog kiekvieną kartą, kai tariamas lemtingasis „taip“, vis dar nubraukia ašarą. „Kas kartą išteku iš naujo“, – juokiasi Onutė.

Būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek į naują gyvenimo etapą ji palydėjo jaunų šeimų.

Dauguma ceremonijų pavyksta sklandžiai, bet yra pasitaikę ir netikėtumų. Kol kas nuotakos nuo altoriaus nebėgo, bet prieš įsipareigodamas visam gyvenimui yra nualpęs ne vienas jaunikis.

„Nesu turėjusi nė vienos apalpusios nuotakos, o jaunieji krenta kaip lapai“, – šypsosi vedybų planuotoja.

O kartą likus vos mėnesiui iki vestuvių Onutei paskambino užsakovė ir informavo, jog šventė neįvyks – išrinktasis susirado naują mylimąją.

Didžiausiu tokio darbo pliusu jauna moteris įvardija išsiugdytą kantrybę. Sako, anksčiau buvusi karštakošė, tikras degtukas, o dabar jos kantrybė – geležinė.

„Tai yra darbas su žmonėmis, kuris bet kurią akimirką gali pakrypti kitaip, nei planuota“, – netikėtumams pasiruošusi O. Simonavičiūtė.

Nesijaudinti labiau nei jaunieji – didžiausias vestuvių planuotojos iššūkis.

„Aš jaudinuosi ir dėl jaunosios, ir dėl jaunikio, mamos, tėčio ir visų giminaičių – sugeriu visą jaudulį kiek tik įmanoma“, – atvirauja Onutė.

O sugėrusi jaudulį panevėžietė susikaupia ir šiltai šypsodamasi akimis palydi svarbiausius šventės dalyvius: „Viskas yra gerai.“

Tiltą tarp Kipro ir Lietuvos nutiesusi panevėžietė įsitikinusi, jog, rodos, visą kūną sukaustantis jaudulys yra visiškai normalu. Juk vestuvės yra rezultatas to, ką ji veikė pusmetį ar ištisus metus.

Onutė juokiasi, jog neretai į jaudulio pančius pakliūva ir jos užsakovai. Tuomet jaunosios ir tikromis siaubūnėmis tampa.

„Kai yra jaudulys, atsiranda emocijos, kurių kasdieniame gyvenime dažniausiai nebūna. Bet tai – tik jaudulys. Abejoju, ar pati tokia nebūsiu?“ – juokiasi Onutė.