"Kiekviena diena žemėje turi kryžiaus prasmę"

Kalno įduboje yra mūrinė koplytėlė su votais. Minios piligrimų atvyksta per Dievo kūno šventę, eina keliais aplink kalną ir daro apžadus, tikėdamiesi išsigydyti kūną ar dvasią.
Šiaulietę kraštotyrininkę Genovaitę Žukauskienę galima laikyti Kryžių kalno kronininke. Ji prisimena savo tėvelių pasakojimą, kai vokiečių kareivis iš sunkvežimių vilkstinės šovė į kryžiaus mūkelę - kulka atšoko jam į kaktą, ir žuvo vietoje. Kitas žmogus pasakojo, kai I Pasaulinio karo metais traukėsi su vežimais ir pasimetė mažas vaikas; juos priglaudė šeima, gyvenusi prie Kryžių kalno. Vaikas užgeso, jau norėta jį laidoti, bet šarvodami nuprausė stebuklingame kalno šaltinyje - ir jis atsigavo!
Sovietmečiu toks Jurevičius, kuriam KGB iškėlė bylą, organizuodavo gausias piligrimų eisenas iš Šiaulių į Kryžių kalną. Jo statinius degindavo, sulygindavo buldozeriais - po nakties kryžiai išdygdavo vėl. Užversdavo kelius, buvo numatyta užtvindyti, kanalą padaryt, kad kalnas būtų sala. Vėliau, Atgimimo laiku, kai rinko vietą vienuolynui, rado didžiules duobes, kur saugumo nurodymu mesdavo kritusius galvijus, net į Kulpės upelę, kad sklistų dvokas. Atrodytų, neįveikiamai tarybinei santvarkai didžiulę grėsmę kėlė kryžiai ir žmonių tikėjimas. Ne vienas tremtinys pasižadėdavo, jei grįš iš lagerių, golgotų gyvi, - pastatys kryžių. Kalnas jiems -
"Iš principo kryžiai turėtų būti mediniai, tačiau radosi metalinių, plastmasinių ir net mūrinių paminkliukų, tarp jų - išliekamąją vertę turinčių skulptūrų, krucifiksų, - pasakojo kraštotyrininkė. - Juos stato atvykėliai iš viso pasaulio; čia rasi ir šešiakampę žydų žvaigždę, ir juodaodžio kataliko sumeistrautą kryžių. Kai kurie mano, jog tai paminklas Kančiai, bet iš tikrųjų tai Meilės kalnas, kur žmonės sudeda didelių prisikėlimo vilčių - iš negalių, nevilties, nuopuolių."

Bendruomenės bičiulystės ženklas

Mažesniųjų brolių ordino Kryžių kalno vienuolyne mus pasitiko pranciškonas brolis Bernardas. Jis kalbėjo: "Aš manau, kad tai pirmiausia - bendruomenės bičiulystės ženklas. Šių laikų žmonės kartais bijo kančios, aukos, renkamės kas lengviausia gyvenime. Kryžius mus tik dar labiau augina, primena, kad mes per išbandymus einame į Velykų kryžiaus džiaugsmą, kuris turi ir dar gilesnę prasmę - turime suvokti, kad mūsų geri darbai čia, žemėje, kiekvieną dieną, turi kryžiaus prasmę. Tai tarsi vienas tiltas - išbandymų, išgyvenimų kryžius, tai gailestingumas, ėjimas į džiaugsmą.
Man asmeniškai, 50-ies metų "įšalo broliui", kai šeimą persekiojo saugumas, Kryžių kalnas yra mūsų iškovotos Tiesos, išlaikyto Tikėjimo ženklas. Tai yra muziejinė vertybė, mūsų kultūros dalis. Kiekvienas mūsų savo pastangomis esame palaiminimo kryželis, džiaugsmingame pasirinkime ir susitikime žmogaus su žmogumi. Svarbu, kad kryžius liudytų pasiaukojimą, būtų atsivertimo, padėkos ženklas. Ir šiandie nereikia kovoti - o tik mylėti. Kryžių kalnas gali būti suvienijantis įvairių tikėjimų žmones, ir kartu mane patį vedantis gyvenimo keliu."